Permainų reikėjo anksčiau?

Džiaugsmo ašaros, kadaise ištryškusios R. Meilutytei Londone, nudžiūvo žymiai greičiau nei tos, kuriomis iš krūtinės liejosi apmaudas Rio de Žaneire.

2012 metų olimpinė čempionė ne tik neapgynė titulo, bet ir liko be medalio, 100 m plaukimo krūtine rungties finale užėmusi septintą vietą.

Kaunietė tris mėnesius klajojo po Europą ir Pietų Ameriką, kol nuvijo nusivylimą šalin ir suprato, kad jos karjera baseine verta tęsinio.

Paradoksalu, jog veteranams iškylančią dilemą dėl ateities didžiajame sporte sprendė mergina, kuriai – 19 metų. Ir nieko keisto, įvertinus tai, kad didžiausią savo pergalę R. Meilutytė pasiekė būdama vos 15-os.

Atėjus žiemai plaukikės gerbėjai pagaliau galėjo lengviau atsikvėpti: viena mėgstamiausių Lietuvos sportininkių pajuto išvaliusi mintis nuo praėjusio olimpinio ciklo įtampos ir grįžo į baseiną.

Ruoštis sezonui Kauno „Girstučio“ baseine jai padeda treneris Paulius Andrijauskas, ir panašu, kad būtent savo gimtajame mieste R. Meilutytė artimiausiais mėnesiais praleis daugiausiai laiko. Pati olimpinė čempionė ir pasaulio rekordininkė savo planus pristatys vasario viduryje, kuomet grįš iš treniruočių stovyklos Tenerifėje (Ispanija).

Neoficialiomis žiniomis, R. Meilutytė ketina likti Lietuvoje, kol nebus šimtu procentų įsitikinusi dėl tinkamiausio tolesnio maršruto. Gali būti ir taip, kad gyventi į užsienį ji nebevažiuos.

Kaip ten bebūtų, tikrai aišku, jog septynerius metus Plimute Jono Ruddo patarimų klausiusi sportininkė atgal į Didžiąją Britaniją nesugrįš.

To jai nepatartų ir visus garsiausius pastarojo dešimtmečio JAV plaukikus konsultavęs lietuvis G. Sokolovas, kurio nuomone, permainų R. Meilutytei reikėjo jau prieš kelerius metus.

Rūta Meilutytė

Treneris patarimų neprašė

„Global Sport Technology“ kompaniją įkūręs ir jai vadovaujantis 55-erių mokslų daktaras užsiima plaukikų bei kitų vandens sporto šakų atstovų testavimu.

Gruodį Vindsore (Kanada) vykusio pasaulio čempionato trumpame (25 m) baseine metu jis su Lietuvos plaukimo federacijos (LPF) vadovais aptarė galimybes atsiųsti R. Meilutytę į Kolorado Springsą.

Vaizdingos Uolinių kalnų papėdės virto G. Sokolovo namais 2000-aisiais, kuomet kaunietis ėmė vadovauti JAV plaukimo federacijos fiziologijos ir sporto mokslo departamentui.

Po aštuonerių metų, praleistų talkinant tokioms įžymybėms kaip Michaelas Phelpsas, Ryanas Lochte ar Natalie Coughlin, G. Sokolovas paliko pareigas, bet toliau dirba ten pat įsikūrusiame JAV olimpiniame centre ir rūpinasi nuosavos kompanijos veikla.

Mokslininkas povandenine kamera yra nufilmavęs tūkstančius įvairių šalių plaukikų ir, išanalizavus jų plaukimo vaizdo įrašus bei biomechaninius parametrus, pateikęs pasiūlymų kaip patobulinti techniką ir treniruočių procesą.

Kaip bebūtų keista, R. Meilutytę jis vienintelį kartą testavo dar tuomet, kai ši buvo niekam nežinoma mergaičiukė iš „Šilainių“ baseino.

„Aš ir anksčiau siūliau J. Ruddui savo paslaugas, kviečiau atlikti testus. Bet jis galvojo, kad yra pats protingiausias treneris pasaulyje“, – dėl brito atsisakymo iki šiol nustebęs G. Sokolovas.

Jonas Ruddas
Foto: V.Dranginio nuotr.

Siūlo dairytis didelės komandos

Specialistas teigia su malonumu savo įranga ir žiniomis padėsiantis R. Meilutytei tobulinti plaukimo techniką. Ir ne tik – G. Sokolovas norėtų aprodyti tautietei Kolorado Springsą ir vieną svarbiausių šalies sporto mazgų – JAV olimpinį centrą.

„Jeigu reikia, galima ir klubą čia surasti, ir testus padaryti, ir stovyklas rengti – yra daug visokių variantų“, – DELFI sakė mokslininkas.

G. Sokolovas neslepia: dvejojančiai R. Meilutytei jis patartų neužsibūti Kaune ir keltis per Atlantą.

„Lietuvoje treneriai irgi geri, išugdo gerų plaukikų. Pats esu dirbęs dabartinio Lietuvos sporto universiteto trenerių fakulteto dekanu, žinau, kad mūsų specialistai žiniomis neatsilieka nuo kolegų iš išsivysčiusių šalių, o daugeliu atveju net ir pirmauja. Tačiau pasaulyje yra grupė ypač stiprių trenerių, kurie turi daugiau patirties, kurie nuolat sukasi tarptautinėse varžybose, dirba su aukščiausio lygio plaukikais, naudojasi naujausiomis technologijomis. Šioje srityje mes dar atsiliekame“, – vertino G. Sokolovas.

Bet pagrindinis jo argumentas – konkurencija tarp panašaus pajėgumo sportininkų, kurių JAV netrūksta.

G. Sokolovo nuomone, kasdienis kitų plaukikių spaudimas treniruotėse stumtų R. Meilutytę į priekį.

„Pradėti Lietuvoje Rūtai visai gerai: galima atgauti formą, įsivažiuoti, padirbėti ties technika. Bet paskui to „truputėlio“ pradės trūkti. Jei rezultatai nustoja augti, reikia surasti naują dirgiklį, kuris padėtų išjudinti organizmą. Ir tas dirgiklis galėtų būti konkurencija treniruotėse. Rūtai reikalinga stipri komanda, kurioje būtų trys ar keturios jos lygio plaukikės. O gal ir daugiau.

Treniruotis vienam, atskirai, kaip dabar R. Meilutytė, ir dirbti stiprių atletų grupėje yra skirtingi dalykai. Visai kita motyvacija: dirbant pavieniui sunku save nuolat spausti, o kai šalia yra lygiavertis partneris, kai kažkas kvėpuoja į nugarą arba lenkia, nori nenori turi susiimti. Tuomet kiekviena treniruotė būna kaip varžybos. Ypač kai į vieną vietą susirenka olimpiniai čempionai, pasaulio čempionatų prizininkai. Ne visi atlaiko: būna amerikiečių, kurie meta klubus ir toliau dirba individualiai. Bet tie, kurie ištveria, laimi medalius“, – įsitikinęs G. Sokolovas.

Genadijus Sokolovas

Įžvelgia klaidų

Nors R. Meilutytė praleido praėjusių metų pabaigoje vykusį pasaulio čempionatą trumpame baseine, Lietuva be medalių jame neliko.

Auksą 100 m plaukimo laisvu stiliumi ir bronzą perpus trumpesnėje distancijoje iškovojo Simonas Bilis.

23-ejų panevėžiečiui, studijuojančiam Šiaurės Karolinos universitete, netrukus taip pat reikės priimti sprendimą dėl savo ateities, mat mokslus jis baigs šiais metais.

Tad kas laukia Lietuvos plaukimo žvaigždžių?

– Ar R. Meilutytė turi konkrečių variantų, kur sportuoti JAV? – DELFI paklausė G. Sokolovo

– Yra keli klubai, kurie su malonumu Rūtą priimtų. Jau kalbėjau su treneriais, minėjau jų pavardes pačiai Rūtai. Bet nenoriu visko atskleisti, kol ji neapsisprendė. Trumpai kalbant, taip, variantų yra.

Rūta negali atstovauti universitetams, nes yra profesionalė. Bet kiekvienas didelis universitetas turi ir savo profesionalų komandą. Jos būna beveik niekuo nesusijusios su pačiais universitetais, tik naudojasi jų infrastruktūra, dažnai dirba tie patys treneriai. Tačiau studentams ir profesionalams taisyklės netgi draudžia treniruotis kartu.

– R. Meilutytė norėtų ateityje sportą derinti su studijomis, bet, būdama profesionalė, JAV negalėtų pretenduoti į nemokamą mokslą. Ar tai ją sulaiko nuo kelionės per Atlantą?

– Aš tiksliai nežinau, kas ją atbaido, manyčiau, kad apie Ameriką ji vis dar galvoja. Jeigu ji nori studijuoti, gali stoti į mokamą vietą. Būna įvairių galimybių: galima gauti mokslo stipendiją, yra fondų, kurie padeda susimokėti už studijas, be to, ne visur jos užsienio studentams labai brangios.

– Ar buvęs Julijos Jefimovos treneris Dave'as Salo, kuris buvo priverstas išsiskirti su ruse šiai patekus į dopingo skandalą, būtų tinkamas pasirinkimas R. Meilutytei?

– D. Salo išsiskyrė ne tik su Julija, bet ir su kitais Rusijos plaukikais, kurie turėjo panašių problemų. Jo grupė buvo gana stipri, tačiau dabar iširo. Vis dėlto Amerikoje yra daug gerų trenerių.

Genadijus Sokolovas ir Andrejus Zadneprovskis

– Galimybių R. Meilutytė turi ir tęsti karjerą Europoje: pavyzdžiui, padedama naujojo Giedriaus Titenio trenerio iš Vokietijos Dirko Lange'o. Ką manote apie jį?

– Be konkurencijos pasiekti gerų rezultatų bus labai sunku. Kalbėjau su Dirku Vindsore: tam, kad G. Titenis įgautų maksimalią sportinę formą, treniruotis reikėtų su kitais plaukikais. Bet dabar šiame klube G. Titenis, regis, yra vienintelis aukšto lygio plaukimo krūtine atstovas. Be to, nėra gerai, kad treneris jį mato tik kelias dienas per mėnesį.

– 50 ir 100 m distancijų pasaulio rekordus R. Meilutytė užfiksavo būdama 16-os, bet 2015 ir 2016 metais jos rezultatai regresavo. Ar R. Meilutytei vis dar pasiekiama jos pačios iškelta kartelė?

– Jos traukinys nėra nuvažiavęs. Kaip sprinterė, Rūta dar labai jauna. Pasaulio rekordus ji laužė stebuklingai anksti, nes su buvusiu treneriu labai daug dirbo ties jėgos parametrais. Dabar reikia grįžti truputėlį atgal ir padirbėti ties ištverme. Net neabejoju, kad ji gali pagerinti savo pasaulio rekordus. Tik reikia surasti tinkamas treniruočių sąlygas.

Pastaraisiais metais matydavosi, kad ji plaukia per dideliu tempu. Dažniausiai tai susiję su intensyviomis sprinto treniruotėmis. Turbūt treneris galvojo, kad tai, kas buvo sėkminga 2012-2013 metais, pasiteisins ir toliau. Kai reikėjo, jis nepakeitė treniruočių programos. Bet geri treneriai daro kitaip, ir jų auklėtinių rezultatai nenustoja kilti. Dažnai matome, kad klubą pakeitusio sportininko rezultatai staigiai šauna aukštyn. Tai nereiškia, kad atletas pateko į geresnio specialisto rankas. Tiesiog pasikeitė treniruotės, pasikeitė aplinka – atsirado streso, verčiančio judėti į priekį. Visada reikia keisti programą: tai duoti darbo ištvermei, tai – sprinto savybėms gerinti. Jeigu visada bus tas pats, organizmas pradės priprasti, rezultatų progresas ims lėtėti. O keičiant krūvį sportininkas adaptuojasi geriau ir rezultatai auga.

Pasižiūrėkite į Rūtos praėjusių metų plaukimus: ji gali pirmauti 50 metrų, bet per paskutinius 25 m „numirti“. Tai priklauso ir nuo treniruočių. Neišvysčius ištvermės, finišuoti 100 m nuotolyje sunku. Nepanašu, kad ties tuo buvo daug dirbama. Matėsi ir technikos klaidų. Anksčiau aš siūliau J. Ruddui savo paslaugas, kviečiau atlikti testus. Bet jis galvojo, kad yra pats protingiausias treneris pasaulyje, ir atsisakė.

– Kokios tos technikos klaidos?

– Per didelis plaukimo tempas: Rūta pradeda grybšnį dar nepabaigusi judesio kojomis. Kai rankomis darai naują grybšnį dar prieš smūgį kojomis, susidaro papildomas pasipriešinimas. O plaukimo krūtine stilius – labai jautrus technikai. Pati Rūta interviu yra sakiusi, kad kartais „užsimala“. Tai reiškia, kad sportininkas išeikvoja daug energijos, bet plaukia lėčiau nei galėtų. Reikia tiksliai žinoti, koks yra teisingas tavo ritmas, ir pratintis prie jo treniruotėse.

– Kalbant apie tempą, ar smarkiai jus stebina S. Bilio progreso pagreitis?

– Simonas nustebino visus, įskaitant ir mane. Tai jis padarė jau Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Nustebino ir tuo, kad penkis ar šešis mėnesius sugebėjo išlaikyti sportinę formą ar net ją pagerinti. Žinoma, jis patobulėjo, sustiprėjo. Kalbėjausi su Simono treneriu – jis nusiteikęs optimistiškai, mano, kad sportininkas toliau progresuos. Tokio amžiaus sprinteriai tik pradeda demonstruoti aukščiausius rezultatus, todėl Simonas tikrai gali dar vieną olimpinį ciklą mus džiuginti. O gal net du. Svarbu, kad Toddas DeSorbo nedarytų tos pačios klaidos kaip J. Ruddas, negalvotų, kad ta pati treniruočių metodika visada atneš sėkmę. Bent jau dabar S. Bilio treneris dirba protingai – man patiko, kad Vindsore Simonas plaukė ir 200 m distanciją. Vadinasi, jis rūpinasi ištverme. Jeigu taip ir toliau, Simono medalių sulauksime ir ilgame baseine.

– S. Biliui netrukus taip pat reikės mąstyti apie ateitį – šiemet jis baigs Šiaurės Karolinos universitetą.

– Nesu susipažinęs su jų profesionalų klubu – savo plaukikų JAV rinktinėje Šiaurės Karolina neturi. Turbūt Simonas dabar stipriausias jų plaukikas. Taip, ateityje ir jam reikės spręsti klausimą, kur ir su kuo treniruotis. Suprantama, kad norėsis dirbti su tuo pačiu treneriu – galbūt taip ir būtų geriausia. Bet svarbu ir treniruočių partneriai.

Simonas Bilis
Foto: AFP/Scanpix