Sulipdyti sidabrinį duetą užteko mėnesio
Irkluotojų duetas Saulius Ritteris ir Mindaugas Griškonis olimpinėse žaidynėse iškovojo aukščiausios prabos medalį iš visų Lietuvos delegacijos narių, o prieš savaitę šalies sporto apdovanojimų renginyje atsiėmė ir geriausiai 2016-ųjų vyrų komandai skirtą prizą.
Bet istorija, kaip sportininkai užkopė ant apdovanojimų pakylos, verta atskiros knygos. Pagal pirminę idėją abu vyrai Rio de Žaneiro „Lagoa stadium“ irklavimo kanale turėjo startuoti atskiromis valtimis, tačiau aplinkybės privertė susėsti į vieną – likus mažiau nei mėnesiui iki svarbiausio metų starto ilgametis S. Ritterio porininkas R. Maščinskas susilaužė ranką.
Paaukojęs ambicijas vienviečių valčių klasėje M. Griškonis savo kelialapį perleido jaunajam Armandui Kelmeliui, o pats sėdosi į sau kiek neįprastą valtį.
„Abejonių man nebuvo. Pabandėme su Sauliumi Trakuose, mačiau, kad irkluojame labai greitai. Net neabejojau, kad Rio de Žaneire užlipsime ant pakylos. Važiuodamas čia tikrai tuo tikėjau“, – po sidabrinio finišo pasakojo 30-metis M. Griškonis.
„Su Mindaugu apsišlifuoti reikėjo, bet abu turime nemažai patirties, o bendras tikslas mus nuvedė ten, kur reikia“, – šiltajame Rio šyptelėjo pora metų jaunesnis S. Ritteris.
Tačiau prieš startą olimpiadoje abu irkluotojai medalius nuskynė ir būdami sau „įprastose“ pozicijose: S. Ritteris su R. Maščinsku Vokietijoje vykusiame Europos čempionate pasidabino bronzos, o M. Griškonis – sidabro medaliu.
Neišskiriamas duetas savo kolekciją papildė olimpine bronza
Gegužės pradžioje vykusiose Europos pirmenybėse lūžęs irklas ir nepatogus takelis finaliniame plaukime nuplukdė Mildos Valčiukaitės ir Donatos Vištartaitės-Karalienės medalius.
Tik penktos Vokietijoje likusios merginos su panašiomis oro sąlygomis susidūrė ir Rio. Tačiau olimpiniai vandenys svajonės nepaskandino – nepalankų vėją ir stiprias bangas įveikusi įgula finale finišo liniją kirto trečia.
Po bronzinio finišo į krantą grįžusios lietuvės apsikabino ir į pokalbių su žurnalistais zoną atėjo susikabinusios rankomis.
„Esame labai pavargusios, bet iš to džiaugsmo ir nuovargio nebejaučiame. Iš tikrųjų labai labai faina“, – pirmaisiais įspūdžiais išlipusi iš valties dalijosi D. Vištartaitė.
„Man būtų užtekę bet kokios spalvos medalio. Aišku, visada norisi aukso, bet tikrai padarėme, ką galėjome ir dabar esame labai labai labai laimingos. Dar iš tikrųjų turbūt net nesuvokiame, kas įvyko“, – iki ausų išsišiepusi kolegę tąkart papildė M. Valčiukaitė.
Šiai irkluotojų porai tai buvo pirmasis olimpinis medalis karjeroje, nes į vieną valtį jos sėdo po 2012 metų, kai Londone Donata, plaukdama vienvietėje valtyje, liko aštunta.
Už tendencingą progresą merginos buvo įvertintos ir gimtinėje – Lietuvos sporto apdovanojimuose jos trečius metus iš eilės išrinktos geriausia moterų komanda.
Į pasaulio plaukimo elitą įsiveržė tarsi viesulas
Iki šių metų retas lietuvis žinojo, kas tas Simonas Bilis, tačiau ketverių metų įdirbis JAV per pastaruosius kelis mėnesius virto skambiais pasiekimais. NCAA čempionate medalius vieną po kito raikęs 23-ejų panevėžietis olimpiados 100 m plaukimo rungtyje laisvuoju stiliumi jis liko tik 30-tas, tačiau kaip viesulas įsiveržė į perpus trumpesnės distancijos elitą – plaukė finale ir buvo aštuntas.
Bet kad toks rezultatas nebuvo atsitiktinumas, įrodė ir pasiekimai Kanadoje vykusiame pasaulio plaukimo čempionate trumpajame baseine. Prieš kelias savaites vaikinas tapo prestižinės 100 m rungties nugalėtoju, o perpus trumpesniame nuotolyje džiaugėsi bronzos medaliu.
„Iki olimpiados neturėjau didelių pasiekimų, o įlindęs į plaukimo elitą pats pamačiau, ką iš tikrųjų galiu pasiekti. Kadangi Amerikoje daug treniruojamės trumpose distancijose (25 jardų baseine: 22,86 m – DELFI), tai žinojau, kad trumpame baseine man netgi gali būti geriau nei olimpiniame“, – savo pasiekimais džiaugėsi, bet per daug nesistebėjo jaunasis plaukikas.
Kai Kanadoje S. Bilio garbei skambėjo Lietuvos himnas, mūsų šalyje sirgalių balsavimas geriausių metų sportininkų rinkimuose jau buvo prasidėjęs. Ir visuomenėje kilo diskusijos: ne gi plaukikas nėra vertas vietos tarp laureatų?
Į šį klausimą Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė atsakė pabrėždama, kad čempionu jis tapo ne olimpiniame baseine. Visgi Simono triumfas neliko nepastebėtas – nors jau nebegalėjo dalyvauti „Metų sportininko“ rinkimuose, Lietuvos sporto apdovanojimų taryba specialiai sušauktame pasitarime nusprendė plaukiką apdovanoti už „Metų pergalę“, nors šioje nominacijoje sportininko pavardės tarp kandidatų ir nebuvo.
„Sau kartelę iškėliau labai aukštai“, – šyptelėjo Simonas, iškart pridėjęs, kad yra pajėgus ją ne tik išlaikyti, bet net ir peršokti.
Į šipulius dužusi „auksinės žuvelės“ olimpinė svajonė
Praėję metai Rūtai Meilutytei buvo kaip niekada kupini įvykių – reabilitacija po kairiosios alkūnės lūžio, nuolatiniai klausimai apie dopingo skandaluose įklimpusią konkurentę iš Rusijos Juliją Jefimovą ir mintys apie laukiantį Rio iššūkį.
Nors žaizdas išsilaižiusi 19-metė šalies plaukimo žvaigždė Londone vykusiame Europos čempionate nesunkiai pasidabino aukso medaliu, tačiau Brazilijoje jos veidu riedėjo karčios ašaros.
Po sensacingai susiklosčiusio olimpinio finalo, kuriame čempionės karūną praradusi Rūta liko tik septinta, plaukikė pro ašaras sunkiai rinko žodžius, kol galiausiai pravirko ir puolė į trenerio Jono Ruddo glėbį.
Visgi būtent britas daugeliui tapo lietuvės fiasko atpirkimo ožiu, o ir pati R. Meilutytė po ilgų svarstymų nusprendė išsiskirti su ilgamečiu treneriu bei jau rimtai svarsto savo karjerą tęsti JAV.
Bet sunkūs metai buvo ir daugeliui kitų plaukikų. Išskyrus juos medalių lietumi užbaigusį S. Bilį. Europos čempionate bronzą 200 metrų plaukimo nugara rungtyje laimėjęs Danas Rapšys Rio liko 21-as, o perpus trumpesnėje distancijoje – 24-as.
Londone Senojo žemyno pirmenybių bronza 100 metrų rungtyje plaukdamas krūtine pasidabino ir Giedrius Titenis, tačiau olimpiadoje 26-erių metų anykštėnas taip pat nepateisino lūkesčių: pastaroje rungtyje užėmė 10 vietą, o dvigubai ilgesniame nuotolyje liko 22-as.
Po fiasko atsitiesti G. Titeniui padės jau naujasis treneris Dirkas Lange'as iš Vokietijos, pakeitęs iš plaukimo visiškai pasitraukusį Lietuvos rinktinės vadovą Žilviną Ovsiuką. Pokyčiai po Rio supurtė ir Lietuvos plaukimo federaciją, kurios naujuoju prezidentu buvo išrinktas Emilis Vaitkaitis.
Sunkiosios atletikos atstovai priminė apie save
Pirmąjį Lietuvos sunkiosios atletikos medalį olimpinėse žaidynėse iškovojęs ir savo firminiu salto Rio publiką pradžiuginęs Aurimas Didžbalis kiek nustebino žurnalistus.
„Dėl rezultato man gėda“, – ant kaklo užsikabinęs bronzos medalį kiek netikėtai rėžė jis. Bet pasikalbėjęs su keturiskart olimpinių žaidynių dalyviu ir karjerą jau baigusiu Ramūnu Vyšniausku Lietuvos olimpietis savo pasiekimą ėmė vertinti labiau.
„Pavyko sulaužyti standartus ir tuo labai džiaugiuosi“, – atslūgus pirminėms emocijoms jau švytėjo galiūnas, Rio de Žaneire iškėlęs 392 kilogramus (177 kg rovimu ir 215 kg stūmimu).
Aurimo pasiekimas įvertintas buvo ir gimtinėje – sirgalių balsai ir specialios tarybos sprendimas lėmė, kad 26-erių metų klaipėdietis buvo išrinktas ir geriausiu šalies metų sportininku.
Bet pasigirti šiais metais galėjo ir pastarojo kolega Žygimantas Stanulis – trejais metais jaunesnis sportininkas Europos čempionate pateikė staigmeną ir iš Norvegijos parsivežė sidabro medalį.
Lietuvis išrovė 175 kg sveriančią štangą, išstūmė 206 kg ir, dvikovėje surinkęs 371 kg. Be to, Ž. Stanuliui dar buvo įteikti ir du mažieji sidabro medaliai už antrąsias vietas abiejuose veiksmuose – rovime bei stūmime.
Pagal reitingo taškus olimpiadoje galėjo dalyvauti ir jis, tačiau Lietuvai svarbiausiame pasaulio sporto renginyje yra skiriama tik viena vieta. Negana to, tiek A. Didžbalis, tiek Ž. Staniulis varžosi identiškoje svorio kategorijoje – iki 94 kg.
Abu sunkiaatlečiai buvo tarp trijų nominantų į Lietuvos metų sportininko titulą, o tai tik iliustruoja, kad ši sporto šaka pamažu atgyja.
Nutrauktas „amžinai ketvirtosios“ prakeiksmas
Talentingiausia Lietuvos šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė buvo vienintelė sportininkė, gynusi šalies garbę 2016-ųjų pasaulio uždarų patalpų lengvosios atletikos čempionate.
Portlande (JAV) vykusiose varžybose mergina liko per žingsnį nuo apdovanojimų pakylos – ji kartu su dar trimis šuolininkėmis įveikė 196 cm aukštį, tačiau liko ketvirta, nes už varžoves išnaudojo daugiau bandymų.
Šis pasiekimas – geriausias A. Palšytės pasaulio uždarų patalpų čempionatuose. 2010 m. Katare mūsiškė buvo 16-likta, 2012 m. Turkijoje – 9-ta, o 2014 m. Lenkijoje – 10-ta.
Sezono kovoms persikėlus į atvirus stadionus 24-erių metų kaunietė vėl peršoko kartelę, iškeltą į 196 cm aukštį ir Europos čempionate nutraukė „amžinai ketvirtosios“ prakeiksmą – pasidabino sidabro medaliu.
Visgi olimpiniame Rio stadione metų įdirbis subliuško – nesunkiai įveikusi pradinį 188 cm aukštį Airinė kiek nelauktai įstrigo ties 193 cm riba. Tarp 17-os finalininkių ji galutinėje rikiuotėje liko 13-ta.
„Nemaniau, kad 193 cm mane sustabdys. Sunku matyti, kaip kažkas kitas pildo tavo svajones. Skauda“, – iškart po nesėkmės krimtosi sportininkė.
Visgi, nepaisant nesėkmės Brazilijoje, A. Palšytė neturėjo lygių rinkimuose gimtinėje ir buvo pripažinta geriausia Lietuvos metų lengvaatlete.
Viltis palaidojo aikštingas žirgas
Į Rio de Žaneirą Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė vyko kaip viena didžiausių Lietuvos olimpinių vilčių. Negana to, ir kaip Europos čempionė – šį titulą 32-ejų metų šiuolaikinės penkiakovės atstovė laimėjo Bulgarijoje.
Geriausia Senajame žemyne Laura 2016-aisiais tapo trečią kartą karjeroje (prieš tai triumfavo 2012 ir 2015 metais), bet rugpjūčio pabaigoje apginti olimpinės čempionės karūnos jai nepavyko.
Savo mėgstamiausioje kombinuotoje bėgimo bei šaudymo rungtyje triumfavusi moteris neturėjo jokių vilčių pakovoti dėl medalio, nes jas sužlugdė nepaklusnus žirgas – jojimo rungtyje Calgary Z keturis kartus sustojo prieš kliūtį ir už tai mūsiškė negavo nė taško.
„Tu gali plaukti kaip Michaelas Phelpsas, bėgti kaip Usainas Boltas, bet jei neprajosi – viskas netenka prasmės. Susidedi daiktus ir eini namo. Aš manau, kad taip neturėtų būti“, – liūdnai šyptelėjo galutinėje rikiuotėje vos 31-a likusi L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Ji buvo nominuota ir į geriausios metų sportininkės prizą, tačiau ir šio titulo šiemet neapgynė, nusileidusi dviračių treko atstovei Simonai Krupeckaitei.
Po nesėkmingai pasibaigusio sezono Laura nusprendė pakeisti trenerį – dabar ją treniruos jos vyras Andrejus Zadneprovskis, pats per karjerą laimėjęs du olimpinius medalius: 2004-aisiais Atėnuose sidabrą ir 2008-aisiais Pekine – bronzą.
S. Krupeckaitės olimpinis prakeiksmas ir netikėtas atgimimas
Ketvirtose olimpinėse žaidynėse dalyvavusi Simona Krupeckaitė prakeiksmo nesugebėjo nutraukti – Rio de Žaneire vėl liko be medalio. Dviratininkė kerino rungtyje užėmė 12-ą, o sprinto – 7-ą vietą.
Apie penktąjį šansą 2020-aisias Tokijuje iškart po finišo Rio Simona kalbėjo labai atsargiai: trauktis dar neketino, bet ėmė garsiai svarstyti apie šeimos pagausėjimą ir „normalų žmogišką gyvenimą“.
„Apie Tokiją dar toli galvoti, bet greičiausiai, kad ne. Jau pati gal ir tingiu, bet gyvenimas parodys. Tiek metų sportuoju ir vieną dieną viską baigti... Tai ką aš darysiu – aš juk nieko daryti daugiau nemoku. Namuose blynus kepti ne man. Bet kai pagalvoji, kad dar ketverius metus varžytis, tai šiandien tikrai atrodo, kad gana“, – svyravo 33-ejų metų moteris.
Tačiau jos nuotaika aukštyn kojomis apsivertė spalio pabaigoje, kuomet ji Prancūzijoje vykusiame Europos čempionate laimėjo vieną aukso ir du bronzos medalius.
Nugalėtoja lietuvė tapo sprinto rungtyje, o asmeninėje keirino rungtyje ir sprinto lenktynėse kartu su Migle Marozaite finišavo trečia. Gruodžio pabaigoje, pranokusi 2012-ųjų olimpines čempiones L. Asadauskaitę-Zadneprovskienę ir R. Meilutytę, jis buvo išrinkta ir geriausia metų sportininke.
„Labai jaudinuosi, nes olimpiniais metais tapti žvaigžde... Reikėjo padaryti ne metų sportininkės prizą, o metų atgimimo. Jaučiuosi ne geriausia metų sportininke, o tarsi atgimęs feniksas. Džiaugiuosi už jūsų meilę ir tikėjimą: neišeisiu aš iš to sporto – nebijokite. Gal jau pabodau tiek ant scenos, tiek treke, bet iš tikrųjų labai myliu sportą ir buvimas ant dviračio mane tikrai dar veža“, – šypsenos nenulaikė naują motyvaciją atradusi dviratininkė.
Verta pažymėti, kad tose pačiose Senojo žemyno pirmenybėse Lietuvai sensacingai aukso medalį iškovojo ir Aušrinė Trebaitė – 28-erių sportininkė triumfavo skrečo rungtyje.
Pati geriausia gimtadienio dovana
Rugpjūčio 18 dieną 31-ąją gimtadienį minėjęs Edvinas Ramanauskas Rio de Žaneiro olimpiniame kaimelyje šampaną laistė dėl dvigubos šventės – kartu su bendraamžiu Aurimu Lanku baidarininkas pasipuošė bronzos medaliu. „Pati geriausia dovana“, – iškart po finišo prisipažino lietuvis.
Dviviečių baidarių 200 metrų rungties A finale galingais yriais startavęs Lietuvos duetas pusę distancijos netgi pirmavo, tačiau vėliau į priekį praleido Ispanijos atstovus, o prieš pat finišą vos 0,014 sek. nusileido ir britams.
Po finišo abu sportininkai triumfavo irklais taškydami vandenį ir priėmę varžovų sveikinimus. Visgi tik iš žurnalistų jie sužinojo, kad iki aukštesnio pakylos laiptelio pritrūko vos sprindžio.
„Nevarom Dievo į medį, nes tai geriausia, kas galėjo būti“, – dėl paskutinę akimirką prarasto sidabrinio medalio nė kiek nesikrimto A. Lankas.
„Prieš kažkiek laiko apie žaidynes negalėjau pasvajoti, o dabar: ir žaidynės, ir medalis“, – džiaugsmu tryško E. Ramanauskas.
Lietuvoje surengtuose sporto apdovanojimuose baidarininkų duetas atsiėmė ir „Metų proveržio“ apdovanojimą.
Nepavykusi kanojininko avantiūra
Į pasaulio kanojų irklavimo elitą akimirksniu įsiveržęs Henrikas Žustautas ne tik sudrumstė vandenis, bet ir nukonkuravo Jevgenijų Šukliną. Karjeros pabaigą užbaigti Rio svajojęs olimpinis vicečempionas specialioje atrankoje gimtinėje neturėjo jokių šansų prieš galingo stoto jaunuolį.
22-ejų H. Žustautas dar prieš olimpiadą pasipuošė sidabro medaliu Maskvoje vykusiame Europos baidarių ir kanojų irklavimo čempionate. 200 metrų sprinto rungties finale jis į priekį praleido tik titulą apgynusį rusą Andrejų Kraitorą.
Visgi Rio kanale nuo jaunojo lietuvio sėkmė nusisuko, o galbūt koją pakišo avantiūra? Į olimpinį kaimelį jis atvyko likus vos porai dienų iki starto ir, nors kalbėjo apie aukščiausius tikslus, galiausiai nusvilo.
Atrankos plaukime lietuvis užėmė antrą vietą, bet visos svajonės žlugo pusfinalyje, kuriame H. Žustautas finišo liniją kirto vos šeštas ir turėjo tenkintis B finalu. Jame triumfuoti kanojininkui taip pat nepavyko. Užėmęs trečią vietą jis galutinėje rikiuotėje liko 11-as tarp 25-ių varžybose startavusių sportininkų.
„Gavau gerą gyvenimo pamoką“, – kaip reikiant krimtosi sportininkas, nežinantis, ar ateityje dar apskritai galės varžytis savo mėgstamoje 200 metrų sprinto rungtyje.
Aikčioti verčiantis nepalaužiamo bėgiko pasiekimas
„Geležinis“ – šį epitetą Gediminui Griniui Lietuvos sporto žurnalistai priklijavo ne be reikalo. NATO pajėgų kariškis bendroje pasaulio „Ultra-trail“ taurės įskaitoje finišavo pirmas. Šios varžybos išskirtinės tuo, kad jų metu bėgama kalnuotomis vietovėmis.
Triumfą sunkiausiose pasaulio bėgimo varžybose lietuviui garantavo sidabro medalis „Ultra Trail du Mont Blanc“ (UTMB) lenktynėse, kuriose jis sugaišo 22 val. 26 min. ir 5 sek.
„UTMB varžybos yra kaip trail bėgimo olimpiada. Šiemet olimpinės žaidynės vyko Rio de Žaneire, o po to vyko bėgimas Monblane – tas bėgimas su vėliava man asocijavosi su dalyvavimu olimpiadoje. Tuo labiau kalnų sporte atstovų iš lygumų šalių yra nedaug, o man pirmam pavyko taip aukštai užkopti, todėl bėgimas su vėliava buvo labai jaudinantis.
Varžybų pranešėjas amerikietis tada sakė: „na va, netrukus sužinosime, kaip atrodo Lietuvos vėliava“. Juk daugelis net neįsivaizduoja, kur ta Lietuva yra ir kas per žmonės joje gyvena. Niekas net nežino, kad Lietuva yra plokščia šalis – visi įsivaizduoja, kad jeigu jau bėgu kalnuose ir gerai pasirodau, tai turiu būti iš kalnuotos valstybės. Tai dažnai tenka ir istorijos, ir geografijos pamokas duoti“, – juokdamasis prisiminimais su DELFI prieš savaitę dalijosi iš Ukmergės kilęs 37-erių metų vyriškis.
Verta pažymėti, kad trail bėgimo savamokslis į šių varžybų viršūnę užkopė vos per trejus metus: debiutiniame 2014 metų sezone G. Grinius pasidabino bronzos medaliu, 2015-aisiais jau buvo antras, o šiemet įgyvendino savo misiją – tapo geriausiu pasaulyje.
Keturiuose etapuose iš 12-os dalyvavęs lietuvis iš viso surinko 665 taškus ir už savo nugaros paliko du ispanus: 42-ejų metų Javierą Dominguezą-Ledo (620 tšk.) bei 25-erių Pau Capellą (605 tšk.).
Ryčkos metai – kaip amerikietiški kalneliai
2016-uosius Ričardas Berankis pradėjo su aiškiu tikslu – surinkti kuo daugiau taškų, kad galėtų dalyvauti Rio olimpiadoje. Šį tikslą 26-erių lietuvis įgyvendino sėkmingais pasirodymais ATP „Challenger Tour“ serijos turnyruose – triumfavo dviejuose.
Sukaupęs net 885 taškus pajėgiausias Lietuvos tenisininkas ATP reitinge pakilo į rekordinę karjeros vietą – gegužės 23-iąją rikiavosi net 50-tas. Su šia puikia žaidimo banga Ryčka pasiekė ir prestižinį „Didžiojo kirčio“ turnyrą Vimbldone, kuriame jam net nereikėjo įveikti atrankos.
Tačiau mūsiškis jau pirmame rate gavo itin skaudų antausį – vos per 2 val. ir 2 min. 3:6, 3:6, 4:6 nusileido 772-ai pasaulio raketei Marcusui Willisui, kuris į pagrindinį turnyrą prasibrovė tik po atrankos.
Negana to, taip R. Berankis prarado progą pirmą kartą karjeroje korte raketes suremti su šveicarų maestro Regeriu Federeriu.
Ši nesėkmė olimpinį debiutantą atsivijo iki pat Rio de Žaneiro, kuriame vilnietis pasiekė visų laiko antirekordą – tapo pirmuoju, mačą pralaimėjusiu „sausai“ (0:6, 0:6). Lietuvos tenisininką jau pirmajame rate su žemėmis sumaišė australas Johnas Millmanas.
„Aš vis dar aikštelėje. Negaliu patikėti, kad taip greitai pasibaigė mano olimpinės žaidynės... Tokio mačo dar nesu sužaidęs. Per karjerą yra buvę „sausų“ pralaimėjimų. Bet čia, kai labai norėjau pasirodyti kuo geriausiai... Nežinau, ką pasakyti“, – susigraužęs sunkiai žodžius rinko vilnietis, ilgus metus svajojęs tapti pirmuoju Lietuvos tenisininku olimpinėse žaidynėse.
Rugsėjo pradžioje Ryčka pribloškė prisipažindamas, kad jį kamuoja klastinga liga – bronchinė astma. Dėl šios priežasties jis atsisakė padėti Lietuvos rinktinei, kuri likusi be savo lyderio Deviso taurės Europos–Afrikos zonos grupėje net 0:5 neprilygo Bosnijos ir Hercegovinos tenisininkams.
Bet po pusantro mėnesio R. Berankis vėl nustebino. Tik šįkart iš gerosios pusės. Bazelyje (Šveicarija) vykusio ATP „World Tour 500“ turnyro „Swiss Indoors Basel“ pirmo mūšyje, kuris vyko centriniame korte, per 1 valandą 50 minučių 3:6, 6:3, 6:3 ant menčių paguldė tuomet ketvirtą pasaulio raketę Milošą Raoničių iš Kanados ir iškovojo skambiausią karjeros pergalę.
Tačiau prieš mėnesį lietuvio karjerą sustabdė sunki trauma: jam buvo atlikta dešinio klubo operacija, po kurios reabilitacija turėtų trukti maždaug iki kovo pabaigos.
Tai reiškia, kad mūsiškis tikrai praleis netrukus prasidėsiančio sezono pradžią ir pirmąjį „Didžiojo kirčio“ turnyrą Australijoje, vyksiantį sausio 16-29 dienomis.
Parolimpiečio medalių lietus
Prieš 7 metus JAV į automobilio avariją patekęs Mindaugas Bilius komoje praleido net dvi savaites: į smegenis buvo išsiliejęs kraujas, o gydytojai per avariją sumaitoto vairuotojo tikimybę išgyventi iš pradžių vertino vos 10 proc.
Bet 27 kaulų lūžius 58-iose kūno vietose patyręs vyriškis iš ligoninės palatos, dėka sunkaus triūso treniruotėse, pakilo iki aukščiausio parolimpinių žaidynių apdovanojimų pakylos laiptelio.
Brazilijoje 34-erių metų atletas laimėjo du medalius – auksą ir sidabrą. Nepralenkiamas šiaulietis buvo rutulio stūmimo (F37) finale, o disko metimo (F37) varžybose iškovojo užfiksavo antrą rezultatą.
„Neįgalieji turi jaustis visaverčiais Lietuvos piliečiais. Medaliai gali padėti tai pasiekti“, – parskridęs į Vilniaus oro uostą pasakojo dar prieš Rio ir dviem neįgaliųjų Europos čempionato aukso medaliais (rutulio stūmimo ir disko metimo rungtyse) pasidabinęs M. Bilius.
Ir jo žodžiai buvo išgirsti: neįgalieji Lietuvos metų sporto apdovanojimuose kai kuriose nominacijose dėl prizų grūmėsi kaip lygūs su lygiais. Pats Mindaugas pretendavo į „Metų pergalės“ titulą, tačiau šioje kategorijoje nusileido plaukikui S. Biliui.
Visgi tuščiomis renginio „Siemens“ arenoje jis nepaliko – be didesnių klausimų laimėjo metų sportininko su negalia prizą.
Istorinis golbolo rinktinės triumfas
Nesustabdomai Rio de Žaneire rungtyniavusi Lietuvos vyrų golbolo (aklųjų riedulio) rinktinė pelnytai atsiėmė aukso medalius. Kovoje dėl nugalėtojų karūnos lietuviai įvarčiais užliejo amerikiečius (14:8) ir pirmą kartą tapo parolimpiniais čempionais.
O štai rinktinės kapitonas Genrikas Pavliukianecas tapo rezultatyviausiu viso turnyro žaidėju. Mūsiškio sąskaitoje – net 35 įvarčiai. Aštuoni iš jų buvo pelnyti finalinėje akistatoje.
Rio žaidynėse lietuviai taip ir liko nepralaimėję: grupės etape įveikta Suomija (13:6), ta pati JAV komanda (8:7), Kinija (9:6) ir Turkija (5:3), ketvirtfinalyje tik po itin atkaklios kovos ir pratęsimo 5:4 palaužti Kanados parolimpiečiai, o pusfinalyje 7:2 įrodytas pranašumas prieš švedus.
Lietuvos golbolo rinktinė parolimpinių žaidynių finale žaidė trečią kartą istorijoje. Tiesa, paskutiniai du susiklostė ne taip sėkmingai – tiek 2000, tiek 2008 metais mūsiškiai pasipuošė sidabro medaliais. Tuo metu prieš ketverius metus Londone Lietuvos komanda pralaimėjo pusfinalį ir mažąjį finalą bei užėmė ketvirtą vietą.
Istoriją perrašę riedulininkai pagerbti buvo ir gimtinėje – laimėjo pirmą kartą istorijoje įteiktą „Metų neįgaliųjų komandos“ titulą. Šventiniame renginyje ant scenos lipančius parolimpinius čempionus atsistoję iš savo vietų žiūrovai pasitiko gausiais aplodismentais.
Sensacinga Lietuvos rankininkų pergalė
Lietuvos rankininkai lapkričio pradžioje „Siemens“ arenoje susirinkusiems gerbėjams padovanojo tikrą šventę – 2 tūkstančių žiūrovų akivaizdoje 32:29 parklupdė Europos elitui priklausančią Norvegiją, kuri šių metų Senojo pirmenybėse užėmė ketvirtą vietą.
8 įvarčius į svečių vartus pasiuntė Rolandas Bernatonis, 7 – Aidenas Malašinskas, 6 – Gerdas Babarskas, o geriausiu žaidėju mūsiškių ekipoje buvo išrinktas patikimai vartus gynęs Giedrius Morkūnas.
Pergalę prieš Europos ir pasaulio pirmenybių atrankose lietuvius nuolat skriausdavusius norvegus treneris Artūras Juškėnas pavadino viena skambiausių šalies rankinio istorijoje.
„Mūsų tarsi buvo daugiau aikštėje: kovojome ir už save, ir už tuos, kurie už šoninės linijos. Nors norvegai nėra stebuklinga komanda, vis dėlto jų žaidėjai pranašesni. Pasiteisino ir rizika puolime, atakos metu į aikštę išleidžiant Gintarą Cibulskį (sveria 164 kg – DELFI). Dėl to kelis kartus vėlavome grįžti į gynybą ir praleidome įvarčius, bet naudos gavome daugiau nei žalos“, – žaidimą po pergalės atrankoje į 2018 metų Europos čempionatą analizavo A. Juškėnas.
Istorinis „Neptūno“ antausis „Lietuvos rytui“
Pastaraisiais metais sirgalius nuostabiomis pergalėmis ir pasiekimais džiuginęs Klaipėdos „Neptūnas“ praėjusiame sezone sukūrė apskritai didžiausią sensaciją Lietuvos krepšinio istorijoje. Dainiaus Adomaičio auklėtiniai pusfinalyje iš kovos dėl čempionų taurės 3-2 eliminavo Vilniaus „Lietuvos rytą“.
Lemiamą susitikimą klaipėdiečiai laimėjo 73:72, o ir visa serija klostėsi lygiai taip pat dramatiškai: pirmus du mačus laimėjo Dainiaus Adomaičio auklėtiniai (83:71 ir 70:68), bet Tomo Pačėso kariauna sugebėjo atsitiesti ir atsakyti dviem pergalėmis iš eilės (66:64 ir 74:73).
Nors Vilniaus klubui jau trečią kartą istorijoje teko grumtis dėl bronzos medalių, tačiau tiek debiutiniais 1998 metais, tiek 2015-aisiais juos pusfinalyje įveikė Kauno „Žalgiris“. Todėl sensacingai pusfinalyje triumfavęs „Neptūnas“ perrašė istoriją, tapdamas pirmuoju klubu, kuris be žalgiriečių sugebėjo pakeliui į finalą įveikti „Lietuvos rytą“.
Tiesa, antrą kartą LKL finale žaidę klaipėdiečiai liko be čempionų žiedų – jais šeštą kartą iš eilės ir 18-liktą klubo istorijoje pasipuošė „Žalgirio“ krepšininkai, finalo seriją laimėję itin lengvai 4:1.
Aukštai kilęs žemai krisi – krepšininkų fiasko Rio
Prieš Rio olimpiadą Lietuvos krepšinio rinktinė rikiavosi FIBA reitingo vietoje, be to, buvo pastarųjų dviejų Europos pirmenybių vicečempionė. Todėl nemažai vilčių buvo dėta ir į olimpines žaidynes, ypač po trijų iš eilės pergalių B grupėje, kuomet įveikta buvo Brazilija (82:76), Nigerija (89:80) ir Argentina (81:73).
Bet tada sekė gniuždantys pralaimėjimai ispanams (59:109) ir kroatams (81:90), o kančias užbaigė galingai rungtyniavę Australijos krepšininkai (64:90).
Septintą kartą iš eilės olimpiadoje besivaržiusi Lietuvos krepšinio rinktinė antrą sykį iš eilės neperžengė ketvirtfinalio barjero. Tiesa, galutinėje rikiuotėje ji finišavo pozicija aukščiau nei Londone – septinta.
Blankiame mūsiškių žaidime ryškiausiai švietė Manto Kalniečio žvaigždė. Vienareikšmiškai geriausias rinktinės narys buvo vienas pastebimiausių ir visame Rio krepšinio turnyre.
30-metis gynėjas rezultatyviausiųjų sąraše užėmė šeštą vietą (18), pagal rezultatyvius perdavimus buvo pirmas (7,5 rez. perd.), o pagal naudingumo balų vidurkį nusileido tik fantastišką sportinę formą demonstravusiam Pau Gasoliui (23,1).
Per 32 minutes žaidėjas krepšį iš trijų taškų zonos atakuodavo 42,3 proc., iš dviejų – net 72,5 proc., o baudų metimus realizuodavo 81 proc. taiklumu.
Pasibaigus olimpiniam ciklui ir sutarčiai su Lietuvos krepšinio federacija (LKF) bendradarbiavimo nebepratęsti nusprendė ir iš trenerio posto atsistatydino Jonas Kazlauskas. Į naujas pergales Lietuvos krepšininkus nuo šiol ves Dainius Adomaitis.
NBA lygoje – antras Sabonis
Birželio 24-osios naktį NBA duris pravėrė antrasis Sabonių šeimos atstovas – Lietuvos krepšinio legendos sūnų Domantą Brukline vykusioje naujokų biržoje simbolišku 11-uoju numeriu pašaukė Orlando „Magic“ klubas.
Ceremoniją D. Sabonis stebėjo „žaliajame kambaryje“ – iš čia ant scenos, išgirdę savo pavardę, žengė 19 pačių talentingiausių žaidėjų.
Šalia aukštaūgio iš Lietuvos vieną svarbiausių karjeros momentų buvo abu jo vyresnieji broliai – Žygimantas ir Tautvydas, jaunesnioji sesuo Aušrinė, tėvas Arvydas, mama Ingrida ir mergina ispanė Marta Diaz.
„Tai neįtikėtina. Džiaugiuosi galėdamas čia būti ir esu laimingas, kad mano šeima galėjo čia atvykti ir mane palaikyti – jausmas nuostabus.
Stengsiuosi susikurti savo įvaizdį, o tėčio pavardę naudoju kaip motyvaciją – aš juo didžiuojuosi, į jį lygiuojuosi ir jis yra mano idealas“, – ESPN žurnalistei vos tik nulipęs nuo scenos sakė 211 cm ūgio Domantas.
Tačiau karjerą 20-metis pradėjo ne Orlande, o Oklahomoje: lietuvio savo gretose norėjusi „Thunder“ komanda surengė mainus, kurių būdu kartu su lietuviu „griaustinius“ papildė ir Victoras Oladipo bei turkas Ersanas Ilysaovas. Tuo metu į „Magic“ persikėlė Ispanijos pilietybę turintis Serge Ibaka.
Aukščiausias šaukimas vis dar priklauso Toronto „Raptors“ klube rungtyniaujančiam J. Valančiūnui – jį „Raptors“ 2011 metais pasikvietė penktą. O štai Domanto rezultatas – antras geriausias Lietuvos istorijoje.
