Pora gauna daugybę kvietimų į įvairius renginius, olimpiečių pagerbtuves. Žinoma, nepamiršta ir treniruočių. O Diana, praėjus vos savaitei nuo Rio žaidynių uždarymo, dar kartą įveikė 42 km 195 m distanciją ir triumfavo Meksiko maratone.

Padėjo maratono trasoje

Kai M. Griškonis su Sauliumi Ritteriu, irkluodami porinę dvivietę, iškovojo olimpinių žaidynių sidabrą, D. Lobačevskė Frankfurto oro uoste laukė skrydžio į tolimąją Braziliją ir nematė savo mylimojo triumfo.
O štai Mindaugas ne tik buvo sėkmingo savo draugės pasirodymo Rio olimpinėje maratono distancijojee liudininkas, bet ir stovėdamas prie trasos padavinėjo jai gėrimus.

Abu olimpiečiai džiaugėsi bėgikės užimta 17-ąja vieta tarp 133 finišą pasiekusių maratonininkių. Būtent tą pačią dieną po finišo Diana gavo kvietimą dalyvauti Meksiko maratone. Iš pradžių jo atsisakė, bet vakare apsigalvojo. „Tačiau ten nieko neplanavau, nekėliau sau jokių tikslų“, – prisipažino D. Lobačevskė.

Namie suskubo treniruotis

D. Lobačevskė neslepia: kai grįžo į Lietuvą, buvo jau pamiršusi, kad dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Mat po kovų olimpinėje trasoje ji dar turėjo penkių dienų atostogas, kurias praleido kartu su Mindaugu – deginosi, maudėsi, grožėjosi olimpinių žaidynių sostine.

Sugrįžę iš olimpinių žaidynių, abu vėl puolė treniruotis. Pasiėmę dukterį Atėnę, nuvažiavo ir į Trakus: Mindaugas atžalą pasisodino į valtį ir kartu irklavo.

„Po olimpinių žaidynių ne aš vienas sportavau, mes visi kažką darėme. Ir irklavome, bėgiojome, važinėjome dviračiu. Krūviai, žinoma, mažesni, tai mūsų atkuriamasis poilsis. Tačiau varžybose šiemet jau nedalyvausiu“, – teigė Mindaugas. Jo pagrindinės pratybos atsinaujins lapkričio 4 d., kai Trakuose prasidės treniruočių stovykla.

Olimpinis vicečempionas, žinoma, norėtų, kad Atėnė taip pat taptų irkluotoja. Tačiau ji kol kas kalba apie tai, kad, kaip ir mama, bus bėgikė.

Abu labai džiaugiasi, kad Atėnė jau lanko vaikų darželį.Tiesa, pripratusi prie savo tėvų ir močiutės globos, pirmą dieną mergaitė išliejo daug ašarų, jai darželis nepatiko.

Maratonas nėra kankynė

Lietuvoje pabuvusi vos keturias dienas, Diana išskrido į Meksiką. Tiesa, sportininkės apsisprendimui dalyvauti Meksiko maratone prieštaravo Mindaugas, jis norėjo, kad gyvenimo draugė ilsėtųsi. „Aš nieko nedarau per prievartą. Maratonas man nėra kankynė, viskas patinka, ką darau, – bėgu savo malonumui. Nesinori sustoti, nes labai daug įdėjau darbo“, – tikino D. Lobačevskė.

Savo pačios nuostabai, ji laimėjo Meksiko maratoną, nors per dvi savaites bėgo du maratonus. Retas atvejis? Taip. Bet Dianos treneris Česlovas Kundrotas prisiminė, kad kažkuris sportininkas į maratono trasą taip pat buvo grįžęs netrukus po olimpinių žaidynių.

D. Lobačevskė priduria: kai 2008 m. laimėjo Vilniaus maratoną, po trijų savaičių vėl bėgo tą pačia distanciją Anglijoje. „Žinoma, tai buvo kito lygio du maratonai, jų negaliu lyginti su olimpiniu. Nors, tiesa, Meksiko maratonas buvo labai rimtas, dalyvavo apie 25 tūkst. sportininkių. Vienintelis minusas, kad maratono trasa vingiavo aukštikalnėse, 2 300 m virš jūros lygio.

Mums, lygumų gyventojams, tokios sąlygos nėra lengvos, svaigo galva. Tačiau starto dieną viskas buvo gerai. Startavome 7 val. ryto labai puikiu oru, nebuvo jokio vėjo. Nieko neplanavau, apie nieką negalvojau, mano savijauta buvo puiki, nors vienu momentu distancijoje ir buvo labai sunku, reikėjo pakentėti“, – prisiminė olimpietė.

Ištvermė atėjo ne iš karto

Lengvaatletė neslepia – ištvermė atėjo ne iš karto, o metams bėgant ir daug treniruojantis. Ji kasmet augo, didėjo kantrybė, moteris išmoko pakentėti. Tokios pačios nuomonės ir Mindaugas, Rio de Žaneire startavęs tris kartus.

„Kodėl dauguma mūsų ilgųjų nuotolių bėgikų yra vyresni nei 30 metų? Todėl, kad jie jau yra subrendę. Vieni „prinoksta“ anksčiau, kiti – vėliau. Kiekvienam sportininkui reikia išlaukti. Mindaugas laukė net 17 m., kol tapo olimpinių žaidynių vicečempionu“, – sakė Diana.

Sportininkė neslepia: buvo maratonų, į kuriuos ji negalėjo net žiūrėti. Tačiau jai patinka ilgai bėgti. Netgi po Meksiko maratono, kai reikėjo savaitę ilsėtis, ji labai greitai atsigavo ir bėgo pusę maratono Vilniuje, kur taip pat iškovojo pergalę.

„Aš tingėčiau bėgti, tarkime, 6 ar 8 km distanciją, net nevertėtų autis ir sportbačių. Visai kas kita maratonas. Bėgdama pabūnu viena su savimi, jaučiu didžiulį malonumą“, – sakė Diana. Beje, jos pergalę pusės maratono varžybose Vilniuje matė ir Mindaugas su Atėne.

D. Lobačevskė teigia, kad Vilniaus pusės maratono varžybos jai buvo paskutinės šį sezoną: „Tačiau ir toliau bėgioju, nors mano treneris norėtų, kad pailsėčiau. Bet, mano manymu, lengvai bėgiodama aš ilsiuosi. Ką dariau prieš olimpines žaidynes ir ką darau dabar – didelis skirtumas. Vieniems poilsis yra iš viso nebėgioti, o man – vieną kartą per dieną apsiauti bėgimo batelius ir išlėkti. Blogai jaučiuosi, jeigu to nepadarau.“

Dianos asmeninis maratono rekordas – 2 val. 28 min. 3 sek., pasiektas 2010 m. spalio 10 dieną. Dvejų olimpinių žaidynių dalyvė pripažįsta, kad šį rezultatą ji tikrai galėtų pagerinti, bet neatitaiko geros sportinės formos.

„Šiemet mano pati geriausia sportinė forma buvo pavasarį, kai turėjau bėgti Londono maratoną, tačiau, pasitarusi su medikais ir gydytojais, jo atsisakiau, nes galėjau neatsigauti iki olimpinių žaidynių. Ten tikrai galėjau pagerinti savo asmenį rezultatą. Dabar jaučiu patį piką, pačią brandą. Bėgiosiu toliau, nesustosiu“, – neabejojo lengvaatletė.

Ilgiausios distancijos

Per treniruotes Diana dažnai išbėga pabėgioti kartu su Mindaugu. Tiesa, pastaruoju metu juos kartu bėgiojančius galima pamatyti rečiau, nes irkluotojui bėgant skauda kelį, o šį reikia saugoti. Kuris iš jų greitesnis?

„Žinoma, Diana, nėra jokių kalbų. Jeigu bėgame kartu, tai jos tempą išlaikau. Bet jeigu Diana norėtų nuo manęs pabėgti, jai nekiltų jokių problemų. Tad man tobulėti yra kur. Ilgiausia distancija, kurią esu įveikęs bėgte, – 25 kilometrai. Dabar pagal trenerio planą įveikiu 10–15 km nuotolius“, – sakė M. Griškonis.

Diana Vilniuje bėgioja kiekvieną dieną, ilsisi tik sekmadieniais. Šiemet per vieną treniruočių ji nubėgo 37 km, o kai treniruojasi dukart per dieną – net 45 km. Tokių dienų būna nemažai. Per treniruočių stovyklas ji bėgioja ir sekmadieniais, nenori ilsėtis, įveikia po 12 kilometrų.

„Tai ir yra poilsis“, – teigė sportininkė. Mindaugo ilgiausia distancija, kurią jis yra nuirklavęs 2010 m. per pratybas Šveicarijoje, – 40 kilometrų. Ją sportininkas įveikė per vieną dieną be jokio atokvėpio ir nesustojęs net atsigerti. Besirengiant olimpinėms žaidynėms, kai jis per dieną treniruodavosi dukart, taip pat įveikdavo panašius nuotolius.

100 km distancija nedomina

100 km nuotolio Diana nenorėtų bėgti. Ji yra įpratusi bėgti greitai, o tokiame supermaratone, pasak jos, reikėtų šlepsenti. D. Lobačevskė iš viso yra įveikusi 15 maratonų (vien šiemet – tris). Debiutavo 2008 m. per Vilniaus maratoną. Sportininkės teigimu, tai nėra daug. Buvo padarytos pertraukos, kai Diana laukėsi, gydėsi traumą. Iš visų maratonų jai labiausiai įsiminė Rio maratonas, kurio, sako, nepamirš gyvenime.

Bėgikei talkina vadybininkas rusas Andrejus Baranovas, gyvenantis Amerikoje. „Treneris dirba savo darbą, mane treniruoja, vadybininkas randa varžybas, o mano užduotis – sutikti ar pasirinkti, ar atsisakyti. Esu patenkinta savo treneriu, patyrusiu maratonininku, Lietuvos čempionu ir rekordininku Č. Kundrotu. Didžiulis skirtumas, kai anksčiau treniravausi viena ir kai dabar dirbu su juo“, – sakė D. Lobačevskė.

Sportininkė turi puikų treniruočių partnerį – didelį pagalbininką Andrejų Jegorovą, su kuriuo kartu bėgioja. Pavasarį Diana jį net pasikvietė į treniruočių stovyklą Portugalijoje. Moteris ypač džiaugiasi suburta mažute komanda, kurioje jaučiasi labai saugiai ir patikimai.

Dvejų olimpinių žaidynių dalyvė puikiai sutaria ir bendrauja su savo pirmuoju treneriu Juozu Garalevičiumi. Su juo dažnai pasimato Vingio parke.

Pusė buto – lagaminai

Mums kalbant su Diana, Atėnė mobiliuoju telefonu nufotografavo ir išsiuntė tėveliui „bučkį“.

„Ji viską moka: ir paskambinti, ir tėtukui programėle „Viber“ išsiųsti kokią nors žinutę, ir kompiuterį pasižiūrėti. Yra viskam labai imli“, – paaiškino D. Lobačevskė.

Daug šiltų žodžių ji skiria Mindaugui. „Kai gimė Atėnė, jam dabar nieko nereikia, net draugų. Jau šešeri metai esame kartu, visur einame drauge“, – sakė Diana.

Olimpiečių šeima gyvena dviejų kambarių bute penktame aukšte. Dianai nesinori statytis namo ir gyventi kažkur užmiestyje. Jai maloniau ir patogiau gyventi bute, kur nėra jokių problemų vežioti dukrą į darželį ar mokyklėlę.

O Mindaugas svajoja apie namą. „Mūsų butas, žinoma, mažokas, norisi erdvesnio, pusę jo užima olimpiniai lagaminai. Tačiau, ką mes turime dabar, – to mums visiškai užtenka“, – sakė visada geros nuotaikos Diana.

Dianos taikiklyje – ir trečiosios olimpinės žaidynės, vyksiančios 2020 m. Tokijuje. Tada jai bus 40 metų. Per Londono olimpines žaidynes ji šventė savo gimtadienį, o dabar jubiliejų norėtų sutikti Tokijuje. Su Mindaugu norisi stiprinti ir šeimą, susilaukti dar vienos atžalos.

Na, o Mindaugui, kaip ir kitiems Lietuvos rinktinės irkluotojams, tarp jų ir S. Ritteriui bei Rolandui Maščinskui bei treneriams, – nežinomybė. Bus formuojamos naujos įgulos. „Gal, sakau, kažkas atsižvelgs ir į mano su Sauliumi norus, kokią valtį mes norėtume irkluoti“, – svarstė M. Griškonis, prieš pat Rio de Žaneiro žaidynes dvivietėje pakeitęs susižeidusį R. Maščinską.

„Mindaugas, manau, Rio galėjo pelnyti medalį ir vienviečių valčių varžybose, nors kova būtų buvusi itin sudėtinga ir arši. Jis dabar labai pasitiki savimi, ko anksčiau ne ypač jausdavosi“, – teigė D. Lobačevskė

Olimpinis vicečempionas priduria, kad vienviečių finalas tikrai buvo labai stiprus, ir jis neįsivaizduoja, kaip būtų susiklosčiusi kova. Tačiau Mindaugas įsitikinęs – dėl medalio būtų tikrai pakovojęs, nes buvo gerai pasirengęs ir stiprus: „Tiems, kurie kovojo finale, niekada nebuvau pralaimėjęs. Manau, tikrai galėjau kovoti dėl medalio.“