Mergina tikina, kad ją sužavėjo azijiečių meilė bėgimui ir jų pomėgis bėgioti gamtoje, pabėgant nuo sveikinančio miesto šurmulio. Su G. Rutkauskaite kalbėjomės apie bėgimą jos gyvenime ir patirtis Azijoje.

– Ar bėgdavote ir iki persikeliant gyventi į Aziją?

– Bėgioju nuo vaikystės. Kilometras buvo mano distancija, tačiau sakydavome 1000 metrų, kad atrodytų daugiau, o ir skambėjo magiškai. Dėl galimybės bėgti ir treniruotis aukojau, atrodo, viską. Baigusi mokyklą pasukau kitu keliu ir bėgimas liko daugiau pomėgiu. Tik visada norėjau bėgti greitai, nemokėjau tiesiog lengvai pabėgioti iki pat pirmo „Kauno maratono“ ir renginio nemokamų treniruočių.

Pamenu, jas vedė olimpietė Inga Juodeškienė ir rugpjūtį Lietuvą Rio Olimpinėse žaidynėse atstovausiantis Remigijus Kančys. Būtent jie išmokė kaip bėgti protingai, saugoti save ir širdį, papasakojo, kodėl svarbu sekti savo pulsą ir kaip tinkamai atlikti pratimus. Po šių treniruočių 2013 metų „Kauno maratone“ įveikiau 10 kilometrų distanciją. Tai buvo mano pirmos tokio tipo varžybos. Po jų išvykau į Aziją, tiksliau, į Honkongą.

– Bėgimo neapleidote ir Azijoje?

– Tikrai ne. Beveik pusantrų metų gyvenau Šri Lankoje, dar du su pusę – Honkonge. Ten bėgiodavau nuostabaus grožio kalnais. Teko dalyvauti ir „trail“ bėgimo varžybose. „TransLantau“ 15 kilometrų distanciją atbėgau antra iš moterų ir pirma savo amžiaus grupėje. Bėgau ir daugiau įvairių varžybų. Kai kuriuos dalyvių numerius su surašytu savo laiku įsirėminau ir laikiau ant sienos. Iki šiol juos renku, kaip ir diplomus. Man – tai itin vertingi atsiminimai.

Giedrės Rutkauskaitės bėgimų dalyvės numeriai
Foto: Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar populiarus bėgimas Honkonge?

– Be galo. Ypatingai bėgimai gamtoje. Atrodytų keista, tačiau Honkongas įstabus gamta, tad žmonės dažnai leidžiasi į žygius, bėgioja kalnais. Ten itin populiaru ir vos startavus pasidaryti asmenukę. Bėgančių tikrai yra daug, ne dėl greičio, ne dėl rezultato, o dėl paties dalyvavimo. Kažkas nepaprasto yra tiek juos matyti, tiek ir būti viso to dalimi. Netrūksta bėgikų ir varžybų pačiame mieste. Ten trečiadieniais bėgiojau su „Hong Kong Harbour Runners“ grupe. Bėgimas miesto gatvėmis leidžia pažinti visai kitokią kultūrą ir pamatyti apylinkes kitu kapu.

– Kas Jus skatina bėgti?

– Bėgioju dėl visų įmanomų priežasčių. Kartais, nes suvalgiau per daug pyrago, kartais dėl kompanijos, smagumo ar tik bėgikų patiriamo laimės jausmo. Bėgimas man išvalo mintis, ar kaip tik įkvepia veikti. Bėgu tiek tada, kai esu emociškai pavargusi, tiek ir kai kuo nors labai džiaugiuosi.

Ilgesnes ir sunkesnes treniruotes suvokiu kaip tam tikrą darbą, nes priešais visuomet matau tikslą. Apskritai manau, kad bėgdama, įveikdama tam tikrus sau pačiai mestus iššūkius aš kiekvieną kartą primenu sau, kaip reikia stengtis ir nepasiduoti. Tai padeda visur – darbe, iniciatyvose, santykiuose su aplinkiniais, artimaisiais. Bėgimas išmoko taip lengvai nepasiduoti pirmajai sunkumų bangai, kaip ir antrai, ar trečiai.

– Kokiais momentais džiaugiatės labiausiai?

– Momentais, kurie buvo itin sunkūs, bet aš nepasidaviau ir juos įveikiau. Visgi bėgimas yra procesas be galutinio tikslo. Po vienų varžybų, kurioms itin atkakliai ruošeisi, norėsis kitų. Ir visada atrodo, kad anksčiau neįveikiamu iššūkiu atrodžiusį tikslą pakeis dar sunkesnis ir nerealesnis. Džiaugsmo bei papildomos motyvacijos suteikia ir pats tikslas, ir noras aplenkti patį aršiausią konkurentą – save. Intensyviai treniruojantis tai kas kartą padaryti tampa vis sunkiau, bet nieko nėra mieliau už naują asmeninį rekordą.

– Kodėl taip įsimylėjote bėgimą?

– Sunku pasakyti. Gal dėl to, kad tai dariau nuo vaikystės, o vaikystėje susiformavę įgūdžiai ir pomėgiai išlieka ilgam. Praktiškai visi aktyvūs bėgikai-mėgėjai kažkada sportavo, galbūt metė, užmiršo, o dabar vėl atrado šią aistrą ir toliau plėtoja. Sakoma, kad sena meilė nerūdija.

Daugelis sutinka, kad bėgimas – tai laikas skirtas sau. Manau, kad šiandieninėmis sąlygomis tik sau skirti valandą laiko yra didelė prabanga, o bėgimas mums ją suteikia.

– Šiemet „Kauno maratone“ užsiregistravote į maratono distanciją. Ar jaučiatės pasiruošusi?

– Tam skyriau daugiau nei puse metų. Bet, deja, patyriau traumą ir negaliu rizikuoti bėgti visą distanciją. Teks rinktis trumpesnę. Kadangi būtent „Kauno maratonas“ man buvo pirmas tokio tipo renginys, labai norėjosi čia pirmą kartą įveikti ir išsvajotus 42 kilometrus ir 195 metrus. Šiam renginiui jaučiu tam tikrą emocinį prisirišimą.

Birželio 12-ą dieną, Kauno rotušės aikštėje, vyks „Kauno maratonas 2016“. Didžiausiame vasaros bėgime Lietuvoje tikimasi sulaukti bene 7 tūkstančių dalyvių. Sportininkai rungsis maratono, pusmaratonio, 10 km, 5 km ir šeimų bėgimo 1,5 km distancijose. Renginio metu paaiškės Lietuvos maratono čempionato nugalėtojas. Renginio dalyviams atiteks ir išskirtiniai medaliai.