Lenkija

Kaimyninėje Lenkijoje tikra sporto finansavimo sistemos revoliucija įvyko 2013 metais. Ir ji dabar labai primena Kanadoje bei Australijoje naudojamus modelius.

Pinigus Lenkijoje taip pat skirsto Sporto ir turizmo ministerija, o sprendimai priimami naudojant specialų algoritmą. Jo rezultatus, kaip ir Tautų sandraugos šalyse, nulemia labai įvairiapusiai kriterijai.

Pirminis pjūvis – sporto šakų suskirstymas į 3 kategorijas: individualias olimpines (joms atitenka ¾ visos dotacijų sumos), olimpines žaidimų sporto šakas ir neolimpines sporto šakas.
Toliau yra vertinami pastarųjų metų rezultatai, narių skaičius olimpinėje rinktinėje, olimpinių rungčių skaičius bei sporto šakos potencialas atsižvelgiant į sportininkų, trenerių ir klubų skaičių.
Papildomai sporto šakos skirstomos į grupes, priklausomai nuo sporto šakos tradicijų šalyje, potencialo reklamuoti šalį, organizacinio įdirbio bei sportinio potencialo įvairiose amžiaus grupėse.
Visos algoritmo dalys turi priskirtą skaitinę vertę, leidžiančią suskirstyti sporto šakas į galutines grupes, lemiančias finansavimo galimybes ir dydį.
Lenkijoje valstybė nefinansuoja futbolo federacijos. Vieninelės jai skiriamos lėšos – iš jaunimo sportui skirto kūno kultūros paramos fondo.

Kolegos iš Lenkijos lietuviams atsiuntė visą šūsnį dokumentų, kuriuose yra ir kaimynų sporto ministro įsakymai, ir kriterijai, ir pan. Todėl apie lenkų naudojamą sistemą KKSD (Kūno kultūros ir sporto departamento) specialistai išmano bene geriausiai. Taip pat manoma, kad tai yra sektinas pavyzdys, nes kaimyninė šalis gali pasigirti solidžiais laimėjimais sporto srityje.

„Lenkijoje esminis skirtumas nuo Lietuvos yra tas, kad ten pinigai skiriami programoms (mūsų šalyje vykdomas projektinis finansavimas, – aut. past.). Jas reikia parengti, apsiginti ir po to atsiskaityti – pateikti ne tik sąskaitas faktūras apie išleistus pinigus, bet ir duomenis apie tai, kokius iš pradžių iškeltus tikslus pavyko pasiekti, kas ir kaip pasisekė“, – aiškino KKSD vadovas E. Urbanavičius.

Įvertinus visus kriterijus, 2016-aisiais didžiausią biudžetinių pinigų kąsnį tarp individualių sporto šakų Lenkijoje gavo lengvoji atletika – 15,284 mln. zlotų (1 mln. zlotų vertas 227 tūkst. eurų, – red. past.). Toliau išsirikiavo baidarių ir kanojų irklavimas (9,921 mln.), irklavimas (8,889 mln.), plaukimas (7,528 mln.) ir buriavimas (7,346 mln.).
Federacijos nėra privačios bendrovės, kuriose kažkas gali tvarkytis savo nuožiūra. Darbuotojai, vadovai yra visos bendruomenės renkami ir samdomi žmonės, tad jai ir turi būti privaloma išsamiai atsiskaityti.
Edis Urbanavičius, KKSD vadovas

Įdomu, kad Lenkijoje valstybė nefinansuoja futbolo federacijos. Vieninelės jai skiriamos lėšos – iš jaunimo sportui skirto kūno kultūros paramos fondo. Tad tarp olimpinių žaidimų sporto šakų daugiausiai lėšų pelnė tinklinis (7,988 mln.), rankinis (5,092 mln.) ir krepšinis (3,199 mln.).
Iš viso Lenkijoje finansuojamos 22 individualios olimpinės vasaros sporto šakos, 7 – žiemos ir 6 – komandinių sporto žaidimų.

Visas olimpinių šakų biudžetas yra čia.

Taip pat iš biudžeto Lenkijoje finansuojamos 15 neolimpinių sporto šakų. Tačiau visoms joms, kartu sudėjus, skiriami tik 552 tūkst. zlotų.

Įdomu, kad Lenkijos Sporto ir turizmo ministerijos tinklalapyje greta oficialaus dokumento, pranešančio apie lėšų paskirstymą, yra patalpinta net 34 papildomi dokumentai, iš jų 29 – įvairios formos užpildymui. Pati paskutinė – E. Urbanavičiaus minėta ataskaita apie pasiektus tikslus.

Taip pat reikalaujamų užpildyti formų sąraše išsiskiria 6-asis dokumentas – organizacijos atitikimo gerojo valdymo principams testas. Jame yra 19 punktų, kuriais klausiama apie kasmet vykdomas federacijos visuotines konferencijas, nacionalinių rinktinių trenerių kvalifikaciją, licencijavimo sistemą ir pan.

Gerovės valdymo principai pastaraisiais metais yra labai akcentuojami Europos komisijos, bet Lietuvos sporto organizacijos šioje srityje dar turi daug erdvės tobulėjimui.

„Aptariamose šalyse niekas negali ateiti ir pasakyti, kad mums sunku, nes neturime nė vieno etatinio darbuotojo, visi – visuomenininkai. Pas mus tai vis dar vyksta, – analizavo E. Urbanavičius. – Taip negalima. Valstybės lėšos negali būti priimtos ir panaudotos žmonių, kurie nėra atsakingi. Atsakingais aš laikau asmenis, kurie turi sukurtus darbo santykius, yra įdarbinti, deda savo parašus ir atsako už savo sprendimus ir darbus. Neturi būti taip, kad kažkas priima sprendimus, bet niekas neatsako. Taip pat kai kurios mūsų federacijos veikia savų žmonių aplinkoje. Yra negražių pavyzdžių, kai federacija tampa šeimos verslu – tėvas, motina ir vaikas yra visa federacija. Čia yra galimos korupcijos apraiška.“

Be to, Lenkijoje reikalaujama prie gerojo valdymo testo užpildytos formos pridėti federacijos finansinės padėties ataskaitą. Suprantama, joje turi būti matoma bendra padėtis, kurioje atsispindėtų ir rėmėjų lėšos, ir tarptautinių organizacijų dotacijos, ir kt. Šie dalykai Lietuvoje dažnai lieka paslaptyje.

Pasak E. Urbanavičiaus, KKSD taip pat rengia išsamų kriterijų rinkinį, pagal kurį ateityje galėtų būti vertinamos ir finansuojamos Lietuvos sporto federacijos. Kol kas turime tik savotišką jau pasenusį tokio kriterijų rinkinio prototipą, kuris neatitinka šių dienų pasaulinės praktikos. Vienas iš reikalavimų norint gauti valstybinį finansavimą ateityje gali būti ir privalomas viso federacijos biudžeto deklaravimas.

„Mūsų požiūriu, tokių ataskaitų labiausiai reikia ne KKSD, o pačių sporto šakų bendruomenėms. Federacijos nėra privačios bendrovės, kuriose kažkas gali tvarkytis savo nuožiūra. Darbuotojai, vadovai yra visos bendruomenės renkami ir samdomi žmonės, tad jai ir turi būti privaloma išsamiai atsiskaityti. Kokiu pagrindu biudžetas ir panašūs dalykai gali būti slepiami nuo bendruomenės? – klausė E. Urbanavičius. – Kalbėjome apie tai, pavyzdžiui, su naujai išrinktais Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovais. LFF visada sakė, kad gali atsiskaityti už viską, kas susiję su valstybiniais pinigais, bet nenorėjo rodyti to, ką gauna iš UEFA, FIFA.

Kyla paprastas klausimas – kodėl tai reikia slėpti? Sakiau LFF vadovams, kad einame prie to, kad reikės parodyti visus pinigus. Kad niekas nespėliotų, koks yra federacijos biudžetas. Nereikia čia spėlioti. Parodykite, koks yra biudžetas ir kur panaudojote pinigus, tuomet galėsite pretenduoti į valstybės lėšas. Jeigu jums tų lėšų nereikia, tada gerai, užsidarykite savyje ir niekam nieko nerodykite. Pažiūrėsime, kaip į tai reaguos jūsų nariai.“

Vokietija

Edis Urbanavičius

Visa tai, kas išvardinta aukščiau, galioja ir Vokietijos sporto sistemoje. Stipriausioje Europos Sąjungos valstybėje galioja griežti skaidrumo standartai, sukurtas ir tas pats išsamus kriterijų rinkinys.

Tačiau yra ir esminis skirtumas nuo Lenkijos, Australijos, Kanados ir daugelio kitų šalių. Vokiečiai sportui skirtus per 130 mln. eurų kasmet skirsto ne per su kuria nors ministerija susijusį departamentą, o per nevyriausybinę skėtinę organizaciją – Vokietijos olimpinę sporto konfederaciją (DOSB). Ji buvo įkurta 2006 metais sujungus Vokietijos sporto konfederaciją ir Vokietijos olimpinį komitetą. DOSB nuo jos įkurimo vadovavo Thomas Bachas, 2013-aisiais išrinktas Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentu.

Svarbiausia Vokietijos sporto organizacija turi 99 narius: 16 regioninių sporto konfederacijų, 34 olimpinių sporto šakų federacijas, 29 – neolimpinių ir 20 sporto asociacijų, turinčių specialias užduotis.

Būtent DOSB ir gauna bei perskirsto valstybės biudžeto lėšas. Jos skirtos tik aukšto meistriškumo sportui, o norint į jas pretenduoti taip pat reikia atitikti gerojo valdymo principus, kurių pristatymui DOSB yra paskyrusi itin daug dėmesio.
Vis dėlto patys vokiečiai savo galbūt tobula sistema nėra itin patenkinti. Mat įvairiais parametrais į Vokietiją labai panaši Didžioji Britanija pastarosiose olimpinėse žaidynėse iškovojo gerokai daugiau medalių.

Su vokiečių reikalavimais galima susipažinti čia.

Vokietijos sistemos privalumas lyginant su lietuviškuoju yra akivaizdus – mažesnis administracinis aparatas.

Pasak KKSD vadovo, toks visos sporto sistemos finansavimas per nevyriausybinę organizaciją yra įmamonas ir Lietuvoje. Tačiau reikia to paties, kaip ir Vokietijoje – aiškių, išsamių kriterijų ir maksimalaus skaidrumo.

„Esminis skirtumas yra tas, kad Vokietijoje sporto organizacijos privalo veikti visiškai skaidriai. Turi nuolat vykdyti savo finansinės veiklos auditą ir parodyti visus savo pinigus, – teigė E. Urbanavičius. – Visuomeninis sektorius yra gerai, bet visada turi būti aiški vidinė sistema, kontrolės mechanizmas. Vokietijoje ir Lenkijoje visa tai atrodo gana paprasta ir veikia. Mums gal sudėtingiausia yra surasti būdus, kaip tą pasiekti. Tai yra kriterijų klausimas. Juos parengei ir jei juos patvirtino dauguma federacijų, viskas – patvirtinai ir paleidai.“

Vis dėlto patys vokiečiai savo galbūt tobula sistema nėra itin patenkinti. Mat įvairiais parametrais į Vokietiją labai panaši Didžioji Britanija pastarosiose olimpinėse žaidynėse iškovojo gerokai daugiau medalių.

Ieškodami tokių rezultataų pasekmių vokiečiai patys domėjosi Lietuvos sporto sistemos funkcionavimo principais. Tai taip pat yra pavyzdys mūsų šaliai.

„Tai reiškia, kad valstybė į savo lėšas žvelgia atsakingai, ne tik išdalina tiek, kiek yra, ir viskas, – svarstė E. Urbanavičius. – Turi būti reikalaujama ir rezultato, skaičiuojama ekonominė nauda. Olimpinės chartijos idėjos yra gražios ir smagios, bet sportas jau seniai yra tapęs svarbia ekonomikos ir politikos dalimi. Todėl turi būti ir atitinkami reikalavimai.“

Pirmąją publikacijos dalį galite paskaityti čia.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją