Graži pradžia
1989 m. rugsėjo pirmąją Šilainiuose pastatyta ir dar šviežiu tinku tebekvepianti mokykla atvėrė duris kauniečiams. Baseine „Šilainiai“, apsuptame gausybės darželių ir mokyklų, tąkart knibždėte knibždėjo įvairaus amžiau vaikų, trokštančių įvaldyti plaukimo meną. Tais metais trenerio darbą mokykloje, kuriai vadovavo kaunietis Benas Uckus, pradėjo ir Šarūnas Mažutaitis. Baigęs studijas tuomečiame Kūno kultūros institute, jaunas specialistas gavo paskyrimą vykti į Marijampolę. Vis dėlto likimas lėmė, kad jis atsidūrė Kaune, baseine „Šilainiai“, su kuriuo nesiskiria kone trisdešimt metų.
„Jei paklaustumėte, kaip tada atrodė vanduo, pasakyčiau – baltas. Filtrai prastai veikė, todėl per sprindį nuo vandens paviršiaus nesimatė baseino dugno“, − mintimis persikėlęs į 1989 m. kalbėjo dabar jau ilgametis Kauno plaukimo mokyklos vadovas Š.Mažutaitis.
Ne kartą už nuopelnus įvertintas plaukimo meistras su šypsena prisiminė sporto pasauliui gerai žinomo Milto Nelmso apsilankymą Kaune, vykusį praėjus maždaug dešimtmečiui po įstaigos atidarymo. Plaukimo treneris iš JAV į Lietuvą buvo atsiųstas slapčia stebėti fiziologo ir mokslininko Genadijaus Sokolovo, kuris tada su daktaro laipsnį ginančiu Š.Mažutaičiu baseine „Šilainiai“ vykdė net šešis eksperimentus su jaunaisiais plaukikais.
„Jam išvažiavus, docentės Nijolės Lagunavičienės teiravausi, kaip šis įvertino matytą vaizdą. Atsakymas buvo toks: „Jis niekaip nesuprato, kaip galima išmokti plaukti baloje.“ Mums tai įmanoma“, − rankomis skėstelėjo Š.Mažutaitis.
Sąlygos kaip kalėjime
Atvykėliams iš užsienio šalių baseino realybė graudulį kėlė dar 1998-aisiais. Praėjus septyniolikai metų, Kauno plaukimo mokyklos vaizdas tapo kur kas graudesnis. „Eime, parodysiu, kokiomis sąlygomis dabar treniruojasi mūsų jaunieji sportininkai“, − į apžvalginę ekskursiją po merdintį baseiną kvietė Š.Mažutaičio auklėtinis, dabar baseino vedėjas ugdymui Grigorijus Ušpuras. Užvėręs medines kabineto duris, jis atvėrė kitas, už kurių išvydome bent kelias dešimtis vandenyje sportuojančių vaikų. Besidairydami į juos, paslydome ant plytelių ir vos neišsitiesėme ant šlapio grindinio. „Mūsų auklėtiniai kasdien turi laviruoti ir teisingai išsukinėti posūkius, kad nenukristų ir nesusižalotų“, − be jokių užuolankų ir pagražinimų kalbėjo G.Ušpuras.
Netrukus atsidūrėme patalpose, kurias reikėtų vadinti prausykla. Deja, liežuvis nesivertė to daryti. Apsilupusios sienų plytelės, kelis kartus dažyti vamzdžiai ir sovietmetį menantys dušai nė iš tolo nepriminė vietos, kurioje turėtų praustis vaikai. Prie koridoriaus sienų pritvirtinti senutėliai džiovintuvai „Vėjelis“ kėlė sentimentus, tačiau blaivus protas kuždėjo, kad ne tokie džiovintuvai turi būti įstaigoje, kurioje mokosi maždaug 400 vaikų. Štai mes ir sporto salėje. Vaizdas priminė siužetą iš dokumentinio filmo apie nepilnamečių koloniją – švediškos sienelės be strypų, sunkūs metaliniai treniruokliai ir izoliacija apvyniotos staklės. Ventiliacijos čia taip pat nebuvo.
„Rezultatas, kurį matote, − jau po tvarkymo“, − graudžią šypseną išspaudė Š.Mažutaitis. Nusipelnęs treneris neabejojo – plaukikas Michaelas Phelpsas, patekęs į baseiną „Šilainiai“ ir jame praleidęs bent metus, neberodytų tokių rezultatų kaip anksčiau.
Gyvena laukimu
Sakoma, kad skęstančiojo gelbėjimas – jo paties reikalas. Šis posakis idealiai apibrėžia ir baseino „Šilainiai“ realybę. 2005 m. gavusi 50 tūkst. litų paramą, už kurią sutvarkytos lubos ir atlikta minimali vidaus apdaila, dabar mokyklos bendruomenė tvarkosi iš savo lėšų – sportininkų mokamų pinigų už mokslą. „Eiliniai miestiečiai, kurie, kaip aš sakau, nori reabilitacijos, renkasi kitus miesto baseinus, o apie mūsiškį atsiliepia taip: „Kartą atėjęs, daugiau čia neisi.“ Mes juokaujame, kad baseinas – socializmo kultūros paveldas, kurį reikėtų įtraukti į turistų lankytinų objektų sąrašą“, − kalbėjo Š.Mažutaitis.
2009 m. Kauno plaukimo mokyklos vadovybė paruošė techninį projektą, dar po metų gavo statybos leidimą, kurio galiojimo laikas baigsis 2020 m. 2013-aisiais turėjo būti pradėti renovacijos darbai. Deja, visai netikėtai „Šilainiai“ buvo išbraukti iš laukiančiųjų sąrašo. Viltį praradęs Š.Mažutaitis kreipėsi į Prezidentę Dalią Grybauskaitę, klibino Seimo narių kabinetų duris, tačiau visur jos būdavo užtrenkiamos. „Visai netikėtai išsikalbėjau su Kauno Jono Basanavičiaus gimnazijos direktoriumi, kuris užsiminė apie Seimo narę Birutę Vėsaitę ir jos paramą mokyklai. Su pagalbos šauksmu kreipiausi ir aš“, − prasitarė Š.Mažutaitis, po pokalbio su politike, kuri pažadėjo padėti, gyvenantis laukimu.
Paklausus, ką pirmiausia reikėtų keisti gavus finansavimą, Kauno plaukimo mokyklos vadovas ir baseino vedėjas ugdymui vienbalsiai atsakė, kad pastatą būtina griauti ir statyti naują. „Vienintelis dalykas, galintis likti, – pamatai, − Apie apgailėtiną baseino padėtį kalbėjo G.Ušpuras. – Čia nėra ventiliacijos, jaučiasi chloras, pats baseinas nors ir yra mažiausias, sunaudoja daugiausia vandens. Baisu, kokie pinigai metami į balą.“
Olimpiečių kalvė
Paradoksas – baseinas, kurį pirmiausia reikėtų įtraukti į griaunamų pastatų sąrašą, produktyviausias ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Per jo gyvavimo metus čia išugdyti net šeši olimpiečiai: Minvydas Packevičius, Saulius Binevičius, Rolandas Gimbutis (tren. Š.Mažutaitis), Rūta Meilutytė (tren. G.Martinionis), Rimvydas Šalčius (tren. D.Krasauskienė) ir parolimpietis Andrius Bičkauskas (tren. R.Bičkauskas).
„Yra posakis „Kuo blogiau – tuo geriau“. Todėl baisu, kad sutvarkius baseiną olimpiečių nebebus“, − dviprasmiškai nusijuokė Š.Mažutaitis. Plaukimo mokyklos vadovas prisiminė jo žodžius iliustruojančią istoriją, kai viename JAV baseine išugdyti sportininkai nuvykę į olimpines žaidynes laimėjo kone dešimt medalių. Atvažiavęs padėkoti plaukikams, kurie garsina šalies vardą, prezidentas aiktelėjo pamatęs, kad baseino dušuose nėra net šilto vandens. „Galite patikėti, baseinas buvo atnaujintas, tačiau kitoje olimpiadoje plaukikai nepelnė nė vieno medalio. Matyt, per ilgai stovėjo dušuose ir mėgavosi šiltu vandeniu“, − juokavo nusipelnęs šalies treneris.
„Savaitraščio Kaunui“ žurnalistams pasiteiravus, ar stulbinantys sportininkų pasiekimai – čia dirbančių specialistų nuopelnas, Š.Mažutaitis trumpam nutilo. „Žinote, kadaise buvo leidžiamas žurnalas „Treneris“. Jo viršelį įprasmino Algimanto Kukštos žodžiai: „Treneris – pergalių dievas“, − pasidavęs aplankiusiai emocijai, Š.Mažutaitis sunkiai tramdė vyrišką tvirtumą.
