Laikas nuo Londono Olimpiados iki Rio de Žaneiro žaidynių prabėgo labai greitai. Po Londono daug buvo kalbama apie sudėtingą Lietuvos sporto būklę, menką finansavimą, bazių, specialistų trūkumą. Panašios kalbos girdėjosi ir po žiemos olimpinių žaidynių Sočyje. Neseniai baigėsi 2015-2016 žiemos sporto sezonas. Deja, jau ne pirmus metus mažiau nei kuklūs mūsų žiemos sporto šakų atletų pasirodymai kaskart skaudžiai primena - padėtis liūdna. O ar gali ji būti geresnė?

Kodėl susitaikyta su pačia lengviausia išeitim, pasiteisinimu, jog nėra žiemų, neliko galimybių pusvelčiui treniruotis Sibire, kaip sovietmečiu, todėl nieko jau ir nepasieksime?
Darius Degutis
Taip, visi suprantame, žiemos žaidynės – ne vasaros olimpiada, mūsų lūkesčiai mažesni, bet ar tikrai mes esame tokie beviltiški, kad nuolatos tenkintumės žemiausiomis vietomis? Ar tikrai Lietuva pasmerkta užmiršti pergalių skonį žiemos sporte? Kodėl susitaikyta su pačia lengviausia išeitim, pasiteisinimu, jog nėra žiemų, neliko galimybių pusvelčiui treniruotis Sibire, kaip sovietmečiu, todėl nieko jau ir nepasieksime?

Priminčiau, kad 2014 m. Sočio žaidynėse tik 2 iš 9 Lietuvos sportininkų pasirodė geriau nei tikėtasi, arba bent įvykdė jiems keliamas užduotis, kad ir kokios kuklios tos užduotys bebuvo – dažniausiai apsiribojama užduotimi patekti bent į penkiasdešimtuką.

Žinoma, nesudėtinga rasti priežastis pateisinant šiuos rezultatus – šiltos žiemos, žiemos sporto tradicijų, tinkamų bazių, gerų trenerių stoka. Pasiaiškinti ir viską suversti ant gamtos ir „kitų objektyvių priežasčių“ yra lengviausia. Bet ar tikrai esame padarę viską, kad Lietuva pasektų kitų šalių, nepasižyminčių giliomis žiemos sporto tradicijomis, sėkmės pavyzdžiu? Tų šalių, kurios savalaikiai padarė esminius strateginius sprendimus atrenkant prioritetines žiemos sporto šakas, planuojant jų vystymą, tinkamai į jas investuojant ir ilgainiui parengiant aukščiausios kategorijos atletus, olimpinius čempionus.

Sočyje Lenkija iškovojo 6 medalius, iš jų 4 aukso, Baltarusija – 6, iš jų net 5 aukso, Čekija, Slovėnija – po 8 medalius, Latvija – 4 medalius. Deja, Lietuva beviltiškai atsilieka ir nuo šių šalių, kurių žiemos taip pat šiltos kaip ir Lietuvoje, ir kurių tradicijos bei ankstesni pasiekimai žiemos sporte gana kuklūs.
Darius Degutis
Taip, tikriausiai Lietuva niekada nepasieks Olandijos greitojo čiuožimo meistrų lygmens, jų unikalių pergalių. Ten ši nuo seno kultivuojama sporto šaka turi nacionalinės reikšmės statusą, prilygstantį krepšiniui Lietuvoje. Sočyje Olandija, teturinti 16 milijonus gyventojų ir jau nelabai pamenanti kokia yra tikroji žiema, greitajame čiuožime iš 30 medalių laimėjo net 23. Nesunku paaiškinti šios sėkmės priežastis. Visų pirma, – ilgametės šio sporto tradicijos šalyje. Tačiau tam taip pat tarnauja nuosekli vyriausybės politika, ilgalaikė strategija, ženklios investicijos. Palyginimui – Olandijoje, turinčioje tik 6 milijonus gyventojų, yra net 8 dengti specializuoti greitojo čiuožimo stadionai, kai tuo tarpu JAV – tik 2 tokio pobūdžio statiniai.

Jei Olandijos pavyzdys daugeliui atrodo nepasiekiamas, tuomet panagrinėkime kitų, mums pagal ekonominį pajėgumą artimesnių šalių, atvejus. Tarkim, Lenkijos, Čekijos, Latvijos ar Baltarusijos – šalių, kurios tradiciškai niekada nebuvo priskiriamos prie žiemos sporto lyderių,- pasiekimus. Sočyje Lenkija iškovojo 6 medalius, iš jų 4 aukso, Baltarusija – 6, iš jų net 5 aukso, Čekija, Slovėnija – po 8 medalius, Latvija – 4 medalius. Deja, Lietuva beviltiškai atsilieka ir nuo šių šalių, kurių žiemos taip pat šiltos kaip ir Lietuvoje, ir kurių tradicijos bei ankstesni pasiekimai žiemos sporte gana kuklūs.

Olimpinis vicečempionas latvis Martinas Dukuras

Pradėkim nuo latvių. Taip, latviai sėkmingai naudojasi Siguldoje įrengtomis bobslėjaus, rogučių sporto ir skeletono trasomis. Bet kodėl gi mums Lietuvoje, taip arti turint tokias puikias treniruočių sąlygas, tuo nepasinaudojus? Juk kartu su latviais, pasitelkę jų specialistus, galėtume atrinkti šioms sporto šakoms tinkamus sportininkus.

Galima teisintis, jog Siguldos bazė perkrauta, kad latviai nerodo intereso tokiam bendradarbiavimui. Tačiau pagalvokime – juk Lietuva turėtų ką mainais pasiūlyti latviams. Latviams galėtų būtų įdomu treniruotis unikaliame Trakų irklavimo centre, jų šiuolaikinės penkiakovės meistrai mielai pasisemtų patirties iš mūsų olimpinių čempionų, o jaunieji krepšininkai neatsisakytų bendrų treniruočių mūsų krepšinio akademijose.

Kitas kaimynas – pietinis: Lenkija. Lenkija nuo seno turi gilias šuolių nuo tramplino tradicijas, tačiau atkreipkime dėmesį į puikų greitojo čiuožimo meistrų pasirodymą: lenkų čiuožėjai Sočyje sugebėjo atimti iš olandų net 3 medalius. Auksą Lenkijai reguliariai dovanoja ir slidininkės, aukštas vietas užima biatlonininkės. Kas lemia Lenkijos sėkmę? Atsakymas nesudėtingas – strateginiai šalies vyriausybės, sporto vadovų sprendimai, dėmesys ir atitinkamos investicijos į šių sporto šakų plėtrą. Ar negalėtų Lietuva kooperuotis su lenkais, pasimokyti iš jų?

Čekija - šalis tik per pastarųjų kelių metų laikotarpį pradėjusi nuoseklų biatlono ir greitojo čiuožimo tiek ilguoju, tiek trumpuoju taku plėtrą, pastatė ir įrengė atitinkamas aukšto lygio bazes. Šiandien čekų biatlonininkai ir čiuožėjai reguliariai laimi aukščiausias vietas.

Baltarusijos biatlonininkių nuolatinis aukso medalių kraitis puikiai atspindi nuoseklias baltarusių pastangas vystant biatloną. Tačiau dėmesio verta tai, kad baltarusiai vis dažniau nugali akrobatinio slidinėjimo rungtyje. Ir vėl, paaiškinimas paprastas – baltarusiai gerai įvertino atsivėrusias nišas įvairiose rungtyse, suvokė, kad yra prasminga perkvalifikuoti sportinės gimnastikos meistrus, neturinčius galimybių siekti aukštų vietų didele konkurencija pasižyminčiose vasaros olimpinėse žaidynėse, į akrobatinio slidinėjimo rungtį. Ar negalėtų ir Lietuva, turinti neblogą sportinės gimnastikos mokyklą Visagine, dalį sportininkų, bendradarbiaujant su baltarusiais, nukreipti akrobatinio slidinėjimo linkme?

Ypatingo dėmesio vertas D. Britanijos, niekada neturėjusios jokių žiemų, atvejis. Britų skeletono, sportinių rogučių atmainos, sporto meistrai, nuo skeletono įtraukimo į olimpinių žaidynių programą 2002 m. kiekvienose žaidynėse laimi medalius. Įstabu tai, kad skeletonas profesionaliai D. Britanijoje pradėtas kultivuoti tik 2000 metais ir D. Britanijoje nėra jokių skeletono ar bobslėjaus trasų. Britų atletai meistriškumą ugdo Austrijoje.

Taip, latviai sėkmingai naudojasi Siguldoje įrengtomis bobslėjaus, rogučių sporto ir skeletono trasomis. Bet kodėl gi mums Lietuvoje, taip arti turint tokias puikias treniruočių sąlygas, tuo nepasinaudojus? Juk kartu su latviais, pasitelkę jų specialistus, galėtume atrinkti šioms sporto šakoms tinkamus sportininkus.
Darius Degutis
Lietuvai ne vėlu pasimokyti iš šių pavyzdžių. Tai ne vienerių metų projektas. Reikia, kad Lietuvos sporto pasaulyje būtų lyderiai turintys ambicijų bei galintys drąsiai imtis naujų iniciatyvų. Tikslinga parengti Lietuvos sporto viziją 20 metų laikotarpiui ir nuosekliai siekti jos įgyvendinimo.

Tam būtinas vyriausybės palaikymas. Tai užtikrintų sporto ministro posto vyriausybėje įsteigimas. Šiandien net 19 ES šalių vyriausybėse yra sporto ministrai. Dažnai šių politikų pareigos yra derinamos su turizmo, švietimo ar kultūros reikalais. Pavyzdžiui, Lenkijoje ir D.Britanijoje veikia sporto ir turizmo ministerijos, Čekijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje – švietimo ir sporto, Prancūzijoje – sporto ir jaunimo reikalų, ir t.t.

Lietuvos atveju galėtų tikti sporto ir turizmo reikalų apjungimas į vieną žinybą, sujungiant šiuo metu atskirai veikiančius kūno kultūros ir sporto bei turizmo departamentus. Sportas ir turizmas – vieną kitą papildančios sritys, svarbios mūsų šalies ekonomikai, valstybės prestižui ir įvaizdžiui. Didesnio politinio svorio, įtakos šioms Lietuvai svarbioms sritims suteikimas, sudarytų tinkamas sąlygas siekiant pagerinti sporto bei turizmo vadybą, tai leistų išjudinti iš sąstingio didelį potencialą turintį Lietuvos sportą.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (56)