Turkas Gokhanas Gedikas trečiame raunde neberado priešnuodžių varžovo smūgių krušai ir nuolat traukėsi atgal, tačiau eilinio nokauto publika neišvydo. S. Maslobojevas tenkinosi pergale teisėjų sprendimu.
„Kartą slystelėjęs jau esu gavęs nokdauną, todėl rizikuoti nenorėjau“, – po kovos aiškino „kuvalda“ pravardžiuojamas sportininkas, prisiminęs prieš pusmetį vykusią akistatą su rumunu Robertu Dorinu.
Anot S. Maslobojevo, G. Gedikui jis buvo paruošęs rimtesnę pirtį nei pavyko užkurti šeštadienį. O sutrukdė lietuviui „Siemens“ arenos ringo danga.
„Mačiau varžovo klaidas, mačiau, kaip gindamasis jis išskėsdavo rankas. Bet problema buvo ta, kad negalėjau tvirtai atsispirti ir lengvai „išmesti“ smūgį“, – dėstė atletas.
– Spėjote ringe panaudoti viską, ką buvote paruošęs? – paklausėme S. Maslobojevo
– Ne. Jei pažiūrėtumėte mano paskutinę kovą Atėnuose, ji nuo šios skirtųsi kaip diena nuo nakties. Ten danga buvo kitokia: stovėjau labai tvirtai, buvo geras sukibimas, todėl ir mano varžovas po antro raundo nebebuvo į save panašus, sulaužyta nosimi. Šįsyk danga neleido man laisvai judėti, atsirado nepasitikėjimo savimi. Kiti įpratę prieiti prie varžovo ir mosikuoti kumščiais, o aš stengiuosi daug judėti. Dar blogai, kad prieš varžybas nepatikrinau ringo. Gal būčiau kažką sugalvojęs: girdėjau, kad kiti kojas purškiasi laku. Jeigu matėte, ir šiandien man po kiekvieno raundo kojas laistė vandeniu, nes šlapios jos geriau sukimba su danga. Bet jei užlipi ant šonuose esančių reklamų, tuomet jau slysti.
– Po kovos G. Gedikas apie kažką su jumis ilgai kalbėjosi.
– Sakė komplimentus: kad esu geras kovotojas, kad jam buvo garbė su manimi susitikti ir kad norėtų tai padaryti dar kartą. Atsakiau, kad tikiuosi to paties.
– Jau žinote savo artimiausius planus?
– Balandį Vilniuje vėl vyks turnyras, galbūt jame dalyvausiu.
– Kovos Japonijoje – vis dar tik svajonė, bet ne realūs planai?
– Aš vien tuo negyvenu. Dirbu savo darbą, o kokios galimybės bus, tokiomis ir naudosiuosi. Važiuoju visur, kur kviečia, kur galima užsidirbti, susitikti su garsiais vardais.
– Bent jau Lietuvoje jūs visada kovojate pats paskutinis. Ar toks vėlyvas metas – parankus?
– Šiaip pasiruošimo metu stengiuosi eiti miegoti kuo anksčiau. Todėl laikas man nėra labai tinkamas. Be to, šiandien pirmos kovos baigėsi nokautais, atrodė, kad tuoj ateis mano eilė, tad skubėjau susibintuoti rankas ir atlikti apšilimą. Ir tada – penki raundai (prieš S. Maslobojevo kovą Julius Mocka ir Vladimiras Tokas grūmėsi du papildomus raundus – DELFI). Tačiau kur kas labiau mane spaudžia namų sienos. Namiškių palaikymas prideda energijos, bet tuo pačiu atsiranda ir įtampa.
– Gimtojoje Klaipėdoje kautis būtų dar sunkiau?
– Ten aš jau seniai nekovojau. Bet ateityje planuoju Klaipėdoje rengti savo vardo turnyrą. Esu vienintelis pasaulio ir Europos mėgėjų kikbokso čempionas iš Lietuvos, kodėl gi to neįamžinti? O iš pradžių reikės ir pačiam ten dalyvauti.
– Tai būtų mišrių kovos menų ar kikbokso turnyras?
– Kikbokso. Lietuvoje MMA dar nėra taip išsivystęs dalykas, kad visiems būtų baisiai įdomu žiūrėti. Kova stovėsenoje mūsų mentaliteto žmonėms daug įdomesnė. Mūsų žmonės dar nuo ankstesnių laikų išlikę aštrūs, jiems patinka smūgių technika. O kova parteryje – dar nelabai priimtina.
