„Esu užaugęs su rankiniu ir visada jaučiau vidinę nuoskaudą, kad rankinis Lietuvoje neatgauna turėtų pozicijų. Gal tik per pastaruosius porą metų jis pradėjo po truputį kilti. Jeigu 1987–1988 metais rankinis, krepšinis, futbolas buvo prie vienos starto linijos, tai per tuos metus krepšinis truktelėjo į priekį, futbolas bando kažką daryti, o rankinis užstrigo. Pamaniau, kad savo žinias ir patirtį, kurią įgijau studijuodamas bei dirbdamas „Žalgiryje“, galiu panaudoti bandydamas sugrąžinti rankiniui buvusias tradicijas“, - apie tai, kodėl sutiko vadovauti federacijai pasakojo naujasis vadovas.
36-erių D. Pasvenskas turi Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos magistro laipsnį, 2013 m. jis baigė Eurolygos ir Venecijos Ca' Foscari universiteto sporto vadybos ir rinkodaros studijas. Tapęs prezidentu, D.Pasvenskas visą savo laiką ketina skirti naujosioms pareigoms, tad po poros savaičių paliks „Žalgirio“ krepšinio klubo bilietų pardavimų vadovo darbą.
– Kokios, jūsų nuomone, didžiausios Lietuvos rankinio bėdos?
– Labiausiai matoma problema – silpni klubai, moterų čempionatas, kuriame varžosi vos penki klubai. Profesionaliais Lietuvos klubus sunku pavadinti. Yra pora pusiau profesionalių, kiti mėgėjiški. O kadangi silpna piramidės viršūnė, tai ir vaikai nemato tikslo, kurio galėtų siekti. Pavyzdžiui, jeigu tu žaidi krepšinį, tai nori patekti į „Žalgirį“, o jeigu žaidi rankinį, lygiuotis nėra į ką...
Silpnas čempionatas ir silpni klubai – didelė problema. Stengsimės pakelti pakelti tiek vyrų, tiek moterų čempionatų prestižą, stengsimės klubus patraukti profesionalumo link, kelsime jiems reikalavimus, bet kartu federacija stengsis jiems padėti. Mūsų tikslas nėra juos bausti ar kaip kitaip engti – mūsų tikslas jiems padėti. Jeigu pasitempė krepšinio, futbolo klubai, eina į priekį regbis, ledo ritulys, tai ir rankinis turi judėti į priekį. Žaidimas dėl savęs – sužaidėme rungtynes ir užsidėjome varnelę – niekam netinka. Turi žaisti dėl žmonių, turi turėti fanų, sekėjų. Kai ateina į rungtynes 20 žmonių, vargu bau ar tokios rungtynės bus įdomios rėmėjui. O jeigu į rankinį „ateis“ pinigai, bus stiprus čempionatas, stipri rinktinė, tada bus galima ir rinktinių lygmeny kažko siekti.
– Kai kalbame apie klubų profesionalumą, iš karto kyla lėšų klausimas. Turite minčių, iš kur jų rankininkams paimti?
– Tas požiūris krepšinio pasaulyje jau pasikeitęs, bet kitų sporto šakų, taip pat ir rankinio žmonės galvoja, kad mes tiesiog žaidžiame, o kažkas turi ateiti ir paremti. Taip nebus. Kad ir kaip kažkas mylėtų rankinį, dar labiau myli savo pinigus. Kiekvienas rėmėjas nori kažkokios naudos ir sau. Pirmiausia reikia investuoti savo lėšų, darbo, žmogiškųjų resursų, kurie sukurtų produktą, kuris būtų patrauklus rėmėjui. Klubai turi didesnių ar mažesnių rėmėjų, bet tikrai ne tokių, kad būtų profesionalūs. Jie deda daug vilčių į valstybinį sektorių. Labai norėčiau, kad nuo valstybinio sektoriaus savo orientaciją pakeistume į privatų sektorių, kad sukurtume produktą, kuris būtų patrauklus rėmėjui, kad klubai nelauktų, kol kažkas ateis jų paremti, o patys ieškotų.
– Esate krepšinio klubo „Žalgiris“ bilietų pardavimo vadovas. Patirtis šiame darbe pravers pritraukiant žiūrovus į rankinį?
– Labai tikiuosi, kad galėsiu ta patirtimi pasidalinti. Mano žiniomis, dabar tik vienintelis Klaipėdos „Dragūnas“ pardavinėja bilietus į rungtynes. Nemokami renginiai turi baigtis. Jeigu darai renginį, organizuoji varžybas ir visa tai nemokama, vadinasi, jie nieko verti, jų vertė nulinė. Bent kelis eurus už rungtynes reikia imti. Mano patirtis sako, kad žmogaus norui eiti stebėti varžybų kaina didelės įtakos nedaro, kaina – nėra lemiamas dalykas. Ar tu paimsi už rungtynes 2 eurus, ar 3, ar nieko – žmonių skaičius bus tas pats. Bet paėmęs 3 eurus iš 30 žmonių, jau turėsi 100 eurų. Galėsi susimokėti už salę, valytojui, apsaugai ar dar kažkam. Bilietų pardavimo patirties tikrai esu sukaupęs ir rasime būdų, kaip žmones pritraukti į varžybas. Pajamos iš bilietų pardavimo gali papildyti klubų biudžetą. Rungtynės turi būti pajamų, o ne išlaidų šaltinis.
– Pačioje federacijoje kol kas didelių pokyčių nebuvo?
– Kalbant apie personalą, artimiausiu metu tikrai niekas nesikeis. Generaliniu sekretoriumi dirba Miglius Astrauskas, kuris yra puikus žmogus, puikus specialistas, turi daug idėjų ir man pačiam kai ko iš jo dar reikia pasimokyti. Galbūt papildomai reikėtų žmogaus komunikacijai, bet viskas atsiremia į finansus – žiūrėsime, kiek turime lėšų personalui. O personalo išties trūksta. Jeigu „Žalgiryje“ dirba 15 žmonių, tai federacijoje, berods, penki. Negali vienas žmogus padaryti penkių žmonių darbo gerai. Tad jeigu bus pinigų, personalą plėsime.
– Esate numatęs pirmuosius darbus?
– Labiausiai norėtume užsiimti lygos reikalais. Lyga yra atskiras juridinis vienetas, bet federacija turi įtakos. Bandysime atnaujinti lygos nuostatus, žiūrėsime, ką kitą sezoną būtų galima daryti kitaip. Vasarą laukia antras pagal pajėgumą Europos vaikinų (iki 18 m.) čempionatas Kaune. Esame padavę paraišką kitąmet rengti Europos merginų iki 17 m. čempionatą Klaipėdoje. O galutinis tikslas – surengti Lietuvoje Europos čempionato vyrų ar moterų finalinį etapą.
Orientuojamės į 2022 metus. Europos federacijoje palaikymą turime. Lietuvoje turime daug arenų, ne vienas renginys – Europos krepšinio čempionatas, ledo ritulio čempionatai – praėjo sėkmingai, tad, tikimės, kad pavyks surengti ir didelio masto rankinio renginį. Tai būtų didelis postūmis rankiniui atsigauti ir populiarėti.
– Lietuvos vyrų ir moterų rinktinėms vis nepavyksta įveikti pirmųjų Europos ir pasaulio čempionatų atrankos barjerų. Kada galima tikėtis, kad vyrai ir moterys sugrįš į elitą ir atgaus prarastas pozicijas?
– Visada norisi, kad situacija pasikeistų greičiau, bet per vieną dieną nieko neįvyksta. Mūsų moterys ir dabar dar yra nepraradusios galimybės pakovoti dėl vietos pagrindiniuose etapuose. Žaisime su Baltarusija, reikia laimėti ir viskas dar yra įmanoma šiame Europos čempionato atrankos cikle. Bet apskritai, manau, poros–ketverto metų prireiks. Parengsime strategiją ir numatysime, kad 2020 m. mes dalyvautume Europos ir pasaulio čempionatuose ir garbingai ten kovotume. Vien patekti nesinori – norisi kažką ir nuveikti. Tikrai turime perspektyvaus jaunimo, ypač merginų, perspektyvų yra, tik reikia tų sportininkų nepaleisti, toliau su jais dirbti ir viskas įmanoma.
– Ar einate pasižiūrėti rankinio rungtynių?
– Lietuvos čempionato mačų nelankydavau, dabar stengsiuosi nueiti. Rinktinių rungtynes, turėdamas galimybių, stebėdavau. Manau, kad rankinis – įdomus sportas žiūrovui. Kova vyksta kieta, rankininkai visą laiką spinduliuoja emocijomis. Užtenka ateiti į vienas ar dvejas rungtynes ir „užsikabini“.
Savaitgalį stebėjau Lietuvos taurės varžybas, pusfinalis tarp Klaipėdos „Dragūno“ ir Alytaus „Almeidos-Stronglaso“ buvo fantastiškas. Vyko kieta kova, sensacingai laimėjo ne favoritas, kiekvienas žiūrovas, manau, juto didžiulį malonumą.
