„Su klubu gerai sutariau, tačiau pajutau, jog man reikia pokyčių gyvenime. Amerikoje norėčiau pagyventi kokius porą metų, man ten patinka treniruotis ir lenktyniauti. Be to JAV yra būtent ta šalis, kurioje BMX gimė“, - sako Londono olimpinių žaidynių dalyvė šiaulietė 32-ejų metų V. Rimšaitė.
Prieš išvykdama į Ameriką, V. Rimšaitė užsuko į sportas.info redakciją.
– Kaip susiradai klubą Amerikoje?
– Viskas klostėsi labai greitai ir netikėtai. 2015-ųjų lapkričio pabaigoje dalyvavau vienose didžiausių varžybų Amerikoje, kurios vyksta baigiantis BMX sezonui.
Ten susitikau seną savo draugą amerikietį Alą Roybae, su kuriuo susipažinau Australijoje per pasaulio čempionatą prieš 17 metų. Jis dažnai būna įvairių varžybų komentatorius, o tąkart iš Los Andželo mane nuvežė į tas varžybas.
Alo dėka per varžybas susipažinau su nemažai amerikiečių BMX komandų vadovų, dviračių detalių gamintojų įmonių savininkais.
Užsimezgė pažintis ir su klubo „Tangent-Rift“ vadovu. Jo vadovaujamos komandos biudžetas jau buvo suformuotas, užsakyta apranga. Tokiu metu patekti į komandą praktiškai buvo neįmanoma.
Klubo vadovas man tegalėjo pasiūlyti dviračių detalių, o aš dar pasiprašiau dviračio rėmo. Atsitiko taip, kad ir kiti dviračių detalių gamintojai man pradėjo siūlyti savo produkciją. „Tangent-Rift“ klubo vadovui tai nepatiko ir jis pasiūlė atstovauti jo klubui.
– Kokiomis sąlygomis pasirašei sutartį?
– Kadangi į komandą atėjau ne pačiu geriausiu metu, kai jau viskas buvo suplanuota, pinigų negausiu. Tačiau man duos dviratį, sportinę aprangą, būsiu aprūpinta dviračių detalėmis. Žodžiu, viskuo, ko man reikia.
Tarkime, vien šalmas kainuoja 500, o batai - 200 JAV dolerių. Atlyginimą kaip olimpinės rinktinės kandidatė, gausiu iš Lietuvos, o į JAV vyksiu treniruotis, rengtis olimpinių žaidynių atrankai.
Vasario viduryje dalyvausiu varžybose Finikse, o po jų laukia dviejų mėnesių treniruočių stovykla.
Prieš grįžtant į Lietuvą, norėčiau sudalyvauti dar vienose varžybose. Amerikoje tikiuosi praleisti daugiau laiko po pasaulio čempionato.
Pagrindinės varžybos, kurių bus nemažai, vyks antroje metų pusėje - po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių. Amerikiečiai irgi joms rengiasi, todėl iki žaidynių bus surengtos tik gal 5-6 BMX lenktynės.
– Ar„Tangent-Rift“ klube yra ir daugiau dviratininkių iš kitų šalių?
– Klube – vien amerikietės, tik aš viena – europietė. Amerikiečių komandose retas atvejis, kad būtų kitų šalių sportininkų. Jų komandose – daugiausia jauni sportininkai, kurie ten užauga ir subręsta.
Amerikiečių klubui, manau, įdomu turėti BMX dviratininkę, kuri yra žinoma Europoje, nes jie sparčiai užkariauja Europos rinką.
– Penkerius metus atstovavai Prancūzijos „Pays de la Loire“ klubui, kodėl jį palikai?
– Su klubu gerai sutariau, tačiau pajutau, jog man reikia pokyčių gyvenime. „Pays de la Loire“ klubas mane labai pririšo prie Europos, o man jau kokie treji metai labiau patinka Amerika.
Ten patinka treniruotis ir žiemą, kur yra geresnės pratybų sąlygos, be to, Amerikoje gyvena mano pusbrolis ir jo tėvai.
Ankstesniais metais po pasirengimo Amerikoje į Europą turėdavau grįžti metų pradžioje, nes vykdavo varžybos. Tekdavo daug keliauti, nebeliko laiko treniruotis, kelionės mane labai išvargindavo.
Mano amžius jau nebe tas, supratau, kad save reikia tausoti. Nors ir kaip buvo sunku, nusprendžiau, jog su prancūzų klubu reikia baigti. Mūsų klube treniravosi 2012 m. pasaulio BMX čempionė, iš kurios galėjau mokytis.
Prancūzų klubas man dar patiko tuo, jog tekdavo treniruotis mažose trasose, ne “Super Cross”. Amerikoje trasos irgi paprastos, jose treniruotis ir rungtyniautis yra didelis azartas. Sudėtingos trasos man ir fiziškai, ir psichologiškai yra per sunkios.
– Ar dar neprarandi šansų dalyvauti Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse?
– Tie šansai yra pakankamai maži. Mūsų sporte daug lemia ne tik meistriškumas, bet ir sėkmė. BMX dviračiuose konkurencija be galo didelė ir yra daug šalių, kurios turi po vieną gerą dviratininkę, ir yra tokioje pačioje situacijoje kaip ir aš.
Su jomis man reikia varžytis. Lietuvoje mes neturime tokios trasos, kurioje būtų galima rengtis svarbiausioms metų varžyboms. Tarkime, Venesuelos, Rusijos, Ekvadoro geriausios dviratininkės gyvena ir treniruojasi Šveicarijos dviračių sporto centre, daugumos šalių dviratininkės turi puikias dviračių trasas.
Amerikos olimpiniame treniruočių centre yra superkroso trasa, tačiau jos nuoma labai didelė. Toje trasoje neužtenka pasitreniruoti du-tris kartus, joje reikia važinėti ištisomis savaitėmis, mėnesiais, prie jų reikia priprasti.
– Rio de Žaneire buvai per bandomąsias varžybas, tačiau per jas nuvilnijo nepasitenkinimų banga dėl pavojingos trasos.
– Pirmas atvejis, kai BMX dviratininkai susivienijo, ir protestavome dėl trasos, kurioje buvo pernelyg dideli ir pavojingi kalnai bei nelogiškas kalniukų išdėstymas. Tokioje trasoje galima važiuoti tik esant idealioms oro sąlygomis.
Kalnai buvo įrengti neprotingai, buvo pavojingi nusileidimai. Trasa, be to, buvo labai nelygi. Ji visiškai neatitiko olimpinių žaidynių standarto, praktiškai padaryta tam, jog važiuotume vienas paskui kitą. Trasa turi būti tokia, kur gali varžytis, aplenkti varžovus, kurioje tarsi sklendi.
Pagrindinis olimpinių žaidynių organizatorių tikslas buvo padaryti įspūdingesnį šou žiūrovams, kurie nesupranta, kaip, rizikuojant savo sveikata, sunku šokti per tokius kalnus.
Kai mes protestuodami nutarėme nestartuoti, olimpinių žaidynių organizatoriai ir trasų statytojai buvo labai nepatenkinti, neva, ne laikas kelti problemas, kaip mes drįsome tai daryti.
Trasa kitą dieną buvo pertvarkyta ir dar po dienos vyko varžybos. Tačiau dauguma dviratininkų atsisakė jose dalyvauti. Be to, per varžybas pradėjo smarkiai lyti, ir jos buvo nutrauktos.
Ta mūsų vienybė lėmė tai, jog prieš olimpines žaidynes trasa bus peržiūrėta iš naujo ir daug kas joje bus pakeista, kad olimpinių žaidynių metu galėtų vykti tikrai įdomi ir įnirtinga kova.
– Visą laiką stengeisi, kad Šiauliuose būtų įrengta sudėtingesnė BMX trasa, bet kol kas pastangos nieko neduoda. Kodėl?
– Mums būtinai reikia sudėtingesnės trasos, tik ją turint galima tobulėti ir pasiekti didesnį meistriškumą. Nuo gerų trasų daug kas priklauso.
Šiaulių miesto savivaldybės vadovai pradėjo kalbėti, kad pirmiausiai man reikia patekti į Londono olimpines žaidynes, tada tas klausimas bus pradėtas spręsti.
Patekau. Tada vėl išgirdau, kad dėl manęs vienos jie nieko nedarys. Tačiau Šiauliuose dabar auga talentingas vaikinas Gabrielius Pabijanskas, kuris gali daug pasiekti. Jeigu būtų gera trasa, atsirastų ir daugiau vilčių teikiančių sportininkų.
Po Londono olimpinių žaidynių buvo nemažas susidomėjimas BMX sportu. Apsidžiaugiau, kad gal trasa pagaliau atsiras ir Vilniuje.
Apie BMX trasą nemažai diskutavome su tuomečiu savivaldybės meru Artūru Zuoku, verslininku Antanu Guoga, nusprendėme įrengti mažą trasytę (pumptrack ) su nedideliais kalniukais, kad joje galėtų treniruotis pradedantieji vaikai.
Tačiau pasikeitė miesto valdžia, pasikeitė planai, A. Guoga tapo europarlamentaru ir viskas nuplaukė.
– Netoli ta diena, kada baigsi savo sportinę karjerą, ar pakeisi savo tėvą, dirbantį BMX treneriu?
– BMX – labai sunki, preciziška sporto šaka, joje nebūna tų pačių niuansų. Trenere dirbti nebūtų lengva, gal ateityje susigundyčiau vadovauti Lietuvos nacionalinei rinktinei, bet dirbti su mažais, ką tik pradėjusiais sportą vaikais manau būtų savotiškas žingsnis atgal.
Nuo mažens važinėju po pasaulį, man Šiauliai dabar atrodo toks mažas, senovinis miestas. Nežinau, kaip pasisuks mano gyvenimas, baigus sportinę karjerą. Nežinau,ar norėčia ilgesnį laiką gyventi Amerikoje ar Prancūzijoje.
Kai su amerikiečių „Tangent-Rift“ komanda pradėjau tvarkytis sportinę vizą, labai viskas strigo, buvo reikalaujama daug patvirtinančių dokumentų, kad dalyvausiu vienose ar kitose varžybose.
Mes gi nemokame varžybų starto mokesčio pusei metų į priekį. Mokame likus vienam mėnesiui iki varžybų. Vis dėlto vieną žingsnį įkėliau į BMX dviračių sporto klubą Amerikoje, o po to žiūrėsime.
