Likus mėnesiui iki pirmenybių Giedrius Dranevičius net nežinojo, kuriame mieste jas reikės organizuoti.

Pavasarį išrinkta naujoji sostinės valdžia buvo įšaldžiusi ankstesnės kadencijos politikų duotus pažadus, todėl Lietuvos tradicinės karatė asociacijos (LTKA) prezidentas buvo priverstas žvilgčioti į kitas šalies arenas, kurių nuoma kainuoja mažiau.

Bet situacija išsisprendė palankiai: Vilniaus savivaldybė sutiko pasirūpinti „Siemens“ arenos nuoma vienai iš dviejų dienų, kurias trunka Europos čempionatas.

Todėl šeštadienį čia dėl apdovanojimų jau grūmėsi 670 dalyvių iš 14 šalių: ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų nuo septynerių metų amžiaus, kadangi kartu su žemyno pirmenybėmis vyksta Europos vaikų taurės varžybos.

Populiariausia kalba jose – lenkų, mat apie trečdalis sportininkų atvyko būtent iš šios šalies, laikomos Okinavos saloje (Japonija) gimusio kovos meno citadele. Ir niekas neabejoja, kad medalių dalis, kurią per šeštadienį ir sekmadienį susišluos Lenkijos tradicinės karatė meistrai, bus dar didesnė.

„Galime džiaugtis, kad turime tokius stiprius kaimynus. Dažnai pas juos važiuojame, mokomės. Kai šalia yra tokia jėga, labai lengva įvertinti, kur esi pats.

Lenkai pirmauja ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Visais aspektais: ir sportiniu, ir finansiniu, ir infrastruktūros. Palyginus, mūsiškė lygi nuliui – tik tokia, kokią susikūrė privatūs klubai. Lenkai, remiami valstybės, padarė šimtą kartų daugiau. Ir niekas ten nežiūri, kad sporto šaka – neolimpinė. Sportininkai gauna finansavimą, premijas, juos galima vadinti profesionalais“, – DELFI pasakojo G. Dranevičius.

O LTKA valstybės dotacijų nesulaukia jau antrus metus – po to, kai Pasaulinė antidopingo agentūra (WADA) išbraukė Tarptautinę tradicinės karatė federaciją (ITKF) iš antidopingo kodeksą pasirašiusių organizacijų sąrašo.

Pagal lietuviškus teisės aktus, tradicinė karatė automatiškai neteko finansavimo kaip sporto šaka, nevykdanti kovos su dopingu.

„ITKF antidopingo klausimą yra delegavusi asmeniškai man, ir aš tuo užsiimu. Buvome pasirašę kodeksą 2007 metais. Bet buvusi mūsų federacijos vadovybė turbūt padarė kažkokių klaidų. Dabar bandome atkurti santykius, bet visą procedūrą reikia kartoti nuo nulio, tarsi būtume nauja organizacija.

Jau pusę metų intensyviai dirbame, ir turbūt reikės dirbti dar tiek pat. Tokia jau biurokratija – keičiamės raštais be galo ir be krašto. Matyt kažkieno atlyginimo dydis priklauso nuo išsiųstų elektroninių laiškų skaičiaus“, – humoro jausmą išsaugojo G. Dranevičius.

Bet blogiausia patekimo į juodąjį dopingo sąrašą pasekmė LTKA buvo prarasta parama, kurią valstybė jau buvo pažadėjusi atseikėti 2015 metų Europos čempionato organizavimui.

„Planavome 550 tūkst. litų biudžetą, nemažą jo dalį turėjo skirti valstybė. Netekome tikrai daug, bent 50 tūkst. eurų“, – skaičiavo LTKA vadovas.

Nepaisant to, lietuviai neatsisakė ketinimų priimti žemyno pirmenybių dalyvius. Tokio rango tradicinės karatė turnyras Vilniuje vyksta jau trečią kartą: 2003 metais surengtas Europos, o 2008 metais – pasaulio čempionatas.

– Varžybas organizuojate savo jėgomis ir ištekliais. Ar po jų neužklups galvos skausmas, geliantis skolų dėl tarptautinių čempionatų rengimo prisidariusias Rankinio ar Ledo ritulio federacijas? – DELFI paklausė G. Dranevičiaus

– Mums galvą skauda šiandien, bet manau, kad rytoj jau nebeskaudės. Esame organizavę du tikrai didelius renginius, ir išsivertėme be skolų. Vienu atveju valstybė taip pat niekuo nepadėjo, antru – prisidėjo, bet dvigubai mažiau nei žadėta. Tačiau mes ir nestovime ištiesę ranką, laukdami, kol į ją kas nors ką nors įdės. Turime savo gyvenimą ir už jį patys atsakome.

– Kaip nuo 2008 metų, kai Vilniuje vyko pasaulio čempionatas, pasikeitė tradicinės karatė pozicijos Lietuvoje?

– Augame kiekybės prasme. Pavyzdžiui, lankančių mūsų klubą „Lūšis“ per paskutinius penkerius metus padaugėjo keturis ar penkis kartus. Kitur – panašiai. Išlaikome ir kokybę. Tarkime, dabar Europos čempionate ant tatamio matote tiek teisėjų iš Lietuvos, kiek anksčiau tikrai nebuvo.

– Ar užaugo ir naujų sportininkų, pasiekusių tokį lygį kaip buvę pasaulio vicečempionai Kristina Kacevičiūtė ir Rytis Bublevičius?

– Užaugo. Turime du tikrai gero lygio Paulius: Čerešką ir Mackonį. Tarp merginų K. Kacevičiūtės lygį pasiekė Dovilė Aladaitytė. Labai gaila, kad ji nedalyvauja šiame čempionate dėl asmeninių priežasčių. Ji yra tas žmogus, kurį gerbia visoje Europoje. Dovilė gal dar netapo pasaulio čempione ar vicečempione kaip Kristina, bet įvairių medalių kolekciją jau turi didesnę.