Visą birželio mėnesį treneris A. Katulis su penkiais akademijos auklėtiniais praleido Amerikoje. Ten, Finikso mieste Arizinos valstijoje, jis ir jaunieji ledo ritulininkai tobulinosi garsaus Ukrainos ir Amerikos šio žaidimo specialisto Boriso Doroženkos rengiamoje kasmetinėje stovykloje. „Vaikai čiuožė, treniravosi, aš padėjau juos treniruoti ir kartu sėmiausi patirties“, – trumpai išvyką apibendrino buvęs Lietuvos rinktinės kapitonas.
Į stovyklą Sostinės ledo ritulio akademijos auklėtiniai vyko B. Doroženkos kvietimu, su kuriuo bendradarbiavimas užsimezgė praėjusią vasarą.
„Sužinojęs, kad aš įkūriau akademiją, jis pasiūlė bendradarbiauti. Susipažinome, pasikalbėjome, man patiko Boriso požiūris į ledo ritulį ir į darbą, jo darbo sistema. Taip pradėjome bendradarbiauti“, – B. Doroženka pavasarį buvo atvykęs į Lietuvą ir čia surengė savaitės stovyklą, o vasarą jis lietuvių laukė jau pas save Amerikoje.
Pasak A. Katulio, tai nebuvo tradicinė stovykla. Į ją susirinkę ledo ritulininkai dirbo pusę dienos, pasiskirstę į dvi grupes – pradedančiųjų ir pažengusiųjų. Ledo ritulininkai pagal amžių nebuvo skirstomi. Į pradedančių grupę pateko tie, kas B. Doroženkos stovykloje dalyvavo pirmą kartą arba treniravosi su juo labai neilgai. Pažengusiųjų grupėje buvo žaidėjai, kurie jau daug metų vasaromis treniruojasi pas šį ledo ritulio specialistą.
„Sportininkų amžius buvo labai įvairus. Pavyzdžiui, mano vienas sūnus – penkerių. Pažengusiųjų grupėje buvo ir tokių, kuriems dvidešimt. Įdomu, kad mokymas tuo ir pagrįstas – stovykla vadinasi „Next generation hockey school“ - jaunesni žiūri į vyresnius, mato, kaip jie dirba ir stengiasi juos vytis“, – pasakojo A. Katulis.
Tarp penkių jaunųjų Lietuvos ledo ritulininkų, vykusių į JAV, buvo nuo penkiamečio ir septynmečio A.Katulio sūnų iki 13-mečio vaikinuko. Lietuvaičiai pateko į pirmąją grupę. „Kadangi aš buvau tuo pat metu stovykloje, jiems buvo padaryta išimtis ir jie čiuožė abiejose grupėse“, -– pasakojo A. Katulis.
Stovykloje vaikai darbą pradėdavo 8 val. ryto 30-40 min. treniruote „ant žemės“, o po to 2,5 val. su viena 15 minučių pertrauka dirbdavo ant ledo. „Vaikams labai patiko. Iš pradžių buvo sunku, bet kai keturias savaites taip treniruojiesi, pripranti. Kad vaikai patobulėjo, labai matyti pagal jų čiuožimo techniką“, - keturių savaičių darbo rezultatus pastebi treneris.
Stovykloje tobulėjo ir pats A. Katulis, kuris dirbo ne tik su savo auklėtiniais, bet su visais į stovyklą susirinkusiais ledo ritulininkais. O jų atvyko ir iš Danijos, Ukrainos, Rusijos, ir iš pačios Amerikos.
„Darbo procesas stovykloje kitoks, negu mūsų akademijoje jau vien dėl to, kad stovykla – ne komanda. Stovykloje akcentas – individualiam darbui. Kita vertus, pamačiau, kaip reikia mokyti čiuožimo, ritulio valdymo technikos – tai man buvo labai įdomu“, - grįžęs kiekvieną treniruotę savo akademijoje jos įkūrėjas stengiasi praturtinti Amerikoje įgytomis žiniomis.
„Kitas įdomus dalykas, kurį pamačiau – konkurencija. Labai norėčiau, kad mūsų vaikai ir jų tėvai tą suprastų. Ten kiekvienas vaikas, kuris nori žaisti aukšto lygio ledo ritulį, visą vasarą papildomai dirba. Ateidami į tokią stovyklą, jie žino, ko ten eina“, - įspūdžiais dalijosi patyręs ledo ritulininkas.
Viešnagė Amerikoje praturtino ne tik A.Katulio ir akademijos auklėtinių žinių bagažą, bet ir Sostinės ledo ritulio akademiją nauju specialistu. Į ją nuo šio sezono atvyko dirbti ukrainietis Dmitrijus Gnitko.
„Su Dima kartu žaidėme Baltarusijos čempionate, nors niekada nebuvome vienoje komandoje – visada buvome varžovai. Šią vasarą susitikome su juo stovykloje, pamačiau, kaip jis dirba, išgirdau rekomendacijas ir pasiūliau dirbti mano akademijoje“, – pasakojo A. Katulis.
Beje, B. Doroženkos stovykloje dirba ir lietuviškų šaknų turintis amerikietis: „Jis gyvena Finikse ir čia treniruoja ledo ritulininkus. Lietuviškai nebešneka, tačiau jo senelis – lietuvis, tad buvo malonu susipažinti, pasikalbėti“.
O naujasis Sostinės ledo ritulio akademijos treneris jau atvyko į Lietuvą. „Pažįstu Artūrą kaip žaidėją ir kaip žmogų labai seniai. Jis turi didžiulę patirtį ir aš tikiu tuo, ką jis daro. Todėl su šeima nusprendėme priimti šį pasiūlymą ir atvykome į Lietuvą“, – apsisprendimo motyvus dėstė ukrainietis, kuris prieš tai rungtyniavo ir dirbo treneriu Serbijoje. Keturis mėnesius per metus – visą vasarą ir vieną žiemos mėnesį jis jau penkerius metus dirba B. Doroženkos, su kuriuo pažįstamas 15 metų, rengiamose stovyklose.
„Pirmiausiai noriu padėti akademijai, o žvelgiant toliau į ateitį – išauginti nacionalinių rinktinių žaidėjus – jaunių, jaunimo ir pagaliau vyrų. Reikia pradėti dirbti su mažais vaikais, tada bus daugiau naudos. Apskritai noriu prisidėti prie Lietuvos ledo ritulio lygio kilimo, kad jis pasiektų pasaulinį lygį“, – artimus ir ilgalaikius ambicingus tikslus dėstė ukrainietis, kuris kol kas sutarė dėl darbo vieną sezoną.
D. Gnitko savo ledo ritulininko karjeros pradžioje jis yra žaidęs vienoje komandoje su vienu garsiausiu Lietuvos ledo ritulininkų Dainiumi Zubrumi, kai šis, būdamas dvylikametis, atvyko į Charkovo „Družba 78“ komandą. „Jis visada išsiskyrė savo fiziniais duomenimis – aukštas, galingo kūno sudėjimo – ir savo noru, pastangomis. Dainius suprato, kad norint kažko pasiekti, reikia daug dirbti. Jis norėjo prasimušti ir treniravosi daugiau už visus. Tai tikrai geras pavyzdys Lietuvos vaikams, ko galima pasiekti“, – prisimena buvęs Lietuvos ledo ritulio žvaigždės bendraklubis.
Išauginti naujų zubrų ir kasparaičių, Ukrainos ledo ritulio specialisto nuomone, įmanoma, tačiau tam reikia ne metų ir ne dvejų. „Kad išaugtų nauji tokio lygio žaidėjai, reikia nuo mažens su vaikais kalbėtis, kad jie turėtų svajonę, kurios norėtų siekti. Turite gerus pavyzdžius – du NHL žaidėjus, kurių vardai – pasaulinio lygio. Darius Kasparaitis, Dainius Zubrus vaikams yra labai geri pavyzdžiai – vadinasi, tai įmanoma ir realu“, – D.Gnitko įsitikinęs, kad sėkmės istorijos skatina vaikus siekti viršūnių.
Naujasis Sostinės ledo ritulio akademijos specialistas 90 proc. savo darbo grįs B. Doroženkos taikoma treniravimo sistema. „Labai svarbu vaikams paaiškinti kiekvieną elementą. Kas nuo ko priklauso, kaip dirba raumenys, kaip pakreipti pačiūžą, kaip laiku pakreipti kūną. Neužtenka pasakyti: „Pasisuk į kairę“. Reikia labai daug aiškinti, kaip ką daryti ir kodėl – tai labai sudėtingas procesas“.
Naująjį sezoną Sostinės ledo ritulio akademija pasitelks ir dar vieną specialistą iš užsienio – latvį Dmitrijų Žabotinskį. Ilgametis Liepojos „Metalurgs“ klubo žaidėjas ir 2003-2004 m. sezono geriausias Latvijos ledo ritulio lygos vartininkas akademijoje savo patirtimi dalinsis su būsimais vartų gynėjais.
A. Katulis džiaugiasi, kad Lietuvoje susidomėjimas ledo rituliu auga, apie ką byloja ir augantis akademijos auklėtinių skaičius: pradėję nuo 15 žaidėjų, trečią savo sezoną akademija savo gretose skaičiuoja jau 140 jaunųjų ledo ritulininkų, tarp kurių galbūt – ir ne viena būsima žvaigždė.
Sostinės ledo ritulio akademija visą rugsėjo mėnesį kviečia aktyvius berniukus ir mergaites nuo 4 metų išbandyti ledo ritulį nemokamai. Registracija ir informacija: info@ledoritulioakademija.lt
