Į Lietuvą savaitei sugrįžęs D. Kasparaitis aplankė tėvus ir juos supažindino su penktąja savo atžala – praėjusių metų lapkritį pasaulį išvydusiu Milesu Adamu.
Kartu su savo trečiąja žmona, buvusia krepšininke, iš Švedijos lietuvis dar augina šešerių dvynes Liv ir Lilly bei ketverių sūnų Marley.
„Vaiduokliu Kasparu“ dėl efektingų jėgos veiksmų kadaise pramintas gynėjas taip pat turi dukterį Elizabeth iš pirmos santuokos, kuri šiemet baigė vidurinę mokyklą.
Be tėvystės pareigybių, D. Kasparaitis dar vadovauja ir nekilnojamojo turto kompanijai „Verzasca Group“, bet vis tiek randa laiko ledo rituliui.
„Majamyje yra „pietų lyga“, tai tris kartus per savaitę su bendradarbiais per pietus žaidžiame prieš mėgėjus“, – pasakojo lazdos iš rankų vis nepaleidžiantis sportininkas.
Per savo ilgą karjerą D. Kasparaitis net 16 sezonų praleido stipriausioje pasaulio ledo ritulio lygoje – NHL. Jis taip pat dalyvavo net ketveriose olimpinėse žaidynėse ir trijose iš jų pasidabino medaliais (1992 metais su NVS rinktine – auksu, o atstovaudamas Rusijai 1998-ais laimėjo sidabrą ir 2002-ais – bronzą).
Nepaisant to, kad spalio 16-ąją jam sukaks jau 43-eji, o užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius galės tik 2018-ųjų Tarptautinės ledo ritulio asociacijos (IIHF) rengiamame pasaulio čempionate, D. Kasparaitis savo svajonės neatsisako.
„Norisi sužaisti už Lietuvą. Dabar grįšiu atgal į JAV ir pradėsiu labiau rūpintis savo sveikata – numesiu kokius 20 kg ir žiūrėsim kaip jausiuosi. Jei bus sveikatos – žaisiu, o jei nebus – padėsiu kažkaip kitaip“, – ryžtingai kalbėjo dar du sezonus Vilniaus „Hockey Punks“ komandoje rungtyniauti privalantis D. Kasparaitis.
– Dabar turbūt daugiausiai laiko praleidžiate su vaikais?, – DELFI paklausė D. Kasparaičio.
– Vaikai auga greitai, tai reikia su jais praleisti kuo daugiau laiko. Pats dar visai neseniai buvau vaikas, o dabar jau suaugęs vyras – laikas greitai bėga. Man patinka būti tėvu, o dar Dievas man davė tiek daug vaikų, todėl labai džiaugiuosi.
– Vaikai seks tėčio pėdomis?
– Šiemet jau bandysiu mergaites į sporto būrelius nuvesti: viena nori futbolą žaisti, kita – ledo ritulį, o berniukas dar jaunas. Bet vaikai patys turi norėti sportuoti – aš jų tikrai neversiu. Prie namų pastatėme krepšinio aikštelę – jei norės žaisti krepšinį, aš nieko prieš.
– O pats ledo ritulio per darbus nepamirštate?
– Lieka laiko pasportuoti – Majamyje yra „pietų lyga“, tai tris kartus per savaitę su bendradarbiais per pietus žaidžiame prieš mėgėjus. Dar 2-3 kartus per metus pakviečia į NHL veteranų varžybas.
– IIHF patikslino, kad Lietuvos rinktinėje galėsite žaisti tik 2018 metų pavasarį vykstančiame pasaulio čempionate. Ar neatsisakote savo siekių?
– Norisi sužaisti už Lietuvą, bet viskas priklauso nuo sveikatos: dabar jau nugarą pradėjo labiau skaudėti ir pilvą reikia numesti. Bet bandysiu – turiu tokią svajonę. Dabar grįšiu atgal į JAV ir pradėsiu labiau rūpintis savo sveikata – numesiu kokius 20 kg ir žiūrėsime, kaip jausiuosi. Vis tik su amžiumi jaučiasi per karjerą patirtos traumos. Jei bus sveikatos – žaisiu, o jei nebus – padėsiu kažkaip kitaip.
– O kaip galvojate padėti?
– Galvoju Elektrėnuose atidaryti ledo ritulio mokyklą – reikia prisidėti prie šios sporto šakos vystymosi. Ypač Elektrėnams – juk aš ten užaugau, ten turėjau galimybę tobulėti. Norisi padėti Elektrėnų vaikams – galbūt kam nors pasiseks kaip man pasisekė.
– Bendravote su rinktinės vadovais ir treneriu Berndu Haake?
– Ne, su rinktine aš nešneku – man niekas neskambina. Galbūt žino, kad esu užsiėmęs, todėl nenori trukdyti. Nežinau. Buvo man šansas dirbti rinktinėje – prieš dvejus metus siūliau savo kandidatūrą, bet jie išrinko vokietį. Šiuo sprendimu aš esu labai patenkintas – jis labai geras žmogus ir puikus treneris. Priekaištų jam neturiu. Vis dėl to, jeigu dar gyvenime atsiras galimybė, aš tikrai prisijungsiu prie Lietuvos rinktinės. Bet kol kas tokių planų nėra. Matote, turiu daug vaikų – yra ką veikti (juokiasi – DELFI).
– Turbūt dar turite svajonę ir kartu Dainiumi Zubrumi sužaisti už nacionalinę komandą?
– Būtų smagu sužaisti su Dainiumi vienoje komandoje. Nors esame už Rusiją žaidę pasaulio taurėje (2004-aisiais žaidė NHL organizuotose varžybose – DELFI), bet vis tiek būtų smagu. Netgi labiau dėl savęs – nors gimiau Lietuvoje, už Lietuvą niekada nežaidžiau. Bet net ir žaisdamas už Rusiją, aš atstovavau Lietuvai. Visi žino, kad aš lietuvis – net ir rusai tuomet žinojo, kurioje šalyje aš iš tikrųjų gimęs ir augęs. Bet vis tiek būtų labai gerai savo ledo ritulininko karjeros puslapį užversti oficialiose rungtynėse užsivilkus Lietuvos komandos marškinėlius.
– O nėra skaudu, kad kai kurie žmonės jus vadina rusu?
– Aš žinau, kas esu, todėl skaudu tikrai nėra. Man tiesiog nemalonu, kad nepripažįsta, jog esu olimpinis čempionas. 1992 metais turėjau pasirinkimą žaisti už Lietuvą arba NVS (Nepriklausomų valstybių sandrauga – valstybių sąjunga, sudaryta iš buvusių Tarybų Sąjungos respublikų – DELFI). O mano svajonė buvo patekti į olimpiadą. Tokiame lygyje nė vienas lietuvis kol kas dar nėra žaidęs ir nemanau, kad žais. Aš esu lietuvis – olimpinis čempionas, tik kad žaidžiau už kitą šalį.
Tuomet neturėjau didelio pasirinkimo. O kalbant apie kitas olimpiadas – Rusijoje lygis buvo visai kitas. Yra dviprasmiškas jausmas: iš visų Tarybų Sąjungoje gimusių ledo ritulininkų esu sužaidęs daugiausiai rungtynių olimpinėse žaidynėse. Vis dėl to juk ketverios olimpinės žaidynės yra rekordas. Čia mano, kaip sportininko, pasiekimas. Žaisdamas Lietuvoje aš to niekada gyvenime nebūčiau pasiekęs.
– Užsiminėte apie mokyklos įkūrimą. Galbūt ir pats tapsite treneriu ir savo patirtimi dalinsitės su jaunimu?
– Ne, treneriu nebūsiu, bet atvažiuosiu į Lietuvą tris kartus per metus. Daugiausiai vasarą: darysiu stovyklas, atsivešiu gerus specialistus. Visų pirma, bandysime ledą Elektrėnuose palikti visus metus. Nesuprantu, kodėl jis vasarą būna ištirpdytas – juk vasarą čiuožykla gali uždirbti daugiausiai pinigų, nes vaikai atostogauja ir neturi veiklos. Vasarą ledas daug naudingesnis negu mokslų metu.
– Žvelgiant į Lietuvos sportininkus – ar matote perspektyvų?
– Kol jauniems vaikinams neatsiras galimybių, kaip man ar Dainiui (Zubrui – DELFI), išvažiuoti į užsienį ir žaisti aukštame lygyje, tol nebus perspektyvų. Jeigu 14-os metų būčiau likęs Lietuvoje – tikrai nebūčiau pasiekęs tokių rezultatų, kokius pasiekiau išvažiavęs į Rusiją. Kol kas pas mus ledo ritulys yra žemo lygio ir visi, kurie gerai žaidžia, tai daro užsienyje.
Svarbiausia, kad pas vyrus būtų charakteris. Mūsų laikais nebuvo nei iPad‘ų, nei televizorių – daugiau laiko likdavo sportams. Mačiau kelis talentingus žaidėjus, bet jie „Akropolyje“ vieną kartą pračiuožė ir pradingo. Nėra dabar tokių fanatų, kokie buvome mes su Dainiumi.
