Iš D. Zubraus perėmė lyderio atsakomybę
Kuomet Lietuvos rinktinė praėjusį balandį Eindhovene (Olandija) skynėsi kelią link pasaulio čempionato I diviziono medalių, D. Zubrus savo telefone susirado Manto Armalio numerį.
37-erių Naujojo Džersio „Devils“ klubo puolėjas ir 15 metų jaunesnis vartininkas susipažino pernai Vilniuje, kur D. Zubrus po ilgos pertraukos vėl užsivilko Lietuvos rinktinės aprangą.
Tuomet komandos rūbinėje greta iš jaunystės laikų pažįstamų veteranų jis rado santūrų vaikiną, žemaitiškai kalbantį geriau nei lietuviškai.
M. Armalis gimė Plungėje, bet užaugo Švedijoje, tad bręsdamas daug progų bendrauti su tautiečiais neturėjo.
Tačiau šiais metais jau būtent jis buvo ryškiausia asmenybė Lietuvos rinktinėje, kuriai padėti pasaulio čempionate nebegalėjo D. Zubrus.
Po NHL sezono „Devils“ atstovas nebūtų spėjęs grįžti į Europą, tad Eindhovene lietuviai vertėsi be jo. Nepaisant to, smarkiai nukraujavusi komanda namo parsivežė I diviziono B grupės turnyro bronzos medalius – tokius pačius, kokiais pasipuošė 2014-aisiais, kuomet ekipos kapitono pareigas ėjo D. Zubrus.
Ir jei pastarasis tuomet buvo pripažintas geriausiu turnyro puolėju, po metų panaši garbė atiteko M. Armaliui, išrinktam naudingiausiu Lietuvos komandos žaidėju.
„Pasitaiko, kad Stenlio taurę laimėjusios komandos vartininkas būna pripažįstamas geriausiu žaidėju, bet tai – gana retas reiškinys. Mantas tikrai nusipelnė tokio įvertinimo, nes jis mums atnešė bronzą“, – kalbėdamas su DELFI, prieš auklėtinį galvą nulenkė Lietuvos rinktinės strategas Berndtas Haake.
Pakanka prisiminti vien paskutines rungtynes su Didžiąja Britanija, kuomet nepralaužiamas M. Armalis sulaikė net 94,6 proc. varžovų smūgių ir paliko britus be apdovanojimų.
Neatsitiktinai būtent jis Eindhovene sulaukė D. Zubraus skambučio ir šiltų padrąsinimo žodžių.
Ir pačiam M. Armaliui iki šiol sunku patikėti tuo, ką su komandos draugais pavyko nuveikti Olandijoje.
„Išvažiuodami į varžybas mes galvojome tik apie tai, kaip išsilaikyti I divizione. Juk komanda nebuvo stipriausios sudėties, trūko ne tik D. Zubraus, bet ir keturių ar penkių gynėjų. Nebuvo pagrindo svajoti apie medalį, bet viskas pakrypo kitaip“, – DELFI pasakojo rinktinės vartų sargas.
Jau patraukė žvalgų dėmesį
Pabendrauti su D. Zubrumi ateityje jis galbūt galės dažniau – ne tik telefonu, bet ir akis į akį.
Daugeliui ledo ritulio mėgėjų kol kas tai atrodo tarsi rožinė svajonė, bet optimizmo visada kupinas B. Haake tiki, kad M. Armalis vieną dieną paseks D. Zubraus ir Dariaus Kasparaičio pėdomis ir peržengs NHL slenkstį.
„Aš žinau, kad jis turi potencialo tapti NHL vartininku, ir nieko neišsigalvoju. Kalbėjausi su keliais žmonėmis Floridoje vykusioje NHL trenerių konferencijoje. Pasirodo, kai kurie skautai jau seka Mantą“, – atskleidė treneris iš Vokietijos.
Stebėtis žvalgų dėmesiu nevertėtų, nes lietuvis praėjusiame sezone jiems buvo kaip ant delno. Stokholmo „Djurgarden“ klubo atstovas rungtyniavo elitinėje Švedijos lygoje (SHL), be to, debiutavo ir Čempionų lygoje.
„Djurgarden“ – istorinis vardas Švedijos ledo ritulyje: 1891 metais įkurtas klubas praeityje net 16 kartų tapo šalies čempionu. Bet paskutinį sykį auksas buvo laimėtas dar 2001-aisiais, o pastaruoju metu „Djurgarden“ nusileidžia konkurentams vietiniame fronte.
Praėjusiame sezone M. Armalio ekipa užėmė tik devintą vietą tarp dvylikos aukščiausio diviziono dalyvių.
Vis dėlto B. Haake nemano, kad norint iškilti jo auklėtiniui Lietuvos rinktinėje būtinai reikėtų ieškotis galingesnio klubo.
„Kiekviena NHL ekipa turi skautą Švedijoje ir Suomijoje. Nėra skirtumo, kurioje komandoje Mantas žaidžia, pakanka, kad tai būtų aukščiausios lygos klubas. Be to, jis jau sužaidė labai gerų rungtynių Čempionų lygoje, kurias matė skautai iš Švedijos, Čekijos, Vokietijos“, – samprotavo specialistas.
Gyvenimas patvirtina jo žodžius: jauni žaidėjai iš „Djurgarden“ stovyklos ir dabar tiesia tiltus į NHL. Pavyzdžiui, birželio pabaigoje tarp devyniolikos NHL naujokų biržoje pašauktų švedų buvo Lukasas Vejdemo ir Danielis Bernhardtas, o metais anksčiau pasirinktas Tobiasas Lindbergas neseniai pasirašė sutartį su Otavos „Senators“ klubu.
Švediškos sistemos produktas
Švedišką ledo ritulio mokyklą baigė ir M. Armalis, kuris į šią šalį su tėvais persikėlė būdamas vos keturių mėnesių kūdikis.
Paties ledo ritulininko žodžiais, nuo vietinių žaidėjų jį skiria tik pavardė, pasas ir žaidimas Lietuvos rinktinėje.
„Daug žmonių čia galvoja, kad aš esu iš Švedijos. Juk ir ledo ritulį išmokau žaisti kaip švedas, todėl nejaučiu, kad į mane kas žiūrėtų kaip į svetimšalį“, – prisipažino vartininkas.
Karjerą 2007 metais jis pradėjo „Djurgarden“ jaunimo komandoje, vėliau per įvairias amžiaus pakopas kilo „Mora IK“ klube, kol praėjusį pavasarį vėl atkreipė į vieną stipriausių Europos lygų sugrįžusios dabartinės savo ekipos dėmesį.
„Žaidžiu Švedijos aukščiausiame divizione, o tai – jau šis tas. Aišku, visuomet norisi eiti aukščiau, mano svajonė – NHL. Apie tai visada pagalvoju, bet dabar pagrindinis mano rūpestis – kuo geriau pasirodyti ateinančiame sezone“, – į priekį žvelgė M. Armalis.
Praėjusiame sezone 22-ejų lietuvis vietą „Djurgarden“ vartuose dalinosi su buvusiu NHL ir Kontinentinės ledo ritulio lygos (KHL) žaidėju Mikaeliu Tellqvistu.
35-erių švedas, per karjerą rungtyniavęs tokiuose klubuose kaip Toronto „Maple Leafs“, Finikso „Coyotes“, Bafalo „Sabres“, Kazanės „Ak Bars“ (Rusija) ar Rygos „Dinamo“ (Latvija), buvo pagrindinis „Djurgarden“ vartininkas, kuriam M. Armalis periodiškai leisdavo atsikvėpti.
SHL Lietuvos ledo ritulininkas sužaidė 20 rungtynių, per vienerias vidutiniškai praleisdamas 3,09 įvarčio ir neutralizuodamas 90,5 proc. varžovų metimų.
Čempionų lygoje, kurioje gynė komandos vartus dar 5 mačuose, M. Armalio statistikos rodikliai buvo geresni: 1,95 praleisto įvarčio ir 93,3 proc. atremtų atakų.
Savo sezonu žaidėjas nenusivylė ir liko dėkingas M. Tellqvistui, kurį vadina ne konkurentu dėl vietos aikštėje, o savo mokytoju.
„Nors Švedijoje sužaidžiau tik 20 rungtynių, vis tiek esu patenkintas. Turiu labai gerą vyresnį kolegą, kuris puikiai išmano ledo ritulį ir gali daug ko išmokyti. Tą jis ir daro, nes yra labai draugiškas žmogus“, – DELFI sakė M. Armalis.
Privalumas – centimetrai
Kitame sezone jį ir M. Tellqvistą „muštruos“ naujas „Djurgarden“ vartininkų treneris Janne Ohmanas, mat abu žaidėjai turi galiojančias sutartis su Švedijos sostinės klubu.
Ar M. Armalis jau ruošiamas pirmojo komandos vartininko vaidmeniui?
„Nekalbėjome su treneriais apie tai. Jeigu pats sau padėsiu, galbūt juo ir tapsiu“, – įvykiams už akių neskubėjo lietuvis.
Bet B. Haake ragina žaidėją griebti kiekvieną pasitaikiusią progą ir pasistengti įsitvirtinti „Djurgarden“ vartuose.
„Vartininkas į viršų turi lipti laiptas po laipto, ir Mantas tai daro. Dabar jam reikalingas geras sezonas savo klube. Manau, Mantas turi visas galimybes tapti pagrindiniu komandos vartininku. Tuomet jis privalės įrodyti, kad gali stabiliai rungtyniauti viso sezono metu. Jei pavyks, kuris nors NHL klubas galbūt pakvies jį į savo dukterinę komandą, kur jis galėtų apsiprasti.
Šiaurės Amerika turi savo specifiką. Aikštės ten mažesnės, be to, labai svarbi psichologinė ištvermė, leidžianti atlaikyti nesibaigiantį kelionių maratoną. Skrydžiai ir pervažiavimai suryja labai daug energijos, ir ne visiems jauniems žaidėjams jos pakanka. Aš tikiu, kad Mantui gali pasisekti, tik reikia laiko. Manau, po dvejų ar trejų metų bus galima rimtai kalbėti apie jo perspektyvas NHL“, – svarstė vokietis.
M. Armalis išties turi mažiausiai vieną įgimtą kozirį, kurį pastaraisiais metais ypač vertina vartininkų ieškantys pajėgiausios planetos lygos komandų vadovai. 194 cm ūgio vaikinas, praeityje ragavęs ir modelio darbo, anapus Atlanto patektų į aukščiausių NHL vartininkų dešimtuką.
„Ūgis – didelis privalumas, kadangi visiems reikalingi vartininkai, galintys uždengti vartų kampus. Fizinės ištvermės Mantui taip pat užtenka, tačiau reikėtų užsigrūdinti psichologiškai. Kol kas jam dar neteko patirti, ką reiškia žaisti daug rungtynių iš eilės. Bet jo laikas ateis, esu tuo tikras“, – tvirtai įsitikinęs B. Haake.
O kai išauš M. Armalio valanda, ar pats žaidėjas dar veršis į nacionalinę rinktinę?
„Jeigu sezonas klube bus ilgesnis, reikės žaisti atkrintamosiose varžybose, tuomet negalėsiu atvykti. Arba trauma pasitaikys. Bet jei tik bus galimybė, žaisti rinktinėje visada norėsiu“, – patikino vartininkas.
Lietuvos ledo ritulio gerbėjai turbūt labai nesupyktų, jei laukti žinių iš už Atlanto tektų dėl dar vieno į NHL prasimušusio tautiečio.
