Dovanojo slidę ir akreditaciją
Į Lietuvos komandą rusų dėmesys nukrypo, kuomet šeštadienį vyrų estafečių lenktynių metu tarp lyderių šliuožusiam ir lazdą pametusiam italui Lukasui Hoferiui šalia trasos budintys treneriai žaibiškai įbruko į rankas atsarginį įrankį.
Pasikeisti lūžusią lazdą trasoje – gana įprastas reiškinys, užtat kai neatlaiko slidė, biatlonininkams iškyla kur kas rimtesnių keblumų.
Gruodį Tarptautinės biatlono sąjungos (IBU) taurės etape Austrijoje Vytautui Stroliai teko visą 4 km ilgio ratą šliuožti su lūžusia slide, kol sportininkas pasiekė savo komandos aptarnaujantį personalą ir gavo naują.
Slidžių apkaustai skiriasi, todėl tikėtis pagalbos iš šalies panašiais atvejais būna sudėtinga. Bet Olgai Podčufarovai V. Strolios likimo pavyko išvengti, ir jos tautiečiai už tai viešai padėkojo lietuviams.
Norvegijoje vykusiame paskutiniame pasaulio taurės etape prieš pasaulio pirmenybes 22-ejų biatlonininkei taip pat lūžo slidė, o pagalbos ranką ištiesė netoliese buvę Lietuvos rinktinės atstovai.
Tris ratus su lietuviška slide apsukusi O. Podčufarova tuomet užėmė aukštą devintą vietą.
Rusijos komandai lietuviai padėjo ir planetos čempionate. Vienas iš rusų aptarnaujančio personalo specialistų pirmenybėms buvo akredituotas kaip Lietuvos delegacijos atstovas.
„Rusų serviso komanda didelė, su rinktine važinėja visa mobili laboratorija ant ratų, todėl jie visada turi problemų bandydami sutilpti į maksimalią akreditacijų kvotą. Čempionatui galima akredituoti ne daugiau 16 aptarnaujančio personalo atstovų, o rusams tiek neužtenka. Dėl to jie paprašė vieną savo specialistą akredituoti per Lietuvos rinktinę. Tai – geranoriškas bendradarbiavimas“, – DELFI pasakojo Lietuvos biatlono federacijos (LBF) prezidentas Arūnas Daugirdas.
Iš taupumo tekdavo „masažuotis“ ir gaminti valgį patiems
Jei tokioms rinktinėms kaip Rusijos sunku sutilpti į IBU nustatomas kvotas, lietuvius kamuoja priešingi rūpesčiai.
Aštuonis Lietuvos komandos sportininkus Kontiolahtyje aptarnavo šeši specialistai, nors įprastai į pasaulio taurės etapus jų keliauja dar mažiau – keturi.
Prie I. Bricio, Aurimo Bučelio, Ruslano Nikitino ir Jevgenijaus Pečionkino šįkart prisijungė Gintautas Černiauskas ir buvęs Latvijos rinktinės vyriausiasis treneris Vitalijus Urbanovičius, bet lietuvių personalo brigada vis tiek buvo kukliausia tarp visų čempionato dalyvių.
„Slidžių tepėjai vos spėjo suktis. Bet viskas atsiremia į finansinius resursus“, – atsiduso A. Daugirdas.
O poolimpiniais metais jie tokie, kad Lietuvos biatlonininkai tarp elito atstovų atrodo it vargetos.
Dėl lėšų stokos atsisakyta šaudymo trenerio, todėl komandos lyderio Tomo Kaukėno taiklumas smuko nuo 81 iki 72 proc. Masažuotoją, kurio iš pradžių neišgalėjo nusamdyti LBF, atstojo elektroniniai raumenų stimuliatoriai, nebuvo ir gydytojo, tad kone pusę rinktinės į patalą guldė ligos.
Maža to, sezono pradžioje diržai buvo suveržti taip, kad į varžybas išvykę sportininkai patys sau gamindavosi valgį.
Todėl nieko keisto, kad planetos čempionate lietuvių pasirodymas buvo prasčiausias per pastaruosius trejus metus, o skaičiuojant pasaulio taurės taupyklėje iki šiol surinktus taškus, 2014-2015 metų sezonas gali būti vienas blogiausių istorijoje.
Kontiolahtyje vienintelė Gabrielė Leščinskaitė sugebėjo patekti į elitinį 40-uką: šį mėnesį 19-ą gimtadienį švęsianti debiutantė užėmė 39-ą vietą asmeninėse 15 km lenktynėse ir pelnė pirmuosius karjeroje du pasaulio taurės įskaitos taškus.
Be jų, lietuvių sąskaitoje šiame sezone tėra 3 Natalijos Kočerginos surinkti taškai – nei Sočio olimpinėse žaidynėse pernai sužibėjusiam T. Kaukėnui, nei labiausiai patyrusiai komandos narei Dianai Rasimovičiūtei-Bricei iki šiol nepavyko sukrapštyti nė vieno.
„Pasaulio taurė – ne vaikų žaidimai, o rimtas, kruopštus darbas. Sportininką reikia ne tik kaip nors motyvuoti, bet ir sudaryti elementarias sąlygas. Mes neprašome apartamentų viešbučiuose už šimtą eurų, bet yra tam tikri būtini dalykai, be kurių neįmanoma išsiversti. Juokingai atrodo, jei reikia pačiam sėdėti prie vairo, pačiam ieškoti, kas tave pamaigys ar kur pasigaminti maistą.
Mūsų treneris I. Bricis pasakė: tokiomis sąlygomis aš pas jus nedirbsiu. Puikiai jį suprantame, visaip raminome, žadėjome, kad vėliau situacija pasitaisys, o kol kas reikia pakentėti, pataupyti. Bet visi mato, prie ko tas taupymas priveda. Pasaulio taurė – aukštasis pilotažas, o ne kokios nors sporto visiems žaidynės“, – palygino A. Daugirdas.
Anot jo, desperatiškai taupyti privertė po Sočio olimpinių žaidynių susitraukęs privačių rėmėjų ratas, o ypač – kone perpus sumenkęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) finansavimas.
„Aišku, dabar viskas koncentruojama į vasaros žaidynes. Bet tam, kad sportininkas pasiektų elito lygį, reikia 8-12 metų nuoseklaus darbo. Negalima pasibaigus olimpiadai imti ir nurašyti dvejų metų iki kitos olimpinės atrankos pradžios“, – nerimavo LBF prezidentas.
Tiesa, vieną užduotį šiame sezone Lietuvos biatlonininkai įvykdė, nors ir turėjo sukandę dantis skaičiuoti kiekvieną eurą. Tiek vyrų, tiek moterų rinktinės Nacijų taurės rikiuotėje užima 23-ią vietą, kurios pakanka norint kitą sezoną į pasaulio taurės individualias rungtis deleguoti nebe po du, o po tris sportininkus. Taip lietuviai padėjo pamatus būsimai kovai dėl vietų 2018 metų Pjongčango olimpinėse žaidynėse.
