Patraukė triatlono galimybės
Kodėl patraukė būtent triatlonas, juk buvo tiek daug senesnių ir geriau pažįstamų sporto šakų?
- Man labiausiai patiko, jog nereikėjo būti nei labai geram plaukikui, nei bėgikui, nei dviratininkui. Užteko viską daryti vidutiniškai, ir bendras rezultatas buvo puikus. Jeigu būčiau pasirinkęs tik vieną iš šių trijų sporto šakų, tikrai nebūčiau nė vienoje pasiekęs aukštumų, nes būtent viską darau vidutiniškai.
Dabar situacija jau keičiasi ir triatlone. Jeigu nori siekti aukštų vietų Europos ir pasaulio čempionatuose, reikia viską daryti gerai, o ne vidutiniškai. Kartais, ypatingai olimpinėse distancijose jau tenka viską daryti net labai gerai, nes į šį sportą ateina buvę plaukikai ar kitų šakų profesionalai ir tenka varžytis su itin patyrusiais vienoje ar kitoje šakoje. Olimpiniame triatlone dabar rekordai tokie, jog kiekvienoje šakoje gali tapti Lietuvos čempionu.
- Kokia buvo tolesnė jūsų, triatlonininko, karjera? Ar greitai pasiekėte tokių aukštumų?
- Kai varžybos buvo pradėtos rengti ir kituose Lietuvos miestuose, dalyvavimas jose buvo tiesiog pramoga. Susibūrė mūsų entuziastų grupelė. Atsitikdavo įvairiausių kuriozų. Vaikydavo iš traukinių, nes nelabai juose buvome laukiami su savo dviračiais, bet entuziazmo tai nesumažino. Vėliau varžybas pradėjo rengti ir latviai. Prasidėjo tolimesnės kelionės. Varžybėlių po truputį vis daugėjo, o rezultatai gerėjo. Pradėjau tapti lyderiu, darėsi vis lengviau laimėti.
- Ką laikote didžiausiais asmeniniais pasiekimais? Kurios varžybos pačiam buvo svarbiausios?
- Labai ilgai mane persekiojo keista liga (juokiasi) – antrosios vietos sindromas. Lietuvos čempionatuose nugalėtojas keisdavosi itin dažnai, o man vis nepavykdavo pakilti iš antrosios pozicijos. Kovodavau tai su vienu, tai su kitu varžovu, bet dažniausiai vis likdavau tik sidabriniu prizininku. Tas pats kartojosi ir kuomet išėjau į tarptautinę areną. Keturis kartus tapau pasaulio vicečempionu. Visus keturis kartus čempionas buvo kitas, o aš kaip antras, taip antras, ir nieko nesisekė padaryti. Ir tik vienintelį, paskutinį ir lemiamą sykį man pasisekė užlipti ant aukščiausiojo laiptelio – 1998-aisiais metais tapau Meksikoje pirmą ir vienintelį kartą vykusio dvidešimtgubo triatlono čempionato nugalėtoju.
Norėjo išmatuoti savo galimybių ribas
Tačiau būtent ta be galo alinanti distancija ir buvo viena tų priežasčių, privertusių sportininką labai greitai pasitraukti iš didžiojo sporto. Meksikos dvidešimtgubą tritaloną V.Urbonas įveikė per 18 parų ir truputį mažiau nei 6 valandas. Tiek laiko jis išbuvo trasoje be normalaus maisto ir normalaus poilsio, visą laiką kovodamas su savimi ir organizmu. Sportininkas buvo puikiai pasirengęs fiziškai, tačiau visko apskaičiuoti ir tiksliai numatyti niekada nepasiseka.
Nespėjęs visai atgauti jėgų po šių itin varginančių ir daugiau kaip pusę mėnesio trukusių varžybų triatlonininkas nenustygdamas vietoje sugalvojo dar vieną planą. Jis sumanė ekologinį žygį, kurio pagrindinis tikslas - perplaukti didžiausią Lietuvos upę Nemuną išilgai. Pradėjęs Gerdašių gyvenvietėje, netoli Baltarusijos sienos, sportininkas plaukė iki Rusnės, iš viso įveikdamas 460 kilometrų.
Galiausiai vėl nespėjęs pilnai atgauti jėgų V.Urbonas startavo kasmet gimtajame Panevėžyje rengtame pasaulio triatlono taurės etape. Čia sportininko jėgos išseko visiškai. Didžiąją bėgimo distancijos dalį jis tebesugebėjo įveikti eidamas, o visiškai išsekus organizmui į ligoninę triatlonininkas buvo išvežtas tiesiai iš trasos.
Mokėsi iš naujo vaikščioti
„Mėnesį negalėjau atsikelti iš lovos. Medikai diagnozavo ligą, kurią sukėlė per dideli fiziniai krūviai. Inkstai nespėjo valyti toksinų, kuriais organizmas pasipildydavo per varžybas. Mėnesį gulėjau beveik nejudėdamas, vėliau pradėjau iš naujo mokytis vaikščioti. Teko viską pradėti iš naujo, judėdavau po centimetrą, po du... Labai keistas jausmas, kai, atrodo, neseniai galėjai įveikti tūkstančius kilometrų, o dabar net negali paeiti. Tačiau teko prisiversti, nes gyventi reikėjo“, - sakė V.Urbonas, kartu džiaugdamasis, kad neliko prikaustytas prie invalido vežimėlio.
- Ar nebuvo sunku taip staiga pasitraukus iš sporto?
- Jau tuo metu po truputį galvojau apie sportinės karjeros pabaigą, bet norėjosi dar pabaigti porą projektų, kuriuos buvau sugalvojęs. Staiga užgriuvusi liga to padaryti nebeleido. Atsigavus sportuoti jau trūko psichologinių jėgų. Ir dabar labai sunku prisiversti treniruotis, nes reikia viską daryti iš naujo. Vėl pradėti nuo mažiausių krūvių ir distancijų, o prisimeni, ką galėjai padaryti anksčiau... Manau, jeigu kada nors dar sugrįšiu į sportą, o viltį turiu visada, tai bus pati didžiausia mano pergalė prieš patį save.
- Manote, tuo metu pervertinote savo galimybes? Ko siekėte nenutrūkstamu varžybų maratonu?
- Norėjau pamatyti, kur yra žmogaus galimybių ribos. Bėgau ir bėgau į priekį ir savotiškai laukiau, kol pagaliau nebegalėsiu. Susirgęs prisiverčiau galvoti, kad tai ir buvo riba, bet dabar supratau, kad taip nėra. Žmogus gali viską, tačiau reikia judėti į priekį tolygiai ir pamažu. Lipant laipteliais negalima vieno praleisti ir peršokti, kadangi vėliau tai atsiliepia.
Neišsipildžiusias viltis sieja su mokiniais
Po ligos nebegalėjęs sportuoti, prieš tai dar vaikus treniravęs, V.Urbonas dar ryžtingiau ėmėsi šios veiklos. Padedant puikiems Panevėžyje dirbantiems plaukimo bei bėgimo treneriams, jis padėjo atsiskleisti ne tik respublikinio lygio jauniesiems triatlonininkams. Šiuo metu labai daug tikimasi iš buvusio triatlonininko auklėtinių - dvidešimt vienerių metų Alinos Padleckaitės ir šešiolikmečio Aleksandro Ščiokino.
Jog triatlonas labai didelių fizinių pastangų ir itin gero pasirengimo reikalaujanti sporto šaka, neprieštaravo nė vienas kalbintas pašnekovas. Pats V.Urbonas yra prisipažinęs, jog ne per vienas sekinančias varžybas trasoje netgi buvo pradėjęs matyti haliucinacijas. Nerealūs reginiai kamuodavo sportininką, kuomet kūnas būdavo jau tiek išsekintas, kad judėdavo automatiškai.
„Triatlonas labai sunki sporto šaka, - pripažino Vilniaus sporto medicinos centro vyriausiasis gydytojas Edmundas Švedas. - Traumų rizika čia nėra labai didelė, nes bet kokiu atveju ilgiausiose distancijose startuoja tik puikiai pasirengę sportininkai, kurie žino savo galimybes. Tačiau didžiulė apkrova tenka širdžiai, kraujagyslėms, kvėpavimo sistemai, todėl labai svarbu tai, kuo per ne vieną parą trunkančias varžybas atletas maitinasi. Jie juk negali sustoję pailsėti, pavalgyti, tai turi būti lengvai virškinamas maistas, kuriame būtų labiausiai sportininkui reikalingų medžiagų. Manau, puikiausias pavyzdys, kiek gali žmogui kainuoti tokie dideli krūviai, yra Vidmantas Urbonas, kurio pavyzdžiu pasekti nelinkėčiau niekam“.
E.Švedo teigimu, triatlonininkams reikalingas specialus ir ilgas pasirengimas, puikus poilsis po varžybų ir svarbiausia – reikia tinkamai pasirinkti krūvius, kuriuos galėsi pakelti.
