„Jau seniai svajojame apie Rio de Žaneiro žaidynes, bet jeigu į jas nepavyks patekti, tikrai nenuleisime rankų ir kelialapio sieksime į 2020 m. Tokijo olimpiadą. Mums dar trūksta ir meistriškumo, ir patirties“, – neslepia Ieva su Monika, rugpjūčio pabaigoje Sankt Peterburge (Rusija) laimėjusios Rytų Europos čempionato etapą.
Sportininkių gyvenimą smėlio aikštelėse paįvairina lengvosios atletikos manieže, Vingio parke arba stadione vykstančios fizinio pasirengimo pratybos, kurioms vadovauja buvęs Latvijos rinktinės lengvaatletis, šuolininkas į tolį Andrejus Tolstikas. Merginos pripažįsta, kad šios treniruotės ypač veiksmingos. Dabar per varžybas tinklininkės ir greičiau bėga, ir aukščiau šoka. Atsirado ir daugiau ištvermės.
Dvidešimtmetės randa laiko ne tik sportui. M. Povilaitytė, kurios kūną prieš kelias savaites papuošė jau trečia tatuiruotė (pirma – tinklinio kamuolys, antra – paukščiai, trečia – meilės simbolis), rengiasi vairavimo egzaminui. I. Dumbauskaitė džiaugiasi dideliu savo draugo Mariaus dėmesiu.
Su talentingosiomis tinklininkėmis, šių metų pasaulio jaunimo iki 21 m. vicečempionėmis, kalbėjosi LTOK žurnalo „Olimpinė panorama“ korespondentė.
– Jaunių ir jaunimo varžybose esate tikros žvaigždės, neseniai titulų kolekciją papildžiusios pasaulio jaunimo čempionato sidabru. Ar smagu taip žibėti?
Ieva: – Mes nesame žvaigždės. Jaunių ir jaunimo meistriškumas – tai tik kelio į didįjį paplūdimio tinklinį pradžia. Tarp savo amžiaus grupės tinklininkių esame lyderės, bet tai tik sportinės karjeros startas, pagrindinis mūsų tikslas – suaugusiųjų čempionatai. Noriu išmokti gerai žaisti, patekti į olimpines žaidynes.
Monika: – Norint būti žvaigždėmis, reikia mokėti gerai žaisti. Laukia nauji čempionatai, reikia treniruotis, stengtis, kad pergalių, medalių būtų dar daugiau. Jeigu pergalės apsuks galvą, užriesime nosis – greitai galime būti nuleistos ant žemės.
– Jums vos po dvidešimt metų. Ar ne per didelė aukštuma būtų Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės, kurių tinklinio turnyre būtumėte vienos jauniausių?
Ieva ir Monika: – Gal ir esame per jaunos, mums trūksta patirties, bet iki žaidynių dar dveji metai. Jeigu dirbsime intensyviai, šansų turime. Jaunos ir Lenkijos, Šveicarijos, Vokietijos, Rusijos žaidėjos, bet jos irgi sieks kelialapių.
– Įkėlėte koją į moterų tinklinį. Koks jis?
Ieva: – Jis ypač sudėtingas. Paplūdimio tinklinį žaidžia protingos, patyrusios sportininkės. Mums iki jų dar labai toli. Aukščiausias pasaulio reitingo vietas užimančios amerikietės, brazilės visoms didelis autoritetas. Per treniruotes atiduodu visą save, kad kada nors galėčiau joms prilygti. Bet jeigu labai nori – viskas įmanoma.
Monika: – Skirtumas didžiulis, patirtis visose srityse duoda savo. Vykdamos į varžybas turime vieną tikslą – gerai sužaisti ir laimėti. Čekijoje esame nugalėjusios antrąją Kinijos porą, dar vienos kitos šalies suaugusias tinklininkes. Tokios pergalės suteikia pasitikėjimo, įrodo, kad galime kovoti su stipresnėmis varžovėmis. Mums yra kur tobulėti, dar reikia daug dirbti, kitaip žiūrėti į pratybas. Savo meistriškumu metais ar dvejais atsiliekame nuo pasaulio moterų elito. Mes profesionaliai žaisti pradėjome tik nuo šešiolikos metų – tinklininkams tai nedaug, moterys tinklinį žaidžia po 10–15 metų.
– Jūsų treneriai Marius Vasiliauskas ir Tadas Donėla puikiai žaidė ir salės, ir paplūdimio tinklinį. Kodėl nesekate jų pėdomis?
Ieva: – Savo malonumui žaidžiu ir salės tinklinį, atstovauju Vilniaus universitetui, bet dalyvauju tiktai varžybose. Be to, dabar jau įprasta, kad tie, kurie profesionaliai žaidžia paplūdimio tinklinį, į salės tinklinio aikštelę nekelia kojos. Jeigu žaistume ir salėje, niekada negalėtume konkuruoti su geriausiomis pasaulio paplūdimio komandomis, kurios visus metus treniruojasi tik ant smėlio. Žaidimo technika ta pati, bet specifika jau kita.
Monika: – Paplūdimio tinklinis man patiko nuo mažens, o salės netraukė. Sportuoti pradėjau nuo dešimties metų Tytuvėnuose ir jau po poros metų patekau į Lietuvos jaunių paplūdimio rinktinę, kurią treniravo Audronius Macius. Žiemą dar pažaisdavau ir salėje, bet dabar į ją grįžti jau nėra noro.
– Kuris Lietuvos sportininkas jus įkvepia siekti pergalių, prideda motyvacijos?
Ieva: – Man didžiausias autoritetas – mano treneris M.Vasiliauskas. Ir kaip žmogus, ir kaip žaidėjas.
Monika: R– ūta Meilutytė, kuri dar labai jauna, o jau viską laimėjo, Jevgenijus Šuklinas, Justinas Kinderis. Bendrauju su daugeliu įvairių sporto šakų atstovų, atsidavusių sportui žmonių Lietuvoje yra daug.
– Ieva, tavo senelis Narsutis Dumbauskas – legendinis dviračių sporto treneris, tėvas Andrius Dumbauskas anksčiau irgi treniravo dviratininkus. Kodėl tu nesėdai ant dviračio?
– Tokios minties niekada nebuvo. Matyt, tėtis, žinodamas, kad dviračių sportas labai sunkus ir sudėtingas, reikalauja daug ištvermės, man niekada to nesiūlė. Bet dviratis mano gyvenime ir dabar egzistuoja, grįžusi į Klaipėdą mielai juo pasivažinėju.
Kai dar nebuvau pradėjusi sportuoti, tėtis mėgėjiškai žaisdavo paplūdimio tinklinį, todėl sykį ir manęs paklausė, ar nenorėčiau pabandyti. Tėtis savo iniciatyva įrengė keturias paplūdimio tinklinio aikšteles, mat uostamiestyje įkurtas Paplūdimio tinklinio mėgėjų klubas, tos aikštelės nuomojamos ir dabar jose netrūksta entuziastų. Jose ir aš ne kartą esu žaidusi, man ypač patinka vienoje komandoje rungtyniauti su tėčiu.
– Ieva, pasirinkai žurnalistės specialybę Vilniaus universitete. Gal nori tapti sporto žurnaliste?
– Kol kas baigiau tik pirmą semestrą, nes dėl intensyvaus treniruočių ir varžybų grafiko nepavyko mokslo suderinti su sportu. Nuo šių metų balandžio pabaigos iš viso nebuvome Vilniuje, todėl pasiėmiau akademines atostogas. Nuo vasario vėl grįšiu į universitetą ir bandysiu baigti pirmąjį kursą. Dar neapsisprendžiau, kokią žurnalistikos sritį pasirinksiu. Labiausiai vilioja ekonomikos, verslo ir sporto žurnalistika.
– Ar abi turite širdies draugus? Gal draugystė padeda siekti pergalių?
Ieva: – Man Marius per varžybas labai daug padeda. Jis yra stiprybės, motyvacijos ir paramos šaltinis.
Monika: – Mano draugystė su lengvaatlečiu Mantu Rainiu baigėsi prieš kelis mėnesius. Dabar liko tik sportas. Šiemet baigiau vidurinę mokyklą, sulaukiu siūlymų treniruoti vaikus, paplūdimio tinklinio mėgėjus. Vilioja pedagoginė veikla, bet dar neapsisprendžiau, ką studijuoti.
– Iš paplūdimio tinklinio užsidirbate savo asmeninėms reikmėms ar dar reikalinga ir tėvų pagalba?
Ieva: – Per moterų turnyrus būna priziniai fondai, mums šiemet pavyko šiek tiek užsidirbti. Tarp suaugusiųjų dar nesame labai aukšto lygio žaidėjos, todėl mūsų uždirbtos sumos minimalios.
Monika: – Kiek užsidirbame, tiek užtenka – nesiskundžiu. Stengiuosi neišlaidauti, viską susidėlioju ir nekyla jokių problemų. Per moterų turnyrus maždaug trisdešimčiai komandų skiria prizinius fondus, mes dažniausiai tarp tų komandų patenkame.
– Ar pykstatės tarpusavyje?
Ieva: – Esame panašios, vieną kartą viena labiau supyksta, kitąsyk – kita. Tačiau šiemet tų pykčių daug mažiau, abi labiau subrendome. Jeigu ką nors ir pasakome, tuoj puolame atsiprašinėti, stengiamės negadinti viena kitai nervų.
Monika: – Kai buvome šešiolikmetės, su Ieva dažniau pykdavomės. Bet dabar supratome, kad kuo daugiau pyksimės, tuo labiau kentės mūsų rezultatai. Pagerėjo tarpusavio santykiai. Mažų smulkmenėlių dar išlenda, bet viskas jau gerai. Praėjusiais metais mums daug kainavo žvaigždžių liga, sumažėjo pergalių.
* * *
Atranka labai sunki
Lietuvos tinklinio federacijos prezidentas, sportininkių treneris Marius Vasiliauskas:
„Yra du būdai patekti į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Pagrindinis – pagal pasaulio reitingo taškus, kurie bus pradėti skaičiuoti nuo 2015-ųjų sezono. Porą metų vyks įvairiausio lygio 40–50 turnyrų, per kuriuos bus dalijami reitingo taškai. Per tuos porą metų bus sumuojamas geriausių rezultatų dvyliktukas. Bus atrinkta šešiolika komandų, kurios turės aukščiausią reitingą, daugiausia po dvi komandas iš kiekvienos šalies. Jos ir dalyvaus olimpinėse žaidynėse.
Kitas kelias – žemyno taurė. Šių varžybų etapas šiemet vyko Vilniuje. Iš kiekvieno žemyno į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes pateks po vieną komandą. Mūsų tinklininkės jau pateko į trečiojo turo varžybas, po kurio liks šešiolika Europos komandų. Dar vėliau – aštuonios, keturios, dvi, viena. Į olimpinį turnyrą bus pakviesta viena šeimininkių komanda, o dar viena gaus asmeninį kvietimą. Taip susidarys 24 poros.
Labai svarbu jau šiemet pelnyti kuo aukštesnį reitingą, kad kitąmet per varžybas merginos gautų silpnesnes varžoves. Moterų paplūdimio tinklinyje per olimpines žaidynes retai žaidžia 22-ejų metų sportininkės. Tai nėra jaunimo sportas. Viskas priklausys nuo to, kaip Ieva su Monika patobulės per šiuos metus ir kokio lygio bus kitąmet.
Kuo mūsų žaidėjos stiprios? Jos pasižymi tvirtu charakteriu, šaltakraujiškumu, būna stiprios psichologiškai, kai reikia žaisti partijų pabaigas. Tinklinis – toks žaidimas, čia dažnai viskas sprendžiama partijų pabaigose. Techniškai ir taktiškai mūsiškės dar atsilieka nuo pasaulio moterų elito, bet pagal savo amžių yra vienos geriausių pasaulyje.
Silpnos vietos? Tinklininkės per anksti laimėjo čempionatus, įsivaizdavo, kad jau moka gerai žaisti. Tai buvo iškreiptas požiūris ir visa tai maždaug pusantrų metų mums gadino pasirengimą. Dabar merginos pamažu bręsta, žino, kad didžiajame paplūdimio tinklinyje silpnų komandų nėra. Viliuosi, kad Ieva su Monika per žiemą gerai padirbės ir pasieks pagrindinį tikslą.“
Prisijunk prie tūkstančių sporto mėgėjų bendruomenės – tapk DELFI Sporto draugu „Facebook“, sužinok šviežiausias naujienas iš sporto arenų, dalinkis įžvalgomis ir komentarais!