Nors oficialiai šalių iškovotų medalių lentelės nėra, neoficialiais paskaičiavimais Lietuva pateko į geriausiųjų dvidešimtuką. Mūsiškius pralenkė Kinijos Liaudies Respublika, JAV, Rusija, Australija, Japonija, Didžioji Britanija, Vokietija, Italija, Ukraina, Baltarusija, Vengrija, Lenkija ir dar kelios šalys, o už nugarų liko Kanada, Ispanija, Olandija, Kuba, Portugalija, Švedija, Belgija, Kroatija ir kitos.
Latviai pelnė du bronzos medalius. Estai ir suomiai liko be apdovanojimų...
Žaidynėse dalyvavo 21 mūsų sportininkas. Devyni iš jų grįžta su medaliais. Rūta Meilutytė iškovojo du aukso, Akvilė Paražinskaitė – du bronzos medalius. Užimtos penkios ketvirtosios vietos (penktas „ketvertukininkas“ – tarptautinėje estafetėje bėgęs Benediktas Mickus).
Štai kaip žaidynes ir Lietuvos sportininkų pasirodymą jose vertina LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.
– Su kokiais įspūdžiais grįšite iš Nandzingo?
– Įspūdžiai tikrai labai geri. Viskas buvo parengta puikiai, miestas sutvarkytas, o tas rajonas, kuriame yra stadionas ir olimpinis sporto centras, tiesiog blizgėjo, žaliavo ir žydėjo. Gatvės nuplautos, transportas važinėjo be sutrikimų. Daugybė savanorių buvo labai geranoriški ir kalbantys angliškai. Varžybose pasiekti aukšti rezultatai. Tie, kas buvo pirmosiose jaunimo olimpinėse žaidynėse 2010 metais Singapūre, sakė, kad sportininkų meistriškumas yra daug aukštesnis. Tai įrodo, kad šios žaidynės ateityje tik plėsis ir sėkmingai gyvuos. Sugalvojamos vis naujos rungtys, kad sporto šakos taptų populiaresnės ir labiau žiūrimos. Jauniesiems sportininkams šios varžybos bus pagrindinis tramplinas į tikrųjų olimpiečių gretas.
– Lietuva iškovojo 8 medalius. Tikėjotės tiek daug?
– Be abejo, medalių tikėjomės. Prieš išvykstant susitikome su federacijų atstovais. Jie buvo optimistiškai nusiteikę, kalbėjo apie aukštas vietas. Žinoma, apie aštuonis medalius galėjau tik pasvajoti. Juk delegacijoje – tik 21 sportininkas. Džiaugiuosi medaliais. Truputį apmaudu, kad keliems trūko labai mažai – penkis kartus užimtos ketvirtosios vietos. Tai reiškia, kad galėjome laimėti dar daugiau, tačiau 8 medaliai Lietuvai yra labai daug.
– Bendravote su kaimyninių šalių atstovais. Ar daug sveikinimų sulaukėte?
– Žinoma. Olimpinė šeima – tai ne tik žodžiai. Nors visi kovoja dėl medalių, kiekvieną kartą ne tik kaimynai, bet kiti bičiuliai, džiaugiasi ir sveikina vieni kitus iškovojus medalį. Mes vaikščiojome labai išdidūs ir patenkinti, kad galime pasigirti, jog laimėjome tiek daug medalių.
– Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) prezidentas Thomas Bachas beveik kasdien fotografavosi su sportininkais asmenukėms. O kiek asmenukių padarėte jūs Nandzinge?
– (Juokiasi). Mano telefonas ne taip gerai fotografuoja, nelabai ryškiai. Bet keletą padariau.
– Ar pasiilgote Lietuvos?
– Taip, vis dėlto dvi savaitės varžybų yra daugoka. Manau, kad visi pasiilgo. Sportininkai dar turėjo galimybę dalyvauti įvairiose kultūrinės programos renginiuose, o mes nuo ryto iki vakaro važinėjome po arenas, stengėmės pamatyti kuo daugiau varžybų, kuriose dalyvavo lietuviai. Žinoma, kad jau norisi namo.
– Koks momentas iš visų aplankytų varžybų įstrigo labiausiai?
– Žinoma, kad krepšinis ir Lietuvos krepšininkų pergalė. Ne tik todėl, kad tai buvo paskutinis, aštuntasis medalis, bet turbūt visų labiausiai lauktas. Mūsų komanda nepralaimėjo nė vienos kovos, o žiūrovų palaikymas buvo didžiulis. Vietiniai plojo abiem komandoms. Finale prancūzai turėjo savo palaikymo grupę, lietuvių grupelė buvo mažesnė, bet tikrai ne prastesnė, labai balsinga. Kitą rytą ne vienas iš mūsų sunkiai galėjo prakalbėti, nes visa gerkle rėkėme ir skandavome „Lietuva!“ ir „Šaunuoliai!“