Dėl šeštadienio škvalo sekmadienį per pusdienį jos turėjo sužaisti net tris įtemptus mačus – visuose prireikė trijų setų – o lemiamą tašką mūsiškės pralaimėjo, kai M.Povilaitytė ranka palietė tinklą. Taip manė teisėjai, bet ne žiūrovai.
Aistringai palaikomos savų sirgalių Europos U-18 ir pasaulio U-19 čempionės sekmadienį Vilniuje prie Baltojo tilto apmaudžiai 21:23, 21:15, 19:21 pralaimėjo mažąjį finalą austrėms Nadine ir Teresos Strauss ir liko ketvirtos Europos U-20 paplūdimio tinklinio čempionate.
– Ko pritrūko? – po mačo žurnalistai paklausė I. Dumbauskaitės.
– Drąsos gal. Rezultatas buvo 14:12, o užbaigti niekaip negalėjome. Kaip treneris sakė, pačioje pabaigoje visuomet laimi širdis, reiškia – jų širdis buvo stipresnė.
– Kaip dėl jėgų? Ar vakarykštis škvalas, dėl kurio šiandien teko žaisti tris mačus, nepakišo kojos?
– Aš tikrai nebuvau pačios geriausios fizinės formos. Kas matė varžybas, tas puikiai suprato. Kojos tikrai nebelaikė. Su sveikata dar iki turnyro turėjau šiokių tokių problemų, šiandien kartu su nuovargiu tai išlindo. Bet tai ne pasiteisinimas.
– Kaip vertini paskutinį teisėjos sprendimą, lėmusį pergalę austrėms (teisėja užfiksavo, kad M.Povilaitytė lietė tinklą, – red. past.)?
– Nebuvau Monikos vietoje, negaliu komentuoti. Dėl paskutinio epizodo reiktų klausti Monikos, bet kad teisėja darė klaidų – tikrai taip. Prieš tai man taip pat buvo užfiksavusi tinklo lietimą, nors žinau, kad tikrai neliečiau. Arba kai užfiksavo, kad kamuolys neva krito ant linijos – jis krito į užribį, o liniją aš koja užkabinau. Tokių dalykų buvo, bet ačios esame kaltos ir neverta ieškoti kitų priežasčių. Laimėjo geresnės.
– Ateityje gal kitaip vertinsi, bet kokias emocijas dabar kelia ketvirta vieta?
– Niekada nesu buvusi ketvirtoje vietoje. Visuomet sakydavau, kad tai blogiausia, kas gali nutikti – jau geriau likti penktom ar devintom. Iš tikrųjų taip ir yra. Kai pamačiau teisėjos sprendimą, tiesiog likau stovėti kaip kuolas.
– Juokavome, kad trenerių planą įvykdėte – į ketvertuką patekote...
– Liūdnai juokavote (juokiasi).
– Teigiamų dalykų iš pasirodymo šiame turnyre galima išskirti?
– Taip, buvo tikrai neblogų rungtynių. Geras mačas buvo grupėje su prancūzėmis, geras mačas su olandėmis, ketvirtinalio mačas su vokietėmis – taip pat. Stengėmės, kovojom, darėm, ką galėjome. Pasimokėme, kaip kai kuriose situacijose reikia elgtis, tad ateičiai šis turnyras, manau, tikrai išeis į naudą.
– Ar yra buvę jūsų su Monika karjeroje tokių atvejų, kad būtų buvęs nutrauktas mačas ir būtų reikėję peržaisti kitą dieną?
– Prieš du metus buvo nutrauktas mačas, kai U-18 čempionatas vykos Lietuvoje, bet tik 15-ikai minučių. Taip pat dėl liūties buvo nutrauktas, o po 15 minučių tiesiog pratęsėme nuo to rezultato, kuris buvo.
– Paskutinėmis mačo minutėmis žiūrovai tiesiog buvo sukilę ant kojų. Ar tas spaudimas netrukdė?
– Ne, netrukdė. Kai žaidi, apsibrėži tokius rėmus ir matai tik aikštelę. Aišku, garsą girdi, bet stengiesi pati viską padaryti, o žiūrovai arba padeda, arba neturi jokios įtakos.
– Kas dar šią vasarą jūsų laukia?
– Antradienį išskrendame į Bulgariją – Europos U-22 čempionatą, vėliau „Grand Slam“ turnyras Maskvoje, bet ten ko gero nevyksime. Galiausiai EEVZA finalinis etapas Maskvoje rugpjūčio 29 – rugsėjo 1 dienomis. Tai ir bus sezono pabaiga.
– Sezonas nesiklosto labai gerai, ar dar yra vilčių sublizgėti kažkuriame turnyre?
– Sunku pasakyti. Gal U-22 čempionate. Laukia stipresnės komandos nei čia, bet jei gerai žaisime – kodėl gi ne? Asmeniškai mano didžiausios viltys buvo dedamos į pasaulio U-21 čempionatą bei šį, vykusį Vilniuje. Ten penktos, čia ketvirtos. Visur po trupinėlį trūksta, bet trūksta.
– Čempionate Vilniuje buvo įdiegta naujovė – treneriui leista būti šalia komandos. Kaip šis faktorius įtakojo žaidimą?
– Kad netrukdė – tai tikrai, o kai kuriais atvejais padėdavo. Nuramindavo, ypač tuomet, kai emocijos liedavosi per kraštus. Be to, pats geriausias jausmas, kai prieš varžybas treneris apkabina ir pasako: „Tu gali“.
