Apskritojo stalo diskusijoje dalyvavo Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinis direktorius Klemensas Rimšelis, Lietuvos futbolo federacijos (LFF) generalinis direktorius Edvinas Eimontas, Lietuvos lengvosios atletikos (LLAF) federacijos vadovas Eimantas Skrabulis, Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) prezidentas Rimantas Kveselaitis ir Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ prezidentas Algis Vasiliauskas.
Skiria per mažai lėšų
Diskusijos dalyviai sutarė, kad Lietuvos vyriausybė skiria per mažai lėšų sporto institucijoms ir pačiam sporto vystymui, skatinimui. A. Vasiliauskas pabrėžė, kad tokia situacija tęsiasi nuo pat priklausomybės atgavimo.
„Pinigų neturime, tačiau vykdomų veiklų yra daug. Kaip galima kažką nuveikti, neturint biudžeto? Tokia situacija trunka jau daug metų. Esame nustumti į šalį. Mes tik kalbame apie sveikatą, sveikatingumą, o parama būna menka. Tai yra lašas“, – kalbėjo „Sportas visiems“ prezidentas.
R. Kveselaitis teigė, kad sporto federacijų sąjunga rašė ne vieną raštą aukščiausiems šalies politikams, tačiau ledai nepajudėjo.
„Valstybė jau penkerius metus neskiria jokių asignavimų sporto plėtotei aukštojo sportinio meistriškumo federacijoms. Visas finansavimas yra gaunamas per Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą, kas prasilenkia su fondo idėja. Kiekvienais metais mes skiriame 10 mln. litų sporto šakų plėtojimui.“
Tuo metu E. Skrabulis sakė, kad nereikėtų būti tokiems skeptiškiems. Pripažinęs, kad sportui skiriamos lėšos yra per mažos, teigė, kad nereikėtų sėdėti nukabinus nosis, nes su tokiomis problemomis susiduria daugelis sferų. Jis taip pat įžvelgė ir kitą sporto sistemos trūkumą:
„20-25 proc. sporto organizacijų dirba gerai ir tas atsispindi rezultatuose. Panašus kiekis organizacijų dirba gerai, bet rezultatai dar nėra matomi. Tačiau 40proc. organizacijų tik taip vadinasi, tačiau nieko nedaro“, – pabrėžė jis.
Atskleidė problemas ir sumas
LSFS prezidentas R. Kveselaitis teigė, kad mūsų kaimynės šalys savo federacijų sąjungoms skiria kur kas didesnes lėšas, nei lietuviai. Jo teigimu, federacijų poreikis yra apie 30 mln. litų, tačiau gaunama suma tesudaro trečdalį norimos. Latviai tuo tarpu skiria 18,9 mln., o estai 30 mln. litų. Jis taip pat įvardijo skaudžią komandinių sporto šakų situaciją:
„Ledo ritulio federacijai paskelbta bankroto byla, rankinis skendi skolose, siekiančiose 600 tūkst. litų. Pavyzdžiui, futbolo plėtotei skiriama 174 tūkst. litų - tai kaip galima tikėtis gerų rezultatų iš rinktinės? Regbio, tinklinio federacijos gauna panašias sumas. Už tiek pinigų išvažiuosi dvejoms varžyboms į užsienį“, - sakė R. Kveselaitis.
Edvinas Eimontas teigė, kad LFF per metus valstybei sumoka apie 800 tūkst. litų mokesčių, o pati gauna tik ketvirtadalį šios sumos.
„Mes remiame valstybę, o ne ji mus. Reikia tvarkyt mokesčių sistemą, nes yra daug blogybių, kurias sutvarkius viskas būtų daug lengviau“, – skundėsi LFF generalinis direktorius.
Šioms replikoms atkirtį turėjo KKSD prezidentas Klemensas Rimšelis. Jis pasakojo, kad įvairios futbolo aikštelės įrengiamos už savivaldybių pinigus, o sportui, įvairiomis formomis, skiriama apie 130 mln. litų kasmet.
Prezidento teigimu, individualias sporto šakas remia Lietuvos olimpinis sporto centras ir pripažino, kad komandinių sporto šakų finansavimo problema bus sprendžiama 2014 metais siekiant sukurti atskirą kompensavimo sistemą. Kalbėdamas apie atskirų federacijų sunkumus dėl skolų, svečias pabrėžė, kad tokia situacija susiklosto ne vien dėl finansavimo spragų.
„Daugeliu atvejų įsiskolinimai atsiranda dėl to, kad nebūtų pakeistas federacijos prezidentas ir jis būtų amžinas. Tokiu prezidentu būna arba tas, kuris dirba labai gerai arba tas, kuris įklampina federaciją į skolas ir vėliau niekas nenori perimti jo pareigų. Būtent tokia situacija yra Ledo ritulio federacijoje“, – aiškino K. Rimšelis.
Pasiūlė abstrakčius sprendimo būdus
Diskusijos dalyviai neturėjo konkretaus atsakymo, kaip reikėtų gerinti finansavimo ir sporto plėtros situaciją. R. Kveselaičio manymu reikia stiprinti sistemą. Įvairių bazių, sporto centrų mes turime, tačiau bėdos slypi kitur.
„Nors šie metai ir paskelbti sveikatingumo metais, bet bėdų turime. Pavyzdžiui, jeigu įmonė apmoka savo darbuotojams sportą įvairiuose klubuose, tai ji turi sumokėti mokesčius. Tai tikrai neskatina sporto masiškumo“, – viena iš problemų įvardijo funkcionierius.
Į sportą reikia įdėti litą ir jis atsipirks dešimteriopai. Tokios nuomonės laikosi E. Skrabulis. Jis taip pat nusistebėjo faktu, kad Lietuvoje sportuoja tik 150 tūkst. žmonių ir mano, kad šie skaičiai yra tikrai didesni, nes Lietuva yra sportiška ir graži šalis.
E. Eimonto teigimu, palyginus skiriamas lėšas sveikatos apsaugai su sveikatingumo bei sporto plėtros finansavimu, skirtumas yra akivaizdus. Jo teigimu, padidinus paramą sportui, būtų sutaupoma kitose sferose.
„Tas litas išleistas, kad žmonės pradėtų sportuoti, keistų gyvenimo būdą į aktyvų, ateityje sutaupytų daug pinigų, nes mažiau lėšų reikėtų skirti sveikatos apsaugai“, - kalbėjo E. Eimontas.
Diskusijos metu su kitais dalyviais retai sutardavęs K. Rimšelis, šįkart sutiko su kolegomis. Jis pateikė pavyzdį kaip reikėtų keisti nusistovėjusią padėtį. Jo manymu, reikėtų taikyti panašią sistemą, kai prieš keletą metų buvo grąžinami pinigai už įsigytus kompiuterius:
„Mes pasiūlėme, kad žmonėms, perkantiems įvarius sportinius abonementus, metų pabaigoje būtų grąžinta tam tikra suma kaip kompensacija. Tai tik pavyzdys, kaip galima skatinti aktyvią sportinę veiklą“.
Diskusiją dalyviai pabaigė bendra išvada, kad kiekvienas litas įdėtas į sportą yra sveikas litas bei pažadais stengtis šiuos metus paversti Sveikatingumo metais ne tik popieriuje, bet ir realybėje.
