Varžovas tapo treneriu
Pirmą kartą gyvenime A. Draugeliui pakeliui link aukščiausio nugalėtojų pakylos laiptelio nepasitaikė neperžengiamų duobių.
Iki šiol aukščiausias lietuvio pasiekimas tarptautinėse varžybose buvo 2011 metais Vilniuje vykusiame Europos čempionate užimta trečioji vieta. Simboliška, kad tuomet pusfinalyje jis nusileido ne kam kitam, o tituluotajam D. Imbrui.
Tačiau sekmadienį Liucernoje (Šveicarija) karjerą dėl kojos traumos bent laikinai sustabdžiusio veterano nebuvo, o kitas sunkios svorio kategorijos favoritas L. Kubilius per A. Draugelio dvikovas sėdėjo trenerio kėdėje, kadangi nusprendė pailsėti po balandį Vilniuje pelnyto pasaulio vicečempiono titulo.
„Aišku, mieliau būtų laimėti dalyvaujant visiems stipriausiams. Bet Luko ir Donato nebuvo, todėl čiupau jautį už ragų. Sunku iššokti virš tokių kovotojų kaip jie, visąlaik kas nors sutrukdydavo – ar trauma, ar nepalankūs burtai. Taip ir likdavau užnugaryje. O šįsyk jie man labai padėjo, pasidalino naudinga informacija, kadangi apie varžovus žino viską“, – kalbėjo A. Draugelis.
Linki išlieti daugiau prakaito per treniruotes
Iki viršūnės sekmadienį jis nužygiavo išvengęs didesnių keblumų. Pirmoje kovoje A. Draugelis smūgiu koja taip sudrebino švedą Simoną Palssoną, kad pastarąjį iš arenos teko gabenti neštuvais, didesnės intrigos nebuvo ir ketvirtfinalyje.
Vargti pusfinalyje Lietuvos rinktinės atstovui išvis nereikėjo, kadangi jo varžovas atsisakė kovos dėl traumos, o finale A. Draugelis susidorojo su rumunu Dorinu Margarintu.
„Prieš čempionatą norėjau medalio – bet kokios spalvos. Bet prieš pusfinalį supratau, kad galiu būti čempionas. Visa komanda dirbo vieningai, ir tai davė rezultatą. Sunkus darbas duoda savo vaisius“, – sakė kovotojas.
Tačiau su naujuoju Europos čempionu nelinkęs sutikti Lietuvos komandos vadovas ir Europos karatė organizacijos (EKO) viceprezidentas Romas Vitkauskas. Paklaustas, ar A. Draugelio sėkmė Liucernoje nebus vienadienis blykstelėjimas, jis neslėpė, kad sunkiasvoriui reikėtų keisti požiūrį į darbą.
„Jis yra neatsiskleidęs talentas, tik truputį pritingi. A. Draugelis jau yra įrodęs savo pajėgumą kaip lygus su lygiu kovodamas su D. Imbru. Viskas priklauso nuo jo paties, nes talentą visada reikia sujungti su darbštumu“, – pabrėžė R. Vitkauskas.
Titulą lėmė svarstyklės
Jei A. Draugelio auksas lietuvių stovyklai buvo maloni staigmena, apie kitų dviejų Europos čempionių iš Lietuvos sėkmę to nepasakysi.
Tiek titulą po pertraukos susigrąžinusi Rita Pivoriūnaitė, tiek trijų sidabro apdovanojimų seriją nutraukusi Rūta Brazdžionytė jau seniai priskiriamos elito grupei.
Vis dėlto pastarosios sportininkės pasiekimas ypatingas tuo, jog R. Brazdžionytė Liucernoje pirmą kartą startavo ne sau įprastoje lengvo, o vidutinio svorio kategorijoje. Nors teko grumtis su sunkesnėmis konkurentėmis, tai galiausiai virto ne lietuvės trūkumu, o lemiamu pranašumu.
Per pagrindinį finalo laiką ir du pratęsimus nei R. Brazdžionytei, nei bulgarei Janicai Stefanovai nepavyko įrodyti savo pranašumo. Pagal varžybų reglamentą, nugalėtoją išaiškinti turėjo svarstyklės – Lietuvos kovotoja buvo lengvesnė nei varžovė, todėl čempionės laurai atiteko jai.
Tokių ilgų ir sudėtingų dvikovų pakeliui į finalą buvo ne viena, o pirmenybėms pasibaigus R. Brazdžionytei atiteko dar ir prizas už geriausią pademonstruotą techniką moterų varžybose.
„Rūta padirbėjo labai šauniai. Ji tikrai nusipelnė titulo, nes šiame čempionate turėjo daugiausiai sunkių kovų“, – sportininkę gyrė R. Vitkauskas.
Savo šansais netikėjo
Pačiai R. Brazdžionytei užimta pirmoji vieta buvo nemažas netikėtumas. Po praėjusio pasaulio čempionato nespėjusi pailsėti kovotoja tik prieš savaitę pradėjo planuoti kelionę į Šveicariją.
„Viskas įvyko ekspromtu. Praktiškai paskutinę akimirką apsisprendėme dalyvauti sunkesnio svorio kategorijoje. Nebuvo minčių apie pergalę. Nebuvo to nusiteikimo. Tiesiog netikėjau, kad galiu laimėti. Lengvame svoryje triskart buvau antra, tad patekimas į finalą atrodė toks įprastas dalykas. O čia... Nebuvo tos motyvacijos, vidinio variklio, degimo, noro. Tiesiog netikėjau, kad galiu laimėti“, – prisipažino R. Brazdžionytė.
Tačiau ji laimėjo, o pergalė naujoje svorio kategorijoje paskatino svarstymus, ar R. Brazdžionytei dar verta grįžti į lengvasvorių kovas.
„Šito klausimo labiausiai bijau. Su treneriu (Vytautu Kalvaičiu – DELFI) apie tai dar prieš varžybas kalbėjome – o jeigu pateksiu į finalą, kas tuomet? Tai baisiausias klausimas ir net neįsivaizduoju, ką reikės daryti. Rugsėjį sugalvosiu“, – žadėjo nugalėtoja.
Grįžus namo – pas gydytojus
Tuo tarpu Europos čempionės titulą gynusiai D. Mačiūtei varžybų pabaigoje teko leisti vaistus nuo skausmo.
Lengvo svorio kategorijos finale kiokušin karatė specialistai laukė intriguojančio mūšio tarp jos ir R. Pivoriūnaitės, ir jų prognozės išsipildė. Tačiau paskutiniosios dvikovos D. Mačiūtė buvo priversta atsisakyti dėl kairės alkūnės traumos.
Ranką lietuvei pačioje pusfinalio akistatos pabaigoje sužeidė vengrė Zsofia Szabo.
„Varžovė taukštelėjo per ranką, iškart pajutau stiprų skausmą. Bandžiau nerodyti, kad skauda, bet priešininkė dar kartą pataikė į alkūnę keliu, ir rankos nebegalėjau kontroliuoti. Gerai, kad tuo metu baigėsi dvikovos laikas, bet kautis finale nebegalėjau. Net po trijų vaistų nuo skausmo ampulių skaudėti nepaliovė“, – DELFI pasakojo kovotoja, kuri turėjo tenkintis antra vieta.
Įtariama, kad sportininkei galėjo įskilti kaulas arba plyšti raiščiai, o tikslesnė diagnozė turėtų paaiškėti grįžus į Lietuvą.
Beje, su nuolatine konkurente Lietuvoje R. Pivoriūnaite D. Mačiūtė tarptautinių varžybų finale turėjo susitikti antrą kartą. Pirmąsyk turnyre Belgijoje ji taip pat buvo patyrusi rankos traumą.
Lūkesčiai viršyti
Be minėtų kovotojų, kumitė (realios kovos) varžybose antrą vietą dar užėmė Vytautas Cėpla, trečią – Domas Sutkus. Dar du apdovanojimus Lietuvos komandai atnešė kata (kovinių pozų demonstravimo) rungtis, kurioje antras buvo Raimundas Paškauskas, trečia – D. Mačiūtė.
Iš viso lietuviai pelnė aštuonis apdovanojimus. Pagal laimėtų nugalėtojų taurių skaičių gerokai atnaujintai Lietuvos rinktinei prilygo tik Vengrijos komanda.
„Rezultatas – labai geras. Kumitė rungtyje planavome keturis medalius, turime šešis. Mūsų merginos – pačios stipriausios Europoje, o vaikinai viršijo lūkesčius“, – pasirodymą įvertino R. Vitkauskas.
Čempionate dalyvavo 24-ių valstybių atstovai. Po metų Europos pirmenybes rengs Azerbaidžano sostinė Baku.