– Daugeliui Kalėdos – apmąstymų metas, kai įvertiname nuveiktus darbus ir padrąsiname save naujiems siekiams. Ar jus taip užvaldo tokios mintys?
– Turiu ką apmąstyti. Šie metai buvo olimpiniai, dalyvauta žaidynėse, kitose varžybose... Įvertinęs savo rezultatus, tvirtai apsisprendžiau, ką daryti toliau: kaip ir kasmet, vėl kibsiu į darbus ir rengsiuosi naujam sezonui. Dar ne laikas sudėti ginklus. Kitais metais Maskvoje vyks pasaulio lengvosios atletikos čempionatas – dešimtas mano sportinėje karjeroje. Lengvojoje atletikoje dar niekam nėra pavykę dalyvauti tiek čempionatų. Aš ir dar du sportininkai yra dalyvavę devyniuose čempionatuose. Tad norint siekti tokio tikslo reikia gerai pasirengti. Iškart po Naujųjų vyksiu į pirmą treniruočių stovyklą.
– Buvo garsiai kalbama, kad jūs atsisveikinate su profesionaliuoju sportu...
– Aš neatsisveikinau ir nesakiau, kad baigiu sportuoti, tik užsiminiau, jog tai gali būti mano paskutinės žaidynės. Tačiau iš sporto neketinu bėgti, treniruosiuosi, galbūt Lietuvos čempionatuose dalyvausiu. Mano rezultatai – kol kas gana aukšti, tad būtų nedovanotina į viską nusispjauti ir eiti kitur. Tiesa, kai kurios sporto federacijos mane kalbino siekti Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidento posto. Pergalės atveju galbūt būčiau atsisakęs profesionaliojo sporto, bet kai juo netapau, manau, metus kitus galėsiu sportuoti, nes rezultatai leidžia tai daryti.
– Londono olimpiadoje likote be medalio, nelaimėjote LTOK prezidento rinkimų... Vadinasi, metai buvo nekokie?...
– Kaip čia pasakius... Pergalė olimpiadoje ir pergalė rinkimuose – dvi skirtingos ir nesulyginamos pergalės. Rinkimai man buvo dar viena gyvenimo patirtis. Tikrai nesu nusiminęs ar nusivylęs, kad nelaimėjau. Man gerokai apmaudžiau, kad olimpiadoje nepelniau dar vieno olimpinio apdovanojimo, juk tiek darbo buvo įdėta. Kai mintimis grįžtu į tas olimpines kovas ir prisimenu, jog iki olimpinio aukso trūko ne viso metro, vieno mažo žingsnelio, viduje sukyla nenusakoma azarto banga, primenanti, kad buvau pajėgus tai padaryti. Na, bet dabar jau prieš vėją nepapūsi – likimas lėmė, kad olimpinėje kovoje likau ketvirtas.
– Ne kartą esate sakęs, jog pasitraukti iš sporto galite bet kada. Kas gali paskatinti šiam svarbiam žingsniui?
– Tik rezultatai. Kai nėra galimybių pasiekti gerų rezultatų, kito kelio nelieka – tik pasitraukti. Dar vienas dalykas – sveikatos problemos. Olimpiadoje kol kas likau šalia apdovanojimų pakylos. Vis dėlto laimėti ketvirtą vietą 40-mečiui – manau, didelis laimėjimas.
– Ar nejuntate, jog tapus įvairaus rango čempionatų ir olimpinių žaidynių aukščiausių vietų laimėtoju darosi vis sunkiau siekti pergalių dėl emocinės įtampos – o jei čempionui šįkart nepasiseks?
– Pastarąjį apdovanojimą – Pekino olimpiados bronzą – laimėjau 2008 metais. Paskui išsikovodavau vietą šalia apdovanojimų pakylos – ant jos užkopti nepavykdavo. Tačiau viliuosi, kad dar koks nors medalis man turi priklausyti. Ir kai tik nepavyksta to pasiekti, viduje užverda toks pyktis, kad norisi visa gerkle sušukti: „palaukit, aš dar parodysiu!“
– Dalyvaudamas įvairiose varžybose susitinkate vis su tais pačiais varžovais. Ar nors su vienu esate susibičiuliavęs?
– Tie mano varžovai nuolat keičiasi – vieni išeina, kiti ateina. Iš tų laikų, kai aš tik įžengiau į didįjį sportą, nebeliko nė vieno. Dabar tenka rungtis su jaunais sportininkais. Mūsų amžiaus skirtumas – 10–15 metų. Tad, suprantama, dėl amžiaus skirtumo didelės bičiulystės tarp mūsų nėra, tiesiog mandagiai pasisveikiname, ir tiek.
– Norite pasakyti, kad dabar esate vyriausias sporto arenose?
– Lengvojoje atletikoje 40-mečių daugiau nesurasite. Aš vienas toks. 35-erių šios sporto šakos atstovai save jau vadina veteranais. Tad aš esu absoliutus veteranas. Praėjusį sezoną, jau būdamas 40-ies, diską nusviedžiau už 70 metrų ribos. To tokiame amžiuje iki šiol niekam nepavyko pasiekti.
– Kokių akimirkų nė už ką nepamiršite iki gyvenimo pabaigos?
– Savo didžiausių pergalių, kurios atrodo pasiektos dar taip neseniai, o kai paskaičiuoji, pasirodo, kad olimpinį auksą Sidnėjuje laimėjau jau prieš dvylika metų. Vėliau šią pergalę pakartojau Atėnų olimpiadoje 2004-ais. Du kartus tapau pasaulio čempionu. Tai mano vertingiausi laimėjimai. Gaila, kad nepavyko pagerinti 1986 metais pasiekto pasaulio rekordo (74,08 m) – pritrūko vos 20 cm.
– Ar galite sakyti, kad treniruotėms atiduotos valandos tiesiogiai lemia rezultatus?
– Tikrai ne. Svarbiausia – justi pačiam, kiek tau reikia ir kiek tu gali treniruotis. Bekompromisis surašytų planų vykdymas gali sukelti pervargimą ir pabloginti rezultatus. Reikia mokėti įsiklausyti į save. Būna dienų, kai organizmas sako, jog šiandien tingisi... Tai organizmo apsauginė reakcija. Vadinasi, šiandien geriau pailsėti, kad rytoj galėtum sportuoti didesne jėga. Mokėjimas įsiklausyti į save – labai svarbus faktorius.
– Šalia profesionaliojo sporto jūs visuomet turėjote ir kitą darbą – dirbote Algirdo Brazausko apsaugininku, dabar esate Vidaus reikalų ministerijos patarėjas. Kodėl jums tai buvo svarbu?
– Taip jau susiklostė mano gyvenimas. 1993 metais atėjau dirbti į Vadovybės apsaugos departamentą. Tai buvo labai sunkūs laikai, kai sporto nenorintys palikti sportininkai turėdavo susirasti kokį nors darbą, kad išgyventų. Kita vertus, sportininkas nėra garantuotas dėl savo ateities, juk jo visada tyko didesnis traumų pavojus nei paprastų žmonių. Todėl man buvo svarbu visada turėti atsarginį variantą tam atvejui, jeigu staiga negalėsiu sportuoti. Dabartinis darbas man patinka. Man įdomu žvelgti į sporto politiką iš vidaus, matyti, kaip gimsta projektai ir įstatymai. Žinoti – gerai, bet nemanau, kad tai būtų mano svajonių darbas.
– Kur norėtumėte sukti baigęs sportininko karjerą?
– Norėčiau ir toliau likti su sportu susijusioje srityje. Sporto sritis mane traukia. Manau, kad iš jos niekur nedingsiu.
– Galbūt pasvajojate, jog būtų įdomu pačiam užsiauginti tokį čempioną, koks pats esate?
– Norėti yra viena, o užauginti – visai kas kita. Trenerio darbas – labai sunkus. Manau, kad tam reikia turėti pašaukimą, galbūt net įgimtą. Diena iš dienos dirbti su tais pačiais žmonėmis ir ilgai laukti rezultatų. Ne kiekvienam tai lemta. Ar aš galėčiau? Nežinau. Nepabandęs negali žinoti.
– Dėl ko labiausiai dvejojate – kad neužteks pedagoginio talento ar pritrūks kantrybės?
– Labiausiai dvejoju dėl kantrybės. Kai pats kantriai dirbi siekdamas pergalių – visai kas kita. Matau, kaip sunkiai dirba kiti mano kolegos – Romas Ubartas ir Vaclovas Kidykas.
– O gal manote, kad puiki išeitis būtų pagelbėti savo žmonos Kristinos namų dekoravimo versle?
– Verslauti irgi reikia mokėti. Ne kiekvienas tai sugeba. Man šitiek metų išbuvus sporte, atrodo, jog ne ten mano vieta.
– Ar juntate, jog ir toliau, kad ir kaip susiklostytų jūsų sportinis gyvenimas, negalėsite gyventi pasyviai?
– Be jokios abejonės, kitaip negalėsiu. Pripratus prie fizinių krūvių būtų labai sudėtinga, o gal net ir pavojinga rinktis pasyvų gyvenimo būdą. Manau, aktyvus fizinis judėjimas visą likusį gyvenimą bus mano nuolatinis palydovas. Juntu, jog man patiktų golfas, imponuoja lauko tenisas. Apskritai gamtoje patiriu didžiulį malonumą, pavyzdžiui, žvejodamas ar grybaudamas.
– Ar jaunystėje buvo toks žmogus, kuris jus įkvėpdavo sporto žygdarbiams?
– Kai tik žengiau pirmuosius žingsnius į rimtas kovas, toks šviesulys man buvo R. Ubartas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos olimpinis čempionas. Visada juo žavėjausi, norėjau būti panašus į jį ir sekiau jo pavyzdžiu.
– Kada prasidėjo jūsų kelias į sportines aukštumas?
– 1986 metais mane pakvietė į Panevėžio sporto mokyklą. Tačiau iki tų sportinių aukštumų man buvo dar labai toli. Kai atvažiavau treniruotis į Vilnių, jau demonstravau neblogus rezultatus. Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, laikai buvo sunkūs, sportas prarado savo vertę, daugelis to meto sportininkų pasuko kitais keliais. Ir man teko ieškotis darbo, kad užsidirbčiau pinigų ir galėčiau sportuoti.
Dar mokydamasis Panevėžyje jutau, kad mane į priekį stumia azartas. Sportavau ir tikėjau, kad aš galiu vis daugiau. Niekam to nesakydavau. Tas jausmas mane lydėjo visą gyvenimą ir dabar mane veda. Jis man suteikia motyvacijos, kurios nepraradau net tais laikais, kai reikėjo galvoti, kaip nenumirti iš bado.
– Kokias didžiausias svajones puoselėjate šiuo metu?
– Išaugau iš to amžiaus, kai žmonės gyvena svajonėmis. Manos svajonės – gana realios ir pasvertos dabartinėmis galimybėmis. Man norisi toliau sportuoti, gerai pasirodyti savo dešimtajame pasaulio čempionate. Būtinai kovosiu dėl medalio. Gal ir pavyks... Labai laukiu vasaros.
– Ar šiandien jūsų namuose daug diskų?
– Pastaruoju metu jų labai apmažėjo – daug jų išdalijau jaunesniems sportininkams. Vienu metu jų buvo susikaupę labai daug. Tiek jų nereikia. Dabar turiu gal dešimt. Keli iš jų man tapę labai savi, juos nuolat vežiojuosi į varžybas.
– Ar jūsų sūnums jūsų startai jau daug ką reiškia?
– Taip, jie abu labai domisi mano pasirodymais, laukia, kada varžybas rodys per televizorių, net žino mano konkurentų pavardes. Vyresnėlis ir pats bando į rankas imti vaikišką diską, ir jam neblogai sekasi.
– Kas būdingiausia profesionalaus sportininko kasdienybei?
– Svarbiausia – užsispyrimas ir drausmė. Neturėsi tikslo, nežinosi, dėl ko sportuoji, – nieko gera neišeis. Nebūtina aklinai vykdyti iš anksto numatyto plano. Jeigu tingi, tai tingėk. Žmogus – juk gyvas organizmas, kuriam irgi reikia poilsio. Jei negali tokiu krūviu sportuoti, mažink jį. Sportas turi teikti džiaugsmą, o ne kančias.
– Linkėtumėte tokio gyvenimo savo vaikams?
– Tai nėra lengvas gyvenimas, bet jie gali tai pabandyti. Žvelgiant iš šiandienos pozicijų, man atrodo, kad nieko sunkaus lyg ir nebuvo. Prie tokio gyvenimo aš esu įpratęs. Jusdamas, kad mano karjera jau eina į pabaigą, kasmet vis labiau mėgaujuosi sportu, džiaugiuosi treniruočių stovyklomis ir su nerimu galvoju, kad kažkada tai baigsis. Na, bet šiandien aš nusprendžiau dar tęsti savo sportinį gyvenimą ir pajutau, kaip iškart mano siela prisipildė palaimos...