Komanda išsivaikščiojo nelaukdama pabaigos

„Žinote, mes ir su penkiomis rankininkėmis mokame žaisti, – kalbėdamas su DELFI, nelinksmai nusijuokė A. Perovas. – Aišku, tai nėra normalu: niekas mūsų paprasčiausiai nesupras. Bet tokia jau situacija Lietuvos moterų rankinyje“.

Ketvirtadienį jis ir kiti smarkiai nukraujavusios rinktinės atstovai laiką leido autobusu dardėdami per Europą.

Šiaurės Italijoje įsikūrusiame Rovereto mieste lietuvių šeštadienį laukia atrankos į 2013 metų pasaulio čempionatą ciklą užbaigsiantis mačas su italėmis.

Nors dvikova Lietuvos rinktinei nieko nebelems, kadangi beviltiškai žaidusi komanda (5 rungtynės – 5 pralaimėjimai, įvarčių santykis -86) jau palaidojo viltis įveikti 3-ios atrankos grupės barjerą, lietuvėms teks kaip reikiant paplušėti mėginant išvengti dar vienos gėdos.

Į Italiją rinktinė pajudėjo vėlų trečiadienio vakarą – iš karto po Kaune vykusio mačo su baltarusėmis, kuris baigėsi triuškinančia šeimininkių nesėkme 26:47.

Šioje akistatoje dar rungtyniavo 13-a Lietuvos rankininkių, tačiau į paskutinę išvyką jų iškeliavo tik 8-ios, nors registruoti leidžiama dvigubai tiek. Komandos trenerio žodžiais, žaidėjų būtų daugiau, jei Lietuvos rankinio federacija (LRF) nebūtų paskutinę akimirką pakeitusi kelionės plano ir vietoje žadėto skrydžio lėktuvu neįpiršusi rinktinei autobuso.

„Mums paskutinę dieną pranešė, kad teks pusę savaitės važiuoti autobusu. Merginos jau buvo suplanavusios savo darbus, mokslus, o staiga viskas apsivertė aukštyn kojomis. Nieko nebebuvo galima padaryti“, – atsiduso A. Perovas.

Andrejus Perovas

Nacionalinė rinktinė – tik gražus pavadinimas

Pastarosiose rungtynėse Lietuvos rinktinei atstovavo tik mėgėjiškuose klubuose tėvynėje žaidžiančios rankininkės, kurios sportą derina su darbu ar mokslu.

A. Perovas neslėpė, kad triuškinantys lietuvių pralaimėjimai atspindi realų ekipos pajėgumą.

„Tai – D rinktinė. Dabar joje žaidžia ne suaugusiųjų ir net ne jaunimo, o jaunučių žaidėjos. Į Italiją išvažiavo šešiolikmetės, septyniolikmetės. Vienintelė mūsų vartininkė – Austė Kazlauskaitė, kuriai aštuoniolika. Tai kokios čia moterys? Aišku, joms tai labai gera patirtis, bet kokie mūsų rezultatai... Prestižą prarandame ir užsienyje, ir valdžios akyse. Nėra gerai, bet mus į tokią padėtį pastato“, – rankomis skėsčiojo rinktinės vairininkas.

Edis Urbanavičius

Jis tikino, kad sustiprinti nacionalinės komandos užsienyje legionierių duoną kremtančiomis žaidėjomis neleidžia skolose įklimpusi ir kiekvieną centą skaičiuojanti federacija.

„Pirmiausia atkirto Laimą Bernatavičiūtę – su ja federacija neatsiskaitė už ankstesnes keliones į rinktinę. Supykome, bet nusileidome. Vėliau federacija atsisakė ir likusių „užsieniečių“, pavyzdžiui, neleido kviesti Aušros Stankutės. Vėl nusileidome. O dabar jau neišeina surinkti net Lietuvoje žaidžiančių rankininkių“, – dėstė A. Perovas.

Tačiau LRF vadovaujantis E. Urbanavičius įsitikinęs, kad dėl moterų rinktinės padarė viską, kas buvo įmanoma, o prisiimti atsakomybę dėl skylėtos komandos sudėties privalo pačios žaidėjos ir treneriai.

„Mums patiems gėda, jog į rungtynes važiuoja aštuonios rankininkės. Bet nenormalu ir tai, kad treneriai nesugeba užtikrinti žaidėjų skaičiaus. Prieš šį atrankos ciklą buvo patvirtintas 28-ių komandos kandidačių sąrašas, tad rinktis buvo iš ko. Šis klausimas turėtų būtų adresuotas ne federacijai, nes už žaidėjų parinkimą atsakingi treneriai“, – DELFI sakė LRF prezidentas.

Anot jo, skaičiuoti ant pirštų rinktinės žaidėjų nereikėtų, jei ne virtinė nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių ir paskui federaciją metų metus besivelkančios skolos.

Neatlaikė įtempto rudens

2009 metais LRF buvo įsiskolinusi 620 tūkst. litų. Šiemet vasaros pabaigoje finansiniai įsipareigojimai aptirpo iki 430 tūkst. litų, tačiau artėjant Naujiesiems metams federacija vėl ritasi į skolų bedugnę.

LRF kasoje švilpaujant vėjams, federacijos būstinėje jau išjungtas internetas ir telefono ryšio paslaugos, neveikia internetinė svetainė, trys samdomi LRF darbuotojai nesulaukia atlyginimų.

Vis dėlto E. Urbanavičius tikina, kad tai – tik laikini nepatogumai, kuriuos sukėlė federaciją nepakeliama finansine našta prislėgęs tarptautinių varžybų grafikas.

Per pastaruosius du mėnesius šalies vyrų ir moterų rankinio rinktinės sužaidė net 7-ias oficialias rungtynes.

Tiesa, pinigų galbūt nebūtų pritrūkta, jei tarpusavio susitarimą būtų pasiekusios kaimyninių valstybių federacijos, su kuriomis pasaulio čempionato atrankos varžybų burtai suvedė lietuves.

Kiaulę pakišo užsispyrę baltarusiai

Praėjusią liepą ištraukti Europos zonos burtai Lietuvos moterų rinktinę pasiuntė į grupę, kurioje taip pat atsidūrė Lenkija, Baltarusija ir Italija.

Pagal atrankos varžybų reglamentą, viename pogrupyje rungtyniausiančios šalys gali pačios pasirinkti, kokio formato turnyrą organizuoti.

Jei nėra prieštaraujančių, komandų vadovai gali susitarti vienoje iš šalių surengti 3-4 dienų trukmės turnyrą, kuriame išsiaiškintų kelialapių į kitą atrankos etapą savininkus.

Lietuvos moterų rankinio rinktinė

Tokio išlaidas gerokai apkarpančio scenarijaus laukė ir LRF, anot E. Urbanavičiaus, moterų rinktinės reikmėms savo biudžete rezervavusi 30 tūkst. litų.

Tačiau įvykiai pasisuko kita linkme. Rengti atrankos turnyrą savame kieme pageidavo ir Lenkija, ir Baltarusija. Savo kandidatūrą iš pradžių buvo pateikusi ir LRF, bet, neradusi miesto, sutinkančio prisiimti varžybų organizavimo finansinę naštą, greitai ją atsiėmė.

Nei lenkams, nei baltarusiams kategoriškai nesutinkant nusileisti, derybos tarp federacijų įstrigo. Vis dėlto rugsėjį kompromisinį variantą netikėtai pasiūlė italai, pakvietę komandas į savo šalį.

„Ėmiausi žygių išspręsti šį klausimą: paskambinau Lenkijos federacijos generaliniam sekretoriui, kuris galiausiai sutiko priimti italų pasiūlymą. Tuomet kreipiausi į Baltarusijos federacijos prezidentą, o su juo pokalbis jau buvo sudėtingas. Nežinau, kodėl jis taip stojo piestu, bet susitarti nepavyko“, – pasakojo E. Urbanavičius.

Pasipriešinus baltarusiams, liko galioti tradicinis atrankos varžybų formatas, pagal kurį keturios rinktinės tarpusavyje sužaidžia dvejas rungtynes namuose ir išvykoje. LRF tai reiškė trigubai didesnius finansinius kaštus nei buvo atidėta pinigų – maždaug 90-100 tūkst. litų.

„Sukviečiau federacijos vykdomąjį komitetą ir paraginau visais būdais ieškoti pinigų, nes metų gale mums turėjo pritrūkti 60-70 tūkst. litų. Savomis jėgomis suradome 30 tūkst. litų, bet tiek neužteko. Todėl ėmiau ieškoti pagalbos“, – prisiminė LRF prezidentas.

Pirmiausia jis kreipėsi į tuometį Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentą Artūrą Poviliūną, tačiau prabėgus keliems mėnesiams prisipažino pasigailėjęs šio žingsnio.

Sutiko net apmokėti baudas transporto inspekcijai

Kaip pasakojo E. Urbanavičius, rugsėjį LRF raštiškai paprašė skirti 40 tūkst. litų iš Lietuvos olimpinio fondo (LOF). Neoficialiai LRF vadovas buvo informuotas, jog jo prašymas bus svarstomas likus dienai iki spalio 12 d. vykusios LTOK generalinės asamblėjos, kurioje buvo renkamas naujasis organizacijos prezidentas.

Tačiau rinkimų dieną E. Urbanavičius, kuris buvo viešai paskelbęs balsavime palaikysiantis Virgilijaus Aleknos kandidatūrą, jokio konkretaus atsakymo iš LTOK vadovų neišgirdo.

„Po savaitės skambinau Vytautui Zuberniui (buvusiam LTOK generaliniam sekretoriui – DELFI), jis patarė kreiptis jau į naują valdžią. Parašiau dar vieną raštą, prisegiau ankstesnį prašymą ir įteikiau. Tačiau dar mėnesį nesulaukiau atsakymo, ir tik praėjusią savaitę per LTOK vykdomojo komiteto posėdį jie svarstė mūsų klausimą. Paskui neoficialiai sužinojau, kad jis atidėtas dar kitam posėdžiui, kuris vyks tik gruodį. Supratau, jog viskas – šitų pinigų nebus, juk mums jų reikėjo lapkritį, kad apmokėtume kelionę į Italiją“, – kalbėjo E. Urbanavičius.

LRF prezidentas dar pabandė laimę Kūno kultūros ir sporto departamente (KKSD), į kurį lapkričio 20 d. kreipėsi dėl papildomo finansavimo. Anot jo, pokalbis su KKSD generaliniu direktoriumi Klemensu Rimšeliu nuteikė viltingai. Bet LRF prašymas įstrigo biurokratinėse procedūrose, todėl galiausiai E. Urbanavičiui pranešta, jog pinigų jis geriausiu atveju sulauktų kitą savaitę.

Todėl LRF vadovas teigė buvęs priverstas griebtis „plano B“.

„Kelionės į Italiją lėktuvu išlaidos būtų sudariusios 35 tūkst. litų, o skraidinti mus skolon aviakompanija nesutiko. Mačiau, kad šakės, ir supratau, jog reikia užsakyti autobusą. Jam pinigų mes taip pat šiuo metu neturime, bet pavyko susitarti dėl vėlesnio atsiskaitymo. Įkalbėjau tą kompaniją, kad vežtų rinktinę tiesiai į Italiją be privalomų sustojimų – taip kelionė truktų 25 valandas. Į sutartį net įtraukiau punktą, kad apmokėsime baudą, jei autobusą sustabdys transporto inspekcija“, – sunkias derybas prisiminė E. Urbanavičius, galiausiai autobusą nusamdęs už 12 tūkst. litų.

Galimybės apskritai atsisakyti rungtynių Italijoje jis teigė nė nesvarstęs, kadangi rinktinei neatvykus į mačą LRF grėstų 35 tūkst. eurų (apie 120 tūkst. litų) bauda ir diskvalifikacija.

Žaidėjoms nesijaučia skolingas

LRF prezidento teigimu, įvykiai jo vadovaujamai federacijai klostėsi taip neparankiai, kad kaltinti jos dėl pasikeitusio kelionės plano esą neįmanoma.

E. Urbanavičius nesuprantamomis vadino kalbas, jog persėdimas iš lėktuvo į autobusą sugriovė dalies rinktinės žaidėjų planus, dėl kurių jos buvo priverstos atsisakyti išvykos.

„Nerimta kalbėti, kad skristi lėktuvu žaidėjos buvo pasiruošusios, o važiuoti autobusu – ne. Ar tai argumentas? Juk niekas nepasikeitė: kelionės datos išliko beveik tokios pačios. Nematau čia jokio pasiteisinimo.

Jeigu keltume komandai uždavinį žūtbūt laimėti, tuomet pretenzijos būtų pagrįstos. Federacija negali reikalauti rezultato, jei neužtikrina tinkamų sąlygų. Tačiau šiuo atveju vienintelis uždavinys rinktinei – nuvažiuoti, nes šansų išeiti iš grupės nebėra.

Darbai, mokslai – ne priežastis nevykti su rinktine. Manau, kad žaidėjoms tiesiog trūksta profesionalumo. Suprantu, jog pralaimėjimai didžiuliais skirtumais nepridėjo joms entuziazmo, bet juk kalbame apie nacionalinę rinktinę. Be to, kyla ir trenerio sugebėjimo motyvuoti žaidėjas klausimas. Manau, kad jis to nepadarė“, – samprotavo LRF prezidentas.

Jis nenorėjo sutikti ir su priekaištais, jog į rinktinę nekviečiamos užsienyje žaidžiančios rankininkės.

„Su pačiu treneriu prieš atrankos ciklą buvo kalbėtasi, kurios žaidėjos yra tikrai reikalingos komandai. Jis įvertino, kad tokių yra 4-ios ar 5-ios. Į pirmas dvejas rungtynes jas ir pakvietėme. Mano nuostabai, atvyko ne visos – tai rodo jų požiūrį į rinktinę, nes profesionalės tikrai atvažiuotų. Į likusius mačus kvietėme L. Bernatavičiūtę ir Živilę Jurgaitytę, bet jos nepasirodė.

Laima Bernatavičiūtė

Be to, netiesa, kad federacija skolinga L. Bernatavičiūtei už keliones. Ji nepateikė kelionės dokumento, tik čekius už įsipiltą kurą, kurie net neatitiko kelionės datos. Negi federacija turi daryti nusikaltimą ir mokėti už nežinia kieno keliones?“ – gynėsi E. Urbanavičius.

Mėgėjoms stinga motyvacijos

LRF prezidento nuomone, rinktinę ištikęs komplektacijos fiasko atskleidžia platesnio pobūdžio krizę, apėmusią moterų rankinį Lietuvoje.

„Net geriausios žaidėjos iš tų, kurias turime, nelaiko žaidimo rinktinėje siekiu, nejaučia noro užsirekomenduoti, nemato perspektyvos gauti kontraktą. Bent jau 90 proc. rankininkių tokių tikslų neturi, nes ir klubuose joms jie nekeliami – jos tiesiog sportuoja savo malonumui. Kai suburiame rinktines, ir treneriai nori iš jų išspausti rezultatą, kyla kažkoks pasipriešinimas.

Žaidėjoms apmokamos kelionės, maistpinigiai, viešbutis, duodamos aprangos, kamuoliai, kiti elementarūs dalykai. Bet žmonės nori kažko daugiau. Vadinasi, jie nesuvokia, kas yra rinktinė“, – priekaištavo E. Urbanavičius, pasak kurio, rankininkės turėtų imti pavyzdį iš nacionalinės vyrų komandos, kurios atstovai veržiasi į rinktinę nepaisydami ekonominių sąlygų.

LRF vadovo vertinimu, Lietuvos moterų rankinio lygoje rungtyniaujantys klubai vegetuoja, o dėl to labiausiai atsakingi jų treneriai, neretai patys vadovaujantys klubams ir nesugebantys prisitaikyti prie rinkos ekonomikos dėsnių.

„Jei žiūrėsime į moterų ar vaikų rankinį, ten išvis yra katastrofa, nėra jokios vadybos. Procesas vyksta taip: tam tikrame regione yra treneris, kuris turi sukūręs savo klubą. Treneriai, norėdami pasikelti savo atlyginimus, kurie priklauso nuo turimų vaikų grupių, siekia, kad jų treniruotes lankytų kuo daugiau vaikų. Todėl kai kurie moterų klubai tapo tiesiog vaikų komandomis.

Šiandien Lietuvoje nėra net pusiau profesionalių moterų rankinio klubų ir nėra jokių jų užuomazgų. Lyga stengiasi, kad čempionatas būtų panašus į čempionatą, kad dalyvautų tam tikras skaičius komandų, todėl tik džiaugiasi, kad kažkas dar rungtyniauja, ir jokių reikalavimų klubams nekelia“, – dėstė E. Urbanavičius.

Jis vylėsi, kad moterų rankinį apėmusią stagnaciją būtų galima įveikti įvedus neformalaus ugdymo mokinio krepšelį ir taip nukreipiant daugiau lėšų į klubų biudžetus, taip pat keičiant trenerių darbo užmokesčio tarifikacijos sistemą ir pritraukiant daugiau jaunų specialistų.