Svajonė Jau 13 metų A. Taraskevičius gyvena ir dirba Vokietijoje, treniruoja vaikų ir moterų komandas. Tačiau savo gyvenimo su Vokietija nežada susieti.
„Jau gerus penkerius metus vis rengiuosi visam laikui sugrįžti namo. Tačiau Lietuvoje negaunu darbo ir tenka likti svetimame krašte. Susidariau įspūdį, kad Lietuvai manęs nereikia, o vokiečiams tinku. Niekas Lietuvoje nenori kompetentingo žmogaus. Siūliau grįžęs be jokio atlyginimo surengti kokias nors specializuotas pratybas. Tačiau atsakymo taip ir nesulaukiu“, – sakė rankinio specialistas.
Į namus atostogų jubiliatas grįžta kasmet liepos mėnesį, nes kitu metų laiku turi daug darbo. Prieš išvykstant į Lietuvą vokiečiai jį nuolat kalbina dar pasilikti Vokietijoje, pratęsti sutartį. Šiemet, kai A. Taraskevičius vyko atostogauti, jį su popieriais atsivijo net į traukinių stotį.
„Vokiečiams atrodo, kad dirbu gerai. Turiu puikias sąlygas treniruočių metodiniam darbui. Kiekvieną dieną gausinu metodikos žinias, parašiau 39 metodinius straipsnius treneriams: 26 straipsnius lietuvių kalba, o kitus mūsų klubų treneriams – vokiečių.
Pagrindinės temos – trenerių kompetencijos ir treniruočių klausimai. Ypač gilinuosi į vaikų treniruočių metodiką, esu išanalizavęs pusės Vakarų Europos šalių trenerių darbą su vaikais. Mūsų „Trenerio“ žurnalas išspausdino darbo su vaikais ir moksleiviams programos metmenis“, – pasakojo A. Taraskevičius
Pagalba Jubiliatas parengė, o žurnalas išspausdino vaikų ir moksleivių varžybų rengimo koncepciją. A. Taraskevičius mato, kaip mūsų treneriams trūksta paprasčiausių pratybų pratimų. Jis surinko ir nubraižė net 700 pratimų, juos aprašė, susistemino, o Lietuvos kūno kultūros akademija (LKKA) išleido knygą „Rankinio treniruočių pratimų įvairovė“.
Profesorius Antanas Skarbalius šią knygą įvertino kaip pačią geriausią lietuvių kalba iki šiol išleistą knygą apie rankinį.
„Man rūpėjo ir rūpi pagalba Lietuvos treneriams. Jie dažnai man skambina ir net atvažiuoja į Vokietiją, su Lietuvos treneriais ir šiemet daug bendravau per savo atostogas. Visi skundžiasi, kad sporto mokyklose, klubuose nėra rankinio treniravimo programos“, – sakė A. Taraskevičius.
Komandos. Lietuvoje A. Taraskevičiaus treniruojamos moterų komandos net 15 kartų tapo Lietuvos čempionėmis, o 1988 metais Vilniaus „Eglė“ laimėjo IHF taurę.
Vokietijoje A. Taraskevičius dar treniruoja ir vaikus, iš viso dirba su penkiomis komandomis.
„Krūvis tikrai didelis, tačiau kasmet vis svarstau baigti. Nepasakyčiau, kad mano sveikata geležinė, turiu problemų, penkis kartus Vokietijoje gulėjau ligoninėje, laimė, nieko rimto nerado. Lietuvoje per atostogas taip pat neturėjau poilsio. Daug bendravau su treneriais – susidarė įspūdis, kad dauguma mūsų trenerių yra siauro požiūrio, paiso tik savo kiemo interesų. Niekas nemąsto valstybiniu mastu, kad Lietuvos rankininkai geriau žaistų“, – svarsto specialistas.
Jo nuomone, mūsų treneriai užsidarę savyje, pavydi vienas kitam. Nėra atvirumo, kaip kad jie anksčiau dirbo.
„Manau, kad ir sąlygos prastos, ir per žema trenerių metodologinė kompetencija, kad klubas ar sporto mokykla pasiektų gerų rezultatų. Lietuvos rankinio federacijai, treneriams pateikiau daugiau kaip 100 pasiūlymų, tačiau niekas nesiima jų įgyvendinti“, – teigia jis.
Profesionalas Vokietijoje A. Taraskevičius padeda visiems rankinio treneriams. Klube, siūlančiame 12 sporto šakų, jis – vienintelis profesionalus treneris. Kaip sako jubiliatas, treneriai ten – lyg amatininkai, be jokio išsilavinimo. Todėl visur jis nuolat girdi – Antanas, Antanas, Antanas...
Vokietijoje A. Taraskevičius gyvena vienas. Žmona dirba Vilniuje, o dukra Eglė, baigusi Vilniaus universitetą ir įsigijusi magistro diplomą, nuo šių metų rugsėjo 1-os toliau mokslus tęs Stokholmo universitete.
„Žinote, kodėl jos vardas Eglė? Kai ji gimė 1988-ais, su „Eglės“ komanda buvau Krasnodare SSRS čempionato turo varžybose. Dabartinis Vilniaus „Tauro“ sporto mokyklos direktorius Juozas Pilkauskas nuvažiavo į ligoninę ir dukrelei davė Eglės vardą. Atseit treniruoju „Eglės“ komandą, todėl mano dukra būtinai turi būti Eglė“, – pasakojo A. Taraskevičius.
Pasiūlymai Kaip A. Taraskevičius atsidūrė Vokietijoje?
„Sovietmečiu „Eglė“ buvo viena stipriausių Europos moterų rankinio komandų. Ji kartu buvo ir Lietuvos rinktinė. Mes nugalėdavome visas Europos komandas, išskyrus SSRS. Važinėjome po visą Europą. Atgavus nepriklausomybei, mano vadovaujama komanda visa buvo išgraibstyta ir išvažiavo žaisti į Europos klubus.
Gavau ir aš pasiūlymų dirbti Lenkijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Lietuvoje tada buvo sunku dirbti, gaudavau vos 600 litų atlyginimą. Paskambino sykį Vokietijos Cvikau klubo vadovai ir pasiūlė geras sąlygas, o aš su jomis sutikau.“
Vokietijoje jis niekuo nesiskundžia ir sako, kad Lietuvoje dirbdamas rankinio treneriu nebūtų galėjęs nupirkti dukrai buto. Tik kad laisvalaikio jokio nėra. Visos valandos atiduodamos, skverbiantis į rankinio metodikos gelmes. Jau parašyti ir trys straipsniai „Trenerio“ žurnalui, parengta dar viena knyga.
„Su viena tų knygų buvo nutikusi tikra istorija. Iš Vokietijos parašiau net 44 laiškus įvairioms organizacijoms ir privatiems asmenims, kad tik knyga galėtų išvysti dienos šviesą. Akcentavau, kad ne man tos knygos reikia, o Lietuvos rankinio treneriams. Per trejus metus trukusius didelius vargus tą knygą Lietuvoje išsileidau tik 2010 metais“, – sakė A. Taraskevičius.
Jubiliatas jaunystėje irgi žaidė rankinį. Juo susidomėjo atlikdamas karinę tarnybą Sibire. Grįžęs namo atstovavo Kūno kultūros institutui (per visus ketverius studijų metus mokėsi tik labai gerai pažymiais, gavo Lenino vardo stipendiją ir institutą baigė raudonu diplomu, porą metų buvo „Atleto“ sporto klubo valdybos pirmininku), o vėliau – Vilniaus „Rasai“, kurią treniravo garsusis Janis Grinbergas.
A. Taraskevičius įvykdė sporto meistro normą. Šviesaus atminimo profesorius Stanislovas Stonkus jį kalbino likti institute, bet sportininkas nepanoro.
Gyvenimo etapai
A. Taraskevičius gimė 1942 m. liepos 16 d.. Veisiejų r. Druskininkėlių kaime. Baigė Leipalingio vidurinę mokyklą. SSRS sporto meistras (1969), LSSR nusipelnęs treneris (1974), LSSR nusipelnęs kūno kultūros ir sporto darbuotojas (1988).
1968 m. baigė LVKKI. 1968–1980 m. – Respublikinės VJSM vyr. treneris, 1980–1984 m. – Vilniaus „Eglės“ moterų rankinio meistrių komandos dublerių, 1984–1995 m. – „Eglės“ meistrių, 1995–1999 m. – „Eglės-Šviesos“ komandų vyr. treneris. Jo vadovaujama „Eglės“ komanda 1988 m. iškovojo IHF Europos šalių taurę, „Eglės“, „Eglės-Šviesos“ komandos 15 kartų tapo Lietuvos čempionėmis.
Parengė 16 SSRS sporto meistrių, 1984–1999 m. – Lietuvos moterų rankinio rinktinės vyr. treneris (213 rungtynių). Jo vadovaujama rinktinė 1992 m. pasaulio B grupės rankinio čempionate užėmė 4-ą vietą, 1993 m. A grupės čempionate – 13-ą vietą. 1997–1999 m. – VPU Gamtos mokslų fakulteto Sporto metodikos katedros dėstytojas.
Lietuvos rankinio federacijos prezidiumo narys (1969–1994), federacijos Vaikų ir jaunių komisijos pirmininkas (1968–1980), atsakingasis sekretorius (1989–1992), trenerių komisijos pirmininkas (1992–1996). Nuo 1999 m. dirba treneriu Vokietijoje: Cvikau II lygos, Bad Hersfeldo (Heseno žemė) I lygos moterų rankinio komandos pirmas treneris, nuo 2003 m. – Hersfeldo TVH klubo rankinio vyr. treneris, Heseno žemės Šiaurės regiono rankinio mergaičių rinktinės (14–15 m.) treneris.
Parengė Lietuvos vaikų ir moksleivių rankinio varžybų vykdymo pavyzdinę koncepciją, visų amžiaus grupių moksleivių rankininkų treniravimo programą (2008). Apdovanotas LTOK Olimpine žvaigžde (2012), Vokietijos Heseno žemės Bad Hersfeldo ir Rotenburgo regiono sporto bronzos medaliu (2008).
