Sveikindamas su praėjusiu asmeniniu jubiliejumi, Premjeras lakūnui padovanojo vardinį laikrodį.
J. Kairys, priimdamas Vyriausybės vadovo ir KKSD direktoriaus Klemenso Rimšelio sveikinimus, linkėjo visiems Lietuvos sportininkams jaustis tokiems stipriems kaip jis pats, atšventęs 60-ies metų jubiliejų, ir parvežti į Lietuvą iš pasaulinio lygio varžybų ir čempionatų kuo daugiau prizininkų medalių.
Susitikimo Vyriausybėje metu legendinis aviatorius išsakė Premjerui ir KKSD vadovui savo susirūpinimą dėl blogos Lietuvos mažųjų aerodromų situacijos, aviacijos sporto ateities bei galimybių peržiūrėti sporto finansavimo koncepciją, ypač menko Lietuvos aviacijos transporto bei keleivinio susisiekimo išvystymo.
J. Kairys pateikė savo siūlymus, į ką, jo manymu, reikėtų atkreipti Vyriausybės dėmesį. Premjeras A. Kubilius pažadėjo, kad artimiausiu metu jo patarėjai pateiks atsakymus į lakūno iškeltas problemas.
Akrobatinio skraidymo meistras pasidalijo ir artimiausiais savo skrydžių planais. Jau kitą savaitę J. Kairys pradės turą po Skandinavijos šalis, savo skrydžiais nudžiugins Švedijos, Norvegijos ir Lenkijos akrobatinio skraidymo gerbėjus.
„Per sezoną atlieku po 20-25 pasirodymus tarptautinėse varžybose įvairiose pasaulio šalyse. Ir tai ne mano vieno reikalas. Atstovauju valstybei – Lietuvai“, – sakė J. Kairys.
Sporto garbės komandoro ženklą yra įsteigęs Kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD). Šis apdovanojimas teikiamas kūno kultūros ir sporto specialistams, kitiems Lietuvos ir užsienio asmenims, valstybės vadovams asmeninių jubiliejų progomis ir už labai didelį indėlį plėtojant kūno kultūrą ir sportą Lietuvoje.
Siūlymus, ką apdovanoti šiuo ženklu, teikia šalies sporto federacijos, sąjungos, asociacijos, šalies savivaldybių sporto padaliniai, centrinės nevyriausybinės sporto organizacijos, tarpininkauja departamento Sporto strategijos ir Kūno kultūros strategijos skyriai.
Padangių virtuozas saugo paslaptis
Aviacijos sportas – ne krepšinis. Tai, kad žmogui 60 metų, dar nereiškia, kad jo sportinė karjera seniai pasibaigusi. J. Kairys ir dabar aktyviai sportuoja. Pernai jis laimėjo pasaulio pirmenybių bronzos medalį.
„Mano forma – visai nebloga. Visada esu pasiruošęs skristi, jeigu to reikėtų. Bet ar kam nors reikia tų mūsų sportinių laimėjimų?“ – retoriškai portalo sportas.info žurnalisto Ingvaro Butauto klausė pilotas.
- Prisiminkime pradžią. Jūs nuo vaikystės svajojote apie lėktuvus?
- Beganydamas, brisdamas per pelkes pamačiau lėktuvą, supratau – skristi įmanoma. Tai buvo labai seniai – tiek tų vaikiškų prisiminimų teišliko.
O kodėl palinkote būtent į sportinę aviaciją?
- Daug visko tame gyvenime buvo. Bet visas jis su sportu siejosi. Jau 1976 metais patekau į Lietuvos akrobatų rinktinę, 1977-ais – į Sovietų Sąjungos rinktinę. Pirmą kartą išvažiavus į tarptautines varžybas pasipylė medaliai. Pirmą kartą dalyvaujant Europos čempionate, 1981-ais atlikus pirmą skrydį – aukso medalis. 1989-ais pirmas skrydis pasaulio čempionate – ir vėl aukso medalis. Dėl ko sportą pasirinkau? Visų pirma – sportinis sudėjimas, aviacijos išsilavinimas, leidęs to siekti aviacijos srityje.
- Bet išsilavinimą įgijote juk ne dėl sporto, o dėl darbinės veiklos?
- Aš baigiau techninę aviacijos mokyklą. Ir labai džiaugiuosi, kad gavau ne lakūno išsilavinimą, o techninį. Tai man neleido prapulti. Techninės aviacijos pagrindai buvo rimtesni nei vien tik lakūno. Jei būčiau buvęs lakūnas, būčiau dirbęs kokiu nors trąšų ar keleivių vežėju. Nors buvau Suchojaus gamyklos lakūnas-bandytojas. Sportinių lėktuvų. Siūlė bandyti naujos kartos naikintuvus. Bet to kitai šaliai daryti nenorėjau, pasilikau su sportu.
- Ar galėtų dabar J. Kairys pilotuoti keleivinį lėktuvą?
- Tai – nerimtas klausimas. Taip pat galima būtų paklausti vaiko – ar tu galėtum važiuoti mašina. Principus galbūt ir žinočiau, bet prie šturvalo sėsti tikrai nereikia.
- Aviacija turėtų būti beprotiškai brangus sportas, ar tai nėra brangiausia sporto šaka, kokią galima įsivaizduoti?
- Nežinau, ar iš tiesų taip yra. Juk gali pats sandėlyje „išsidrožti“ lėktuvą, susitvarkyti jį. Sovietinei sistemai griūnant, buvo toks laikas, kai lėktuvai nebuvo brangūs. Tokių pinigų sukrapščiau. Pardaviau paskutinius laikrodžius, kad tik galėčiau turėti sportinį lėktuvą. O tada – tobulinimas, darbas, naujų dalykų įdiegimas. Veikė ir rankos, ir galva. Kol kas lėktuvas dar „važiuoja“.
Taip, turbūt kitų šalių lėktuvai modernesni, juose įdiegta naujesnių technologijų. Kažkada padėjau Suchojaus gamyklai, dabar naudojuosi tuo, ką padėjau jiems sukurti. Dabar mano lėktuvas – „Juka“ (Jurgis Kairys). Ir kai reikia rungtis su naujausiais, pastarosios kartos lėktuvais, – tai tikrai nėra paprasta.
Grįžus iš pastarojo pasaulio čempionato kilo noras lėktuvą išardyti. Kad po to galėčiau ręsti jį iš naujo. Bet nežinau, ar spėčiau Europos čempionatui lėktuvą paruošti taip, kaip norėčiau. Visada reikia kuo nors nustebinti, ką nors padaryti geriau, nei daro kiti, – sudėtingiau. Įdėti daugiau, nei kiti sugeba į savo lėktuvą įdėti ir turėti. Tai tokie tie techninių sporto šakų žaidimai. Juk ir „Formulėje-1“ stengiamasi, kad technika važiuotų greičiau. O man reikia ne greičio, o akrobatikos. Kad turėčiau techninių galimybių sudėtingam skrydžiui atlikti. Ir jau po to galvojama apie paties lakūno meistriškumą.
-Ar lakūnui sportininkui keliami kokie nors amžiaus apribojimai?
- Mes kasmet pereiname medicininę komisiją. Ji ir nustato, ar esi tinkamas, ar ne. Reikia atitikti tam tikrą kategoriją, išlaikyti normatyvus. Mano normatyvai – tinka. Kitų - nežinau. Kai kurie pabaigia savo piloto sportininko amželį jau 40-ies. O aš kol kas jaučiuosi normaliai. Suprantama, sulaukus tokio amžiaus, nėra viskas paprasta. Reikia ir išsimiegoti, daug ką žinoti, save kontroliuoti, nesinervinti dėl Lietuvos sporto – daryti savo ir viskas...
- Patirtis turėtų padėti nesinervinti...
- Galbūt ir padeda. Yra ir kitų psichologinių dalykų – autogeninių treniruočių.
- Rumunai jus kviečia rengti savo pilotų. O Lietuvoje? Nėra kokių nors verslininkų ar panašių žmonių, prašančių jūsų mokyti, pagalbos?
- Daug kas prašo. Visas pasaulis prašo. Kad ir tie patys amerikiečiai. Mato, kad aš laimiu laisvo stiliaus programas, tai jau ilgus metus prašė, kad iš jų padaryčiau pasaulio čempionus. Aš jų ir klausiau – norite, kad aš už kelis šimtus dolerių jums visas paslaptis atskleisčiau? Nematau prasmės. Taip jiems atvirai ir pasakiau. Dabar su jais dirba rusų treneriai.
- Ar tai jūsų „karinė paslaptis“?
- Ne. Tai – sportinė paslaptis.
- Jos niekam ir neišduosite?
- Žiūrint kas klaus...
- Jūsų šeima. Turite du vaikus...
- Vaikų jau nebeturiu. Jie užaugo...
- O tie užaugę – ar jie bent kiek domisi lėktuvais, aviacija, sportu?
- Nebūtina juk, kad jie būtų tokie patys kaip tėvas. Jie augo ne kažin ką matydami iš mano baisaus skraidymo gyvenimo, to mano sporto, kuriam iš tiesų reikia nepaprastos ištvermės.
- Negi nė kiek nemokėte savo atžalų skristi?
- Šiek tiek pažaidžiame, bet ne tokiu lygiu, kaip aš pats.
- Ar nežadate tapti politiku?
- Na, dabar jau reikėtų būti prezidentu... Ne. Dabar gyvenu tikrai aktyvų gyvenimą. Jis man labai priimtinas ir aiškiai suprantamas. O kai grybautojai ateina į politiką, tai jie ir ten grybauja. O aš ir be to turiu ką veikti...
