Miesto gatvės vis dar tingiai snaudė, siautė pavasarinis vėjas, ore tvyrojo pergalės laukimo nuojauta, automobiliai, namų langai, vitrinos ir biurai puošėsi „The All Blacks“ atributika. Visą rugsėjį ir spalį, ne – dar kelis mėnesius prieš tai – dauguma kalbų sukosi tik apie žaidimą. Aistringi regbio gerbėjai skaičiavo dienas, o aistringi snobai grasinosi išsikraustyti iš miesto, okupuoto įvairiausių vėliavų spalvomis išsidažiusių fanų iš viso pasaulio.

Tomis dienomis miestas iš tikro gyveno. Vakarais centrinėje fanų zonoje – aptvertoje teritorijoje su didžiuliu ekranu – buvo rodomos rungtynės, vyko koncertai, žmonės būriavosi, šoko ir siautė suvienyti pergalės laukimo. Atidarymo ceremonijos metu didžiausiame šalies mieste Oklende visuomeninio transporto sistema beviltiškai strigo, žmonės piktinosi chaosu ir miniomis girtų piliečių. Regbio buvo visur – bankuose, baruose, universitetuose ir ligoninėse.

Dar niekada per dvejus metus nemačiau šios šalies gyventojų tokių jausmingų, įsikarščiavusių, atvirų ir pažeidžiamų. Dar niekad negirdėjau taip karštai jų giedamo himno, kaip kad prieš finalą, kai vienu balsu himną traukė visa bare susigrūdusi minia, rankas iškėlusi į orą. Dar niekad negirdėjau tokio kurtinamo haka (tradicinis maorių karo šokis, kurį visame pasaulyje išgarsino būtent tai, kad jį prieš varžybas atlieka Naujosios Zelandijos komanda) palaikymo, ir tiek prakeiksmų, siunčiamų Prancūzijos adresu. Atrodo, visos mažytės šalies nuoskaudos iškilo į paviršių ir trūko apnuogindamos skaudamas vietas.

Šalis laukė pergalės 24-erius metus.

Per šiuos metus Naujoji Zelandija buvo nugalėta finale 1995 metais, pusfinaliuose 1991, 1999 ir 2003 metais, ketvirtfinalyje – 2007 metais. Du skaudžiausi pralaimėjimai buvo būtent Prancūzijai.

Po čempionato buvo teigiama, kad, nors kai kurios pasaulio čempionato taurės buvo laimėtos genialaus blyksnio momentu ar tikros sėkmės dėka, šioji atiteko tiesiog iš pačios paprasčiausios „The All Blacks“ baimės išeiti iš savo šalies (savo „kiemo“) žaidimo aikštės pralaimėjusiais, kai tiek žmonių nuo paties šiauriausio iki piečiausio abiejų salų krašto tikėjosi jų pergalės.

„Čia finalas? Tai ne žaidimas!“, – sakau draugui, visai pamiršdama, kad vos prieš kelias savaites dar nežinojau regbio taisyklių, o mano iniciacija į šį naująjį religinį judėjimą buvo „The All Blacks“ rungtynės su Japonija, kurias jie nugalėjo triuškinamu skirtumu 83:7.

„Tai ne žaidimas, tai kažkoks beprotiškas bėgimas su kliūtimis be jokių apribojimų“. Draugas juokiasi. Mes abu – atvykėliai, taigi šiame visuotiniame pamišime galime jaustis stebėtojais, o ne dalyviais. Esame sausakimšame bare, į kurį vos ne vos pavyko įsisprausti – visuose kituose vėlyviems žiūrovams vietos jau nebeliko.

„Nežinau kaip tu, bet jei „The All Blacks“ šiandien pralaimės, nešiu iš centro kudašių kuo greičiau. Čia nebus itin linksma“.

Ieškoti atsarginio išėjimo neprireikė. Tąkart rezultatu 8:7, vos per plauką, „The All Blacks“ nugalėjo Prancūzijos komandą, ir milijonuose ekranų visoje šalyje stambiu planu sušvytėjo rinktinės vyrų veidai. Kaip – simboliškai – įvardinta viename straipsnyje, Naujoji Zelandija atgavo savo „šventąją Gralio taurę“. Kitaip tariant, atgavo savo nacionalinį pasididžiavimą, savo identitetą. Kiviams tai buvo keršto ir šventės naktis.

„Richie, I want your baby!“ – naktiniame mieste klykia merginos. Trisdešimt vienerių Richie McCaw yra dabartinis rinktinės kapitonas, reklamos veidas, taip pat ir tas, dėl kurio alpsta visos šalies moterys. Tą naktį miestas nemiega – centrinėmis gatvėmis šventiškai marširuoja tūkstančiai žmonių, euforijos apimti jie šaukia, šoka, skanduoja, bučiuojasi, glėbesčiuojasi ir fotografuojasi su policininkais.

Rytas pasitinka mirtina tyla. Šlavėjai renka šukes, policija iš kino teatro pastato išsiveda antrankiais surakintą vyrą vienais apatiniais.

***

Per pastaruosius metus, o veikiau, dešimtmečius, Naujoji Zelandija tampa vis mažiau religinga šalimi. Aktyviai praktikuojančių, ypač krikščionių, skaičius mažėja, tuo tarpu kitų religinių denominacijų skaičius nežymiai gausėja, daugiausia dėl imigrantų. Taigi ir esė tema studentams, klausantiems kurso „Pasaulio religijos“, parinkta neatsitiktinai.

Didžiulė regbio (ir alkoholio) reikšmė zelandiečiams nekelia jokių abejonių (tuo tarpu žirgų lenktynių populiarumas per pastaruosius metus mažėjo). Galima teigti, kad ši sporto šaka sąlygiškai ima užimti vietą, kuri tradicinėje visuomenėje priklausė religijai. Kaip ir, Lietuvos atveju, krepšiniui, jai būdingi dauguma religijos atributų, žinoma, išskyrus transcendentinį matmenį.

Regbio kultūra ir religija Naujojoje Zelandijoje ėmė formuotis jau nuo pat šios sporto šakos atsiradimo čia 1870 metais. Dabar tai – neatsiejama nacionalinės kultūros dalis. Net tie, kurie visiškai nesidomi sportu, negali išvengti regbio naujienų, transliuojamų žiniasklaidos priemonėse ar iš lūpų į lūpas. Neatsitiktinai regbio varžybų lankymas kartais sulyginamas su ėjimu į bažnyčią kiekvieną sekmadienį. (Tik, regbio atveju, tikintieji yra kur kas uolesni.)

Gerbėjai taip pat pasižymi didžiausiems religiniams fanatikams būdingu atsidavimu, ypač kai laimi mylima komanda. „The All Blacks“ žaidėjai šalyje yra kone dievai. Žiniasklaida seka ne tik jų žaidimą, bet ir asmeninį gyvenimą. Jie – vieni daugiausiai uždirbančių, labiausiai garbinamų sportininkų. Galima pastebėti, kad netgi šių metų pasaulio regbio čempionato atidarymo ceremonija pasižymėjo savotišku religiniu simbolizmu.

Nacionalinės rinktinės fanai siaubia krautuves šluodami marškinėlius, kepurėles ir kitą atributiką. Po čempionato „The All Blacks“ visa savo didybe pasirodo Velingtono gatvėse specialiai jų garbei surengtame parade, kuriame dalyvauja tūkstančiai žmonių. Mieste dėl parado uždaromos gatvės.

Šia proga vyrai dar kartą atlieka haka, šįkart – tiesiog gatvėje. Šešiolikmetės, laikydamos rankose plakatus su užrašais „All Blacks Got Swag“, klykia, kad myli „The All Blacks“ labiau nei Justiną Bieberį. Be abejo, šis žaidimas padovanoja gerbėjams išgyvenimų, vienaip ar kitaip primenančių religinius ir užpildančių prasmės spragas šiuolaikinėje sekuliarioje visuomenėje.

Žaidimo nuolatinis palydovas, žinoma, yra alus, kurį zelandiečiai geria prieš, per ir po varžybų. O geria jie daug. Alus ir regbis – neatsiejami dalykai. Tipiškas kivių vyrukas, kurį jie vadina „kiwi bloke“, paprastai šaržuojamas kaip alų geriantis ir regbį žiūrintis ūkininkas. Tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, trečias šios šventosios trejybės elementas, žirgų lenktynės, dvidešimtame amžiuje pamažu užleido savo pozicijas ir dabar nepasižymi tokiu reikšmingumu. Tačiau kažkada ir jis buvo vienas esminių bendruomenę formuojančių veiksnių.

Vienos mano studentės teigimu, regbis, lenktynės ir alus sėkmingai pakeitė religiją Naujojoje Zelandijoje, nors ir nevirto „religija“ tiesiogine šio žodžio prasme. Mokslininkų žodžiais tariant, šie trys dalykai užpildė vietas žmonių gyvenime, kurios tradiciškai buvo rezervuotos religiniams pojūčiams, ir suteikė trūkstamą bendruomenės, bendrumo su kitais jausmą bei padovanojo ritualo išgyvenimą.

Taip, dvasinių poreikių šie dalykai negali numalšinti, tačiau atrodo, kad kiviai yra visai patenkinti jų teikiama prasme. Gyvenant Naujojoje Zelandijoje pamažu galima suprasti, kad viskas čia sukasi apie žaidimą.

„Tu jau sėkmingai virsti viena iš mūsų“, – ironizuoja draugai. - Rengiesi juodai, miesto gatvėmis vaikštai basa, visur atsiskaitinėji EFTPOS kortele. Ir žiūri regbį. Tetrūksta tik tatuiruotės ir Richie McCaw plakato miegamajame“.

Autorė A. Cicėnaitė studijuoja religijų studijų programos doktorantūroje Velingtono Victoria universitete (Naujoji Zelandija).