„Tuomet man buvo 22-eji metai - tada nieko negavau iš valstybės, tad galvojau priimti JAV arba Liuksemburgo pilietybę. Tuomet dvejus metus neatstovavau Lietuvai. Tačiau kai Los Andžele atbėgau 3-ia, valstybė pradėjo padėti“, - prisiminė Ž. Balčiūnaitė.
Europos čempionė teigė ir dabar sportui išleidžianti visus komercinėse varžybose uždirbtus pinigus, tad jei ne rėmėjai, būtų sunku. Vienas bėgimo entuziastas teiravosi, iš kur karjeros pradžioje ji užsidirbdavo sportiniams bateliams. Bėgikė aiškino, kad iš pradžių rėmė tėvai, o vėliau ji pradėjo sugebėti užsidirbti pati.
„Pasimetusi. Jei nebūtų tiek dėmesio, būtų kitaip. O savijauta - kas nebūtų laimingas?“, - šiandieninę savijautą nusakė Europos čempionė.
Bėgios iki pensijos
Ž. Balčiūnaitė sulaukė daugybės DELFI skaitytojų sveikinimų ir komplimentų dėl išvaizdos. Žmones domino ir sportininkės asmeninis gyvenimas – Ž. Balčiūnaitė ištekėjusi, vaikų dar neturi.
Ž. Balčiūnaitė aiškino šypseną paveldėjusi iš mamos – ši šypsosi net tada, kai būna labai sunku. Tuo, kad Ž. Balčiūnaitė tapo sportininke, stebėtis turbūt nereikėtų - ją nuo vaikystės vadindavo gyvsidabriu.
Beje, jos giminėje taip pat buvo sportininkų – irkluotojas Antanas Čikota dalyvavo Monrealio olimpiadoje, buvo „pirmasis Sovietų Sąjungos irklas“.
Spalį sukaks 10 metų, kai Ž. Balčiūnaitė Frankfurte per 2 valandas 40 minučių nubėgo pirmąjį maratoną. Tada ji varžybose liko 8-ta.
„Sportuosiu iki pensijos, dvi olimpiadas dar tikrai. Tai - brandaus amžiaus sporto šaka, gali bėgti ir būdamas 40-50 metų“, - aiškino lengvaatletė.
Treniruotėms Ž. Balčiūnaitė renkasi gamtą - bėgioja sostinės Verkių miškuose, Paneriuose, Druskininkuose, Palangoje. Bėgdama ji nesiklauso ausinuko - klausosi paukščių. Bėgančią Ž. Balčiūnaitę dviračiu lydi treneris Romas Sausaitis, kai jo nėra, dviračiu važiuoja vyras.
Sportininkė kartojo dievinanti karštį, todėl bėgti Barselonoje jai buvo vienas malonumas. Ž. Balčiūnaitės bute ir žiemą būna 25 laipsniai šilumos. „Karštis - mano pagalbininkas“, - sakė sportininkė.
„Sunkiausia nebuvo nė viena trasos atkarpa, visą bėgau su malonumu, kaip krosą - buvau pasiruošusi bėgti kur kas greičiau, todėl turėjau greičio rezervą. Kad galiu laimėti, pajutau nuo pirmų metrų - to ten ir važiavau. Saviįtaiga daug ką lemia“, - kalbėjo sportininkė.
Jėgas atgauna per dvi savaites
DELFI skaitytojus domino, kaip prieš varžybas reikia maitintis, kaip atgauti jėgas.
Maratonininkės nubėgamų kilometrų skaičius keičiasi tik paskutinę savaitę – tuomet ji bėga mažiau, kaupiasi ir ilsisi.
Po maratono jėgos atgaunamos maždaug per dvi savaites – tiek trunka ląstelių keitimasis. Pasak Ž. Balčiūnaitės, ir dabar nuovargis labiau jaučiasi ne nuo varžybų, o nuo tampymų ir čiupinėjimų.
Po varžybų Ž. Balčiūnaitė svorio nenumeta - išgaruoja tik skysčiai. Paskutinę savaitę prieš varžybas tenka laikytis dietos. Sportininkė nemėgsta saldumynų - tik geria saldžią arbatą. Dar skanauja medaus, uogienės ir sausainių iš grūdų ir karamelės.
Pasak Ž. Balčiūnaitės, ilgų nuotolių bėgikus kamuoja pėdos, Achilo traumos. Bėgant stadione jautrūs šonai, klubai, keliai.
Bėgti kitą maratoną Ž. Balčiūnaitė planuoja rudenį, tačiau dar nežino, kur tai darys.
Laisvalaikiu, kurio lieka ne taip jau ir daug, maratonininkė renkasi koncertus, teatrą, parodas.
