Padarė milžinišką šuolį
Iš pasaulio čempionato Mančesteryje (Anglija) S. Krupeckaitė parsivežė du sidabro medalius. Net jei tam prieštarauja fizikos normos, vienas iš jų spindi labiau.
Sidabras sprinto rungtyje garantavo Lietuvos dviratininkei kelialapį į Pekino olimpiadą. Olimpinių žaidynių programoje nebebus moterų 500 metrų atskiro starto lenktynių, tad pastaraisiais metais S. Krupeckaitei teko keisti amplua. O būtent atskiro starto lenktynėse S. Krupeckaitė visuomet demonstravo geriausius rezultatus, šioje rungtyje ji užėmė ir ketvirtą vietą Atėnų olimpiadoje.
Dviratininkė pripažino, kad sprinto varžybose ir dabar tebesijaučia lyg pradinukė. Net ir po sėkmingų žygių laimingame Mančesterio treke.
„500 m atskiro starto lenktynės tebėra mano arkliukas, nes ten reikia kovoti su laiku, o ne su žmonėmis. Sprinte viską lemia patirtis, reikia daug išmokti. Sprintas – kaip tenisas, kaip žaidimas kortomis, – lygino S. Krupeckaitė. – Privalai žinoti, ko tikėtis iš varžovo, matyti jo silpnybes, pats jaustis psichologiškai tvirtai ir gerai pasirengti taktiškai. Reikia praktikos, o man jos labiausiai ir trūksta, nes anksčiau pirmenybę teikdavau kitai rungčiai“.
Atrodytų, visai neseniai pasikeitę prioritetai greitai davė vaisių – per pastaruosius metus dviratininkė padarė milžinišką šuolį ir Anglijoje pribloškė daugelį pajėgiausių planetos sprinterių. Nepasidavė tik garsioji britė Victoria Pendleton, įveikusi lietuvę finale.
S. Krupeckaitė pabrėžė, kad daugkartinė pasaulio čempionė šiuo metu atrodo neįveikiama, bet iškart pridūrė – „niekada nesakyk niekada“.
Šeimyninio tandemo darbas
Viesulu įsiveržti į pasaulio sprinterių elitą S. Krupeckaitei padėjo ne tik atkaklios treniruotės, bet ir neįkainojami vyro, Rusijos treko rinktinės nario Dmitrijaus Leopoldo patarimai.
Profesinis romanas tarp lietuvės ir ruso užsimezgė 2003 metų pradžioje, o 2005-ųjų rugpjūtį Panevėžyje pora atšventė vestuves. Nuo to laiko į visas stovyklas ir varžybas nuolat keliauja kartu. Penkeriais metais vyresnis Dmitrijus Simoną palaikė ir Mančesteryje.
Prieš čempionatą jie kartu peržiūrėjo krūvas vaizdajuosčių iš varžybų, analizavo varžovių taktiką, elgesį treke. „Sprinte reikia pažinti varžovę, kad galėtum nuspėti, kaip ji elgiasi trasoje – ar iškart važiuoja greitai, ar iš pradžių žaidžia pelės ir katės žaidimą, o po to spurtuoja“, – sprinto niuansus atskleidė S. Krupeckaitė.
Tačiau paklausta, ar galima D. Leopoldą vadinti jos treneriu, sportininkė šyptelėjo: „Mano treneris yra Antanas Jakimavičius. Vyras – daugiau padėjėjas, patarėjas. Rusijoje dirbu su treneriu Stanislavu Solovjovu. Stengiuosi iš visų pasiimti kas geriausia“.
S. Krupeckaitė neslėpė, kad šeimoje prioritetas kol kas tenka jos karjerai. Tačiau pati dviratininkė ragina sporto neužleisti ir vyrą. Kai praėjusį pirmadienį dviratininkė buvo apdovanota Vilniuje, renginyje ji pasirodė viena – D. Leopoldas jau buvo išvykęs į stovyklą Ukrainoje rengtis Pekino olimpiados atrankai.
Abu dviratininkai jau pasvarsto ir apie šeimos pagausėjimą, bet tai tėra mintys ir tokiomis liks bent jau iki Pekino olimpiados.
Rusijos pilietybė nedomina
Planuoti šeimos pagausėjimą neleidžia ir dviratininkų gyvenimo būdas. „Mano gyvenamoji vieta yra lagaminai, – nusijuokė S. Krupeckaitė. – Nuolat važinėjame po stovyklas Italijoje, Kroatijoje, Rusijoje, taip ir keliaujame per pasaulį“.
Daugiausia laiko per metus tenka pagyventi Maskvoje, bet dviratininkė sunkiai ištveria brangiausiame pasaulio mieste – dulkės, smogas, transporto spūstys sudaro ne normalų gyvenimą, o egzistavimą.
Todėl sportininkų šeima mielai grįžta į Lietuvą – yra įsigiję butą Vilniuje, bet dažniau apsistoja bendrabutyje Panevėžyje. Baigę karjeras, S. Krupeckaitė ir D. Leopoldas ketina visam laikui apsistoti Lietuvoje. Juolab kad Panevėžyje jau greitai bus atidarytas naujas dviračių trekas, kuriame sportininkai galėtų kitiems perteikti per ilgus metus įgytą patirtį.
S. Krupeckaitė patikino, kad, nepaisant klajokliško gyvenimo, visada liks lietuve. Todėl ji tik su šypsena pasižiūrėdavo į Maskvoje kelis kartus lyg rimtai, lyg juokais ištartus pasiūlymus priimti Rusijos pilietybę.
„To niekada nedaryčiau. Rusijoje sportas yra didelė politika, ten sunku išsilaikyti viršūnėje. Gali metus kitus pabūti didele žvaigžde, o paskui nenusišypsosi kam reikia ir niekam nebebūsi reikalinga, tave pakeis kitos“, – kalbėjo S. Krupeckaitė.
Dviratininkė turi aiškią nuomonę ir apie šalies vyrų treko rinktinę ištikusią krizę bei Klaipėdos dviratininkų grasinimus atsisakyti Lietuvos ir priimti Kazachstano pilietybę: „Nemanau, kad tai yra blaiviai apgalvoti veiksmai. Man tai atrodo pagąsdinimas, noras pasirodyti – jeigu jūs mums taip, mes jums taip. Tačiau nemanau, kad jie atsisakys lietuviškų pasų“.
Trekas – vienintelė meilė
Treko dviratininkams tenka tik pinigų ir dėmesio trupiniai nuo kolegų, besivaržančių plente, stalo. Kodėl S. Krupeckaitė pasirinko būtent treką?
„Man trekas arčiau širdies. Pernai sykį bandžiau dalyvauti plento varžybose, numyniau pusę distancijos su grupe, ir viskas, – prisiminė „Safi-Pasta Zara Manhattan“ komandai atstovaujanti dviratininkė. – Treke jaučiuosi geriau, čia ir rungtys, ir distancijos kitos“.
Iš Utenos kilusi S. Krupeckaitė sportuoja nuo 13 metų, bet ne kartą buvo metusi treniruotes, o galutinai sportininkės kelią pasirinko tik sulaukusi 18-os. Todėl dabar ji aiškiai žino, ko reikia geram dviratininkui: „Svarbiausia profesionalus požiūris ir atsidavimas sportui. Bet taip yra ir kitose sporto šakose, mes nesame išskirtiniai. Taip visur – jei nori rezultatų, privalai sunkiai ir atkakliai dirbti“.
S. Krupeckaitė nesutiko, kad dviračių sportas yra išskirtinis ir traumų atžvilgiu. Nors dviratininkų griūtys dažnai atrodo itin šiurpiai, tai nepalieka randų psichologijoje.
Lietuvos dviratininkė pati labai stipriai nukentėjo praėjusių metų gruodžio pabaigoje. Tuomet pasaulio taurės etape Pekine stipriai susižeidusi S. Krupeckaitė net atsidūrė ligoninėje. Ir nieko – parsivežė iš kojos ištrauktą olimpinio treko atplaišą, o apie griūtis kalba su šypsena, lyg būtų paprasčiausiai per miegus iškritusi iš lovos.
„Juk maži esate kritę nuo dviračio? O mes krentame dideli, – šmaikštavo treke baimės jausmą šalin vejanti S. Krupeckaitė. – Tą griuvimą Kinijoje man kiti dažniau primena, nei pati prisimenu. Tai tikrai netrukdo psichologiškai, esu prie to įpratusi ir suprantu kaip darbo dalį“.
Apie Pekiną kalba atsargiai
Olimpinis Pekino trekas S. Krupeckaitei paliko dvejopus prisiminimus – nemalonią kelionę į ligoninę kompensavo iškovota antroji vieta atskiro starto lenktynėse. Tiesa, sprinto varžybose lietuvė buvo septinta.
Ji tikisi, kad antras vizitas į Kinijos sostinę – šįkart jau rugpjūčio mėnesį per olimpines žaidynes – bus sėkmingesnis. Nors pati S. Krupeckaitė tikino, kad puikus startas Mančesteryje automatiškai negarantuoja analogiškų rezultatų Pekine.
Sprinte visos svajonės gali dužti greitai, nes rezultatus lemia mažiausios smulkmenos. „Jei tai būtų 500 metrų atskiro starto lenktynės, pasirengčiau ir prieš pat žaidynes galėčiau pasakyti, ar galiu laimėti medalį, ar ne. O dabar 50 proc. priklauso nuo manęs ir 50 proc. nuo varžovių. Paprastame gyvenime įvyksta daug netikėtumų, o sporte – juo labiau“, – apsidraudė S. Krupeckaitė.
Dviratininkė taip pat pripažino, kad sėkmė Mančesteryje įkvėpė ir didesnį pasitikėjimą savimi, ir sužadino apetitą tolesnėms pergalėms: „Giliai širdyje jaučiu, kad medalis gali būti arčiau, ir darysiu viską, kad tą medalį iškovočiau“.
