„Panevėžio apskrities futbolo federacija, Panevėžio krašto futbolo bendruomenė nuoširdžiai užjaučia šeimą ir artimuosius, mirus buvusiam futbolininkų treneriui Algimantu Balilioniui.
Algimantas 1967-2014 m. dirbo Panevėžio FA/FM treneriu, išugdė daug futbolininkų, kurie žaidė Lietuvos futbolo rinktinėje, Panevėžio „Ekrane“ ir kitų miestų futbolo klubuose“, – rašoma PAFF pranešime.
Paskutiniai penki Panevėžio futbolo istorijos dešimtmečiai neatsiejami nuo A. Balilionio pavardės: futbolo treneris šios sporto šakos paslapčių mokė ištisas kelias kartas.
Svajojo apie mediciną
„Trenerio darbas – ugdyti jaunus žaidėjus – pats įdomiausias. Ateina niekam nežinomi vaikai, o vėliau, jeigu jie labai motyvuoti, turi noro, tampa garsiais futbolininkais. Atrasti talentą, išugdyti geriausias vaiko savybes – mano tikslas“, – į klausimą, kodėl pasirinko futbolo trenerio specialybę, dienraščiui „Sekundė“ 2017 metais pasakojo A. Balilionis.
„Nuo jaunų dienų spardydavome kažką panašaus į kamuolį, taip ir susidomėjau futbolu. Dabar kamuolių neverta lyginti su tais, kuriuos gainiodavome vaikystėje. Ką galėdavome paspirti, tą ir spardydavome“, – šypsojosi treneris.
A. Balilionis gimė prie Šeduvos, tačiau vaikystė prabėgo toli nuo Lietuvos. Po Antrojo pasaulinio karo visa šeima buvo ištremta, anot A. Balilionio, į „kurortą“ prie Baikalo ežero.
Čia Algimantas tremtyje baigė vidurinę mokyklą. Vėliau šeima grįžo į Lietuvą ir devyniolikos metų vaikinas įstojo į aukštąją mokyklą. „Norėjau studijuoti mediciną, tačiau buvo didžiulis konkursas ir manęs nepriėmė. Pasirinkau kūno kultūros pedagogo specialybę. Ji turi šiek tiek bendro su medicina – fiziologija, sportuojančiųjų sveikata“, – palygino treneris.
Futbolo specialistas pamena, kad dėstytojams jis atrodė rimtas ir stropiai, atsakingai studijuojantis vaikinas. Be mokslo, žinoma, buvo ir futbolas. „Žaidžiau Kauno „Atleto“ jaunimo komandoje, išbandžiau visas pozicijas – nuo gynėjo iki puolėjo, tik vartuose nestovėjau“, – pasakojo pašnekovas. Jam teko atlikti pirmąją profesinę praktiką Mažeikiuose.
„Ten vienas pažįstamas treniravo futbolo komandą. Turėjau įrodyti, kad esu kvalifikuotas pedagogas, kitaip sakant, futbolo treneris. Tik tada man įteikė diplomą Kaune. Beje, mano baigiamasis darbas buvo susijęs su futbolu.
Tačiau Mažeikiuose neužsibuvau, pašaukė į karinę tarnybą. Ją galėjau atlikti po pirmo arba antro kurso, bet norėjau baigti studijas. Kadangi buvau pedagogas, tarnavau trumpiau – tik metus“, – prisiminė A. Balilionis.
Jam keliauti į Rusijos platybes nereikėjo – tarnavo Kaliningrado srityje. „Pusę dienos žygiuodavome, kilnodavome kojas, kitą pusę sportuodavome, žaisdavome futbolą. Armijos komanda žaidė Kaliningrado regione.
Joje netrūko meistrų iš visos Sovietų Sąjungos“, – kalbėjo treneris.
Į Panevėžį A. Balilionis atvyko baigęs karinę tarnybą ir trumpai padirbęs Kaune. „Kuriais metais, tiksliai nepamenu. Gal 1964-aisiais ar 1965-aisiais“, – pabandžius išsiaiškinti, kada jis atvažiavo į Aukštaitijos sostinę, atsakė treneris.
Kodėl į Panevėžį, gal meilė atvedė į šį miestą? „Ne! Neturėjau mylimosios, buvau labai rimtas vyras. Tiksliau pasakius, turėjau simpatiją Kaune, ta draugystė ir liko ten. Mūsų santykiai liko platoniški, nieko rimto“, – juokėsi pašnekovas.
Tikrąją gyvenimo meilę A. Balilionis sutiko Panevėžyje. Ji – matematikos mokytoja Lina. Su žmona užaugino sūnų ir dukrą. „Žmona man niekada netrukdė dirbti. Kaip pedagogė, ji mane suprato. Vienas kitą gerbiame, mylime. Ir vaikus užauginome kultūringais piliečiais“, – džiaugėsi A. Balilionis.
Pirmenybė – gatvės vaikams
Panevėžyje praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje futbolininkus rengė internatinė sporto mokykla. Joje tobulėjo geriausi, perspektyviausi šalies jaunieji žaidėjai. Veikė ir miesto sporto skyriaus futbolo grupė, kurioje dirbo A. Balilionis.
„Manęs bijojo kaip velnias kryžiaus. Internatas buvo didžiausias mano draugas. Jis pavogdavo geriausius mano auklėtinius, pavyzdžiui, vykdavome į finalą, o mano žaidėjus paimdavo į kokį nors turnyrą.
Lengva nebuvo, bet buvau kantrus, reikėjo su visais sugyventi. Tai jau istorija“, – apie dviejų sporto įstaigų „bendradarbiavimą“ ir nuostolius kalbėjo treneris. Tačiau, pasak A. Balilionio, jo treniruojami berniukai neretai pranokdavo internato auklėtinius.
Galbūt tai lėmė futbolo specialisto vaikų atrankos kriterijai? „Pirmenybę teikiu gatvės vaikams. Yra turtingų tėvelių atžalų, į treniruotę susirenkančių gerai praleisti laiką. Gatvės vaikas yra kovotojas. Tačiau tokie dažniausiai neturi pinigų sumokėti už treniruotes.
Apmaudu, dažniausiai jie ir lieka gatvėse“, – apgailestavo treneris. Pasak jo, vaikai, kurie, be futbolo dar tobulėja kitoje srityje – dainuoja ar groja muzikos instrumentu, gali pasiekti daugiau, nes yra koordinuoti, moka planuoti.
„Yra emocinių lyderių, komandos gyvenimą praskaidrinančių pokštais ar gera nuotaika, yra aikštės lyderių, savo protu ir mąstymu galinčių vesti ekipą į priekį. Štai tokius žaidėjus reikia rengti. Aš visada žinojau, kaip dirbti, ir dabar nekeisčiau savo sistemos“, – kalbėjo treneris, 2013-aisiais palikęs savo darbovietę – Panevėžio futbolo akademiją, nors su futbolo kamuoliu nesiskyrė dar ilgai ir mielai talkinęs kolegoms.
Protas ir technika
2017 metais 75-ąjį jubiliejų minėjusį specialistą sveikino kolegos, buvę auklėtiniai, iš Vilniaus atvyko ir šalies futbolo legenda Stasys Danisevičius. „Pirmoji mano treniruotė vyko senojoje sporto salėje (Elektros g., dabartinis V. Variakojo sporto centras).
Tai buvo pagrindinė ir vienintelė treniruočių vieta šaltuoju metų laiku. Treniruotis pradėjau būdamas ketvirtoje klasėje, treniruotes lankiau su dvejais metais vyresniais berniukais. Panevėžyje tuo metu Algimantas buvo vienintelis futbolo treneris.
O didelio paskatinimo man nereikėjo, nes šeimoje – gilios futbolo tradicijos. Mano dėdė Algirdas Kunčina, Panevėžio „Statybos“ čempionas, o aš, mažiukas, buvau komandos sirgalius. Mes – Vilties gatvės vaikai, šalia – „Aukštaitijos“ stadionas, nepraleisdavome nė vienerių rungtynių, su tėvu keliaudavome į kitus miestus – Kėdainius, Kauną, Šiaulius – stebėti „Statybos“ rungtynių.
Vykdavo sausakimši sirgalių autobusiukai, – apie vaikystę pasakojo S. Danisevičius. – A. Balilionis mane treniravo, kol baigiau mokyklą. Tiesa, jau nuo 8-os klasės pradėjau žaisti „Statybos“ komandoje, o būdamas 9-oje klasėje perėjau į „Ekraną“. Baigęs mokyklą žaidžiau Vilniaus „Žalgiryje“.
Trenerį Algimantą prisiminsiu visą gyvenimą. Jis – ir puikus žmogus. Dabar maža tokių futbolo specialistų, kurie patys galėtų pademonstruoti visus apgaulingus judesius. Paprašius parodyti „driblingą“ su apsisukimu į priešingą pusę, ne visi šiuolaikiniai futbolo specialistai suprastų.“
Nuo 1969 iki 1976 metų A. Balilionis ugdė buvusį „Ekrano“ vartininką, puikiai žinomą šalies futbolo specialistą Virginijų Liubšį. „Visų pirma – tai labai įdomus, savotiškas, geras specialistas. Įsiminė, kad sugebėjo suprantamai perteikti tai, ką reikėjo.
Pirmenybę teikė protingiems, mąstantiems žaidėjams. Manau jis, kaip treneris, man davė labai daug, – apie savo pirmąjį mokytoją į kalbėjo V. Liubšys. – Treneris daug dėmesio skyrė taktikai, ypač akcentuodavo žaidimo technikos elementus. Trenerio auklėtiniai, žaidę aukščiausiu lygiu, pasižymėjo protu ir technika.“
Valdemaras Šteinas, ilgametis FK „Ekranas“ darbuotojas, techninis direktorius, taip pat puikiai pamena trenerio A. Balilionio futbolo pamokas: „Ateidavo į salę nuo ryto ir iki vakaro treniruodavo visas grupes iš eilės.
Labai atsidavęs savo darbui žmogus. Taktiškas, protingas, gal kartais pernelyg atviros širdies. Jis turi savo braižą. Pamenu, ateiname į treniruotę, treneris duoda kamuolius ir liepia atlikti technikos pratimus, judesius, o mes norėdavome futbolą žaisti.
Tik treniruotės pabaigoje jis suskirstydavo į komandas ir galėdavome pažaisti. Per treniruotes akcentuodavo ne jėgą, o taktiką, žaidimo techniką. Nuo pat savo darbo pradžios treneris jautė simpatijas braziliškam futbolo stiliui.“
A. Balilionio auklėtiniai, tapę Lietuvos futbolo čempionais: V. Liubšys, G. Juzelėnas, V. ir G. Abramavičiai, V. Laniauskas, E. Balvočius, A. Mykolaitis, V. Deveikis, A. Petrauskas, A. Klimavičius, G. Rimkus, R. Vilėniškis, T. Markevičius, „Žalgirio“ žymus žaidėjas, treneris S. Danisevičius; metus treniravo buvusį „Ekrano“, buvusį Lietuvos rinktinės strategą V. Urboną.
Vyresniosios kartos žinomi krašto futbolininkai, A. Balilionio auklėtiniai: V. Šnioka, broliai Šteinai, A. Šarkis, R. Tamašauskas, A. Likas, V. Putė, V. Niurka, A. ir K. Brazdžiūnai, J. Jaroškė, V. Stankūnas, S. Ribokas, V. Fadejevas, R. Gardzijauskas, A. Šlikas, E. Matulevičius, R. Frolovas, R. Kuzma, A. Markevičius, S. Pusvaškis, A. Pušnys, M. Sokolnikovas, žymus Panevėžio aktorius A. Keleris.
