Pirmą kartą nesuko galvos dėl biudžeto
Vakaras labiausiai ypatingas buvo vienam žmogui – filmo režisieriui Stasiui Petkui. Tai buvo 32-as jo sukurtas filmas sporto tematika per 38 metus.
„Norėjau suvesti tokią paralelę... Lietuvos nacionalinį stadioną taip pat stato beveik 38 metus. Jau spėjo nugriauti ir vėl pradėti statyti“, – pristatydamas filmą juokavo režisierius, kurio darbų sąrašuose visa eilė filmų apie ryškiausias Lietuvos sporto asmenybes.
Šis darbas režisieriui buvo kai kuo išskirtinis – pirmą kartą nereikėjo labai sukti galvos dėl biudžeto.
„Lietuvos futbolo federacija iš esmės viską finansavo. Esu labai dėkingas už lėšas filmui, nes tai turėjo įtakos ir pačio filmo kokybei. Įprastai, kai kuriu filmus kitomis temomis, turiu kaip vargšas rinkti paramą iš visų, kas duoda.“
Unikalūs, dar nematyti kadrai
Naujausias režisieriaus darbas per valandą aprėpia visą Lietuvos futbolo amžių. Nuo įstojimo į FIFA ir pirmų oficialių rungtynių 1923-iaisiais iki Vilniaus „Žalgirio“ patekimo į UEFA Konferencijų lygą. Režisierius Petkus teigia, kad tai buvo vienas iš daugelio iššūkių filmo kūrybiniame procese.
„Buvo sunkumų. Didžiausias turbūt – archyvinė medžiaga, atkasti ją, jos peržiūra, montavimas. Dauguma jos – Lietuvos centriniame kino archyve. Didžiulei mano nuostabai, ji buvo praktiškai nepaliesta, nuo to laiko, kai ji nugulė archyvo lentynose.
Filme buvo įrašų, kuriuos sovietmečiu buvo uždrausta viešinti, kuriuos Lietuva pamatys pirmą kartą. Iki dabar jie buvo pamiršti, nereikalingi“, – pasakojo S. Petkus.
Per šimtmetį – išblėsusi futbolui meilė
Pats filmas – tikra nostalgijos bomba, primenanti apie pamirštus Lietuvos futbolo laimėjimus, juos aprėpiančią istoriją, sunkumus sovietų priespaudoje ir naujas galimybes atgavus nepriklausomybę.
Tačiau stebint filmą, futbolo istorikas Gediminas Kalinauskas negalėjo nepastebėti, kaip Lietuvoje išblėso meilė futbolui per paskutinius dešimtmečius.
„Liūdesys, kai tokie rezultatai. Kai pasižiūri filmą, pamatai, kad kadaise, prieš 50-80 metų, žmonių entuziazmas buvo nepakartojamas ir jiems tas futbolas buvo gyvenimas, net ir tokiomis sunkiomis sąlygomis. O dabar, kai geros sąlygos, kai turime stadioną, daugybę aikštelių – rezultato nėra. Dabar man labai gaila tų laikų, kai futbole vyravo tikras patriotizmas.“
Sunku tiksliai pasakyti, kodėl futbolo populiarumas taip išblėso, tačiau istorikas įtaria, kad geras sprendimas būtų sekti aistringosios Islandijos pavyzdžiu.
„Aš visiems, ir vadovams sakiau, kad būkime mažesni, sekime islandų pavyzdžiu. Jų futbolo čempionatų komandose – užsieniečių mažuma, vienas ar du, taip lengviau pritraukti vietinį jaunimą, puoselėjamas talentas. Islandijoje pats buvau, ten puikios akademijos, jaunimas skatinamas žaisti ir pasiekimai puikūs“, – kalbėjo G. Kalinauskas.
Nevalia prarasti vilties
Nors dabartinė Lietuvos futbolo situacija – nepavydėtina, S. Petkus nelinkęs būti pesimistu.
„Lietuvos rinktinė šiuo metu nėra pati stipriausia, tačiau aš tikėjimo tikrai neprarandu. Nuoširdžiai manau, kad per ateinančius 10-20 metų iškopsime į vieną didžiųjų turnyrų ir istorijos filmui po kito šimtmečio – pakaks“, – pakiliai kalbėjo „Lietuvos futbolo šimtmečio“ režisierius.
