Pirmadienį Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vykdomajam komitetui patvirtinus E. Jankauską rinktinės vyriausiuoju treneriu, su juo pasirašyta 14 mėnesių trukmės sutartis.
Kontraktas galios iki 2024 metų kovo pabaigos neatsitiktinai – tuomet laukia rungtynės su Baltarusija dėl išlikimo UEFA Tautų lygos C divizione, o būtent tai LFF įvardina svarbiausia užduotimi naujajam treneriui.
Šiemet E. Jankauskui su tautiečiais laukia Europos čempionato atrankos varžybų testas. G grupėje lietuviai žais su Serbija, Vengrija, Juodkalnija ir Bulgarija. Varžybos prasidės kovą, į finalinį etapą iškops dvi geriausios ekipos.
„Buvo siūlymų vykdomajame komitete kaip užduotį įvardinti konkretų taškų skaičių atrankoje. Bet ar tai būtų trys taškai, ar keturi – situacijos nelabai keičia.
Todėl pagrindinis uždavinys – išlikimas C divizione. Nepaisant politinės situacijos, nežinios, ar tikrai turėsime žaisti su baltarusiais, tikslas yra toks. Tikiuosi, kad pavyks jį įgyvendinti nesužaidus tų rungtynių, bet dėl to dar laukia ilgas darbas bendraujant su UEFA“, – komentavo LFF generalinis sekretorius Edgaras Stankevičius.
Prieš kelias savaites dar ketinta pratęsti laikinai rinktinei vadovavusio LFF techninio direktoriaus iš Vokietijos Reinholdo Breu įgaliojimus, tačiau ši kandidatūra susilaukė pasipriešinimo LFF vykdomajame komitete.
Tad R. Breu teko pasislinkti prie 19-mečių rinktinės vairalazdės – anot E. Stankevičiaus, vokietis tokį įvykių posūkį priėmė „adekvačiai“.
„Tikiuosi, jis suras ryšį su E. Jankausku, ir nebus kažkokių ambicijų, o tik bendras darbas dėl Lietuvos futbolo“, – pažymėjo vienas LFF vadovų.
Vis dėlto ir E. Jankauskas į prieš penkerius metus užleistą postą grįžta be didelių fanfarų – LFF nepavykus susitarti su Valdu Dambrausku, Andriumi Skerla, Roku Garastu ir Vladimiru Čeburinu bei nepanorus ilgiau tęsti „laikiną“ R. Breu periodą, 47-erių specialistas tapo savotišku priešgaisriniu variantu.
Paklaustas, kodėl nepasiūlė treneriui ilgesnio kontrakto, E. Stankevičius neslėpė, jog šį reikės užsitarnauti.
„Matome reitingus, suprantame, kokioje vietoje esame mes ir kur – varžovai. Bet dėsime visas pastangas motyvuojant trenerius ir žaidėjus, kad jie iškovotų kuo daugiau taškų ir būtų konkurencingi kiekvienose rungtynėse. Tuomet bus galima pratęsti bendradarbiavimą su treneriu – tikiuosi, šįkart jis bus ilgesnis“, – atsiliepė LFF generalinis sekretorius.
Palankiai susidėliojus aplinkybėms E. Jankauskas LFF vadovybei pasitaikė vietoje ir laiku – jis tik šį mėnesį grįžo iš Saudo Arabijos.
Buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės puolėjas praėjusį sezoną dirbo Vilniaus „Riterių“ trenerių štabe, bet spalį persikėlė į Arabijos pusiasalį.
Vilnietį ten pasikvietė buvęs „Riterių“ strategas iš Švedijos Glennas Stahlis, tapęs trečiame pagal pajėgumą Saudo Arabijos divizione kovojančios „Al Bukiryah“ ekipos vairininku.
Tačiau švedui palikus klubą, sukti namo teko ir E. Jankauskui.
„Norėčiau padėkoti federcijai už parodytą pasitikėjimą. Ko gero, tai bus vienas didžiausių iššūkių mano gyvenime. Tikiuosi, visi bendromis jėgomis sieksime įnešti daugiau pozityvo į Lietuvos futbolą.
Nesvarbu, kokie priešininkai, tikslus kelsime aukščiausius. Svarbiausia, kad po rungtynių jaustume, jog palikome aikštėje visas jėgas, padarėme viską, ką galėjome. Pradedant nuo savęs ir baigiant žaidėjais – norėtųsi, kad neturėtume sau priekaištų, jog per mažai pasistengėme“, – pirmadienį surengtame trenerio pristatyme žiniasklaidai kalbėjo E. Jankauskas.
Nacionalinei komandai jis jau dirigavo 2016-2018 metais. Nors pradžia tuomet buvo viltinga, atrankos į pasaulio čempionatą varžybas lietuviai baigė kaip įprasta – nesėkmių virtine. Dar prasčiau pasirodyta debiutiniame UEFA Tautų lygos sezone, kai pralaimėti visi 6 mačai.
Iš viso per 16 oficialių rungtynių E. Jankausko auklėtiniai šventė vienintelę pergalę, 2:0 nugalėję Maltą. Dar tris kartus pasiektos lygiosios.
Pridėjus ir draugiškus susitikimus, bendras E. Jankausko kraitis per pirmą „kadenciją“ rinktinės stratego poste – 3 pergalės, 5-erios lygiosios ir 20 pralaimėjimų.
Trenerio karjerą jis pradėjo dirbdamas Maskvos „Lokomotiv“ (Rusija) ir Edinburgo „Hearts“ (Škotija) štabuose, 2014-aisiais ėjo „Riterių“ vyriausiojo trenerio pareigas.
Kur kas turiningesnį dosjė „Jankė“ sukaupė pats gainiodamas kamuolį aikštėje 1991-2011 metais. Vilniaus „Žalgirio“ auklėtinis žaidė tokiuose klubuose kaip Maskvos CSKA ir „Torpedo“ (Rusija), „Brugge“ (Belgija), San Sebastiano „Real Sociedad“ (Ispanija), Lisabonos „Benfica“ ir „Porto“ (abu – Portugalija), „Nice“ (Prancūzija), „New England Revolution“ (JAV).
Su Jose Mourinho treniruojamu „Porto“ jis 2003-iaisiais laimėjo tuometę UEFA taurę, po metų kilnojo ir Čempionų lygos trofėjų. Penkis kartus geriausiu Lietuvos futbolininku rinktas snaiperis taip pat yra tapęs tėvynės, Belgijos ir Portugalijos čempionu, o rinktinėje per 56-erias sužaistas rungtynes pasižymėjo 10 kartų ir visų laikų rezultatyviausiųjų sąraše užima penktą vietą.
Bet dabar padėti rinktinei prisiminti pergalių skonį bus gerokai sudėtingiau nei kadaise pačiam mušti įvarčius.
– Kada vis dėlto iššūkis buvo didesnis – stojus prie rinktinės vairo pirmą sykį ar dabar? – Delfi paklausė E. Jankausko
– Manau, kad dabar jis tikrai didesnis. Turėjau daug abejonių, o laiko ilgai svarstyti nebuvo. Be abejo, tai – didžiausias iššūkis mano gyvenime. Tačiau jam esu pasiruošęs šiek tiek geriau nei pirmą kartą. Bėgant metams tampame brandesni, šiek tiek protingesni, daugiau pamatę, daugiau patyrę.
– Kaip manote, ar galėjote nuvesti rinktinę aukščiau savo pirmu bandymu vyriausiojo trenerio pareigose, jei būtumėte gavęs daugiau laiko?
– Malonu, kad žaidėjai palankiai atsiliepė apie mūsų bendradarbiavimą net po Tautų lygos ciklo, per kurį neuždirbome nė taško. Tokiam rezultatui buvo priežasčių, jis buvo logiškas. Pasikartosiu: pagrindinis tikslas – kontroliuoti tai, ką tikrai galime: gerą ir darbingą atmosferą, pasitikėjimą vieni kitais, norą atvažiuoti į rinktinę.
Jeigu visa tai pasiektume, tai jau būtų geras rezultatas – einant toliau link skaičių švieslentėje. Aišku, suprantu, kad pastaruosius lengviausia vertinti. Bet link jų veda tam tikras kelias. Faktas ir tai, kad šiemet turėsime tokius pačius galingus priešininkus kaip 2018 metais.
– Tapęs rinktinės treneriu 2016 metais ėmėtės smarkiai keisti žaidimo taktiką, akcentuodamas varžovų spaudimą, kamuolio kontrolę. Tai buvo rizikingas ėjimas, galbūt dabar būsite konservatyvesnis?
– Aišku, jokia revoliucija čia nebus daroma. Vis dėlto reikia atsižvelgti į turimų žaidėjų pajėgumą – tai diktuoja sąlygas. Sakyčiau, praėjusį kartą mes pasirinkome žaidimo stilių, kuris neatitiko mūsų galimybių. Kita vertus, tai šiek tiek nustebino priešininkus, išmušė juos iš vėžių ir pradžioje pasiteisino.
Bet komandos dirba, analizuoja. Galbūt netrukus mus pradėjo šiek tiek labiau gerbti, ir žaisti tais pačiais principais tapo sunkiau. Dabar reikia įvertinti turimų žaidėjų galimybes, ar jie pajėgūs taikyti aukštą spaudimą, kiek laiko gali tai daryti. Juk per prabėgusį laiką niekas iš mūsiškių neišvažiavo į Anglijos ar Ispanijos lygas.
– Kiekvienais metais rinktinės žaidėjų vertė menksta, jie atstovauja vis silpnesniems klubams. Ką manote apie dabartinių Lietuvos futbolininkų individualų lygį?
– Deja, su faktais nepasiginčysi, nors mums jie gali ir nepatikti. Kaip ten bebūtų, mano ir pačių žaidėjų tikslas turėtų būti pasikelti savivertę. Tai padarome per sunkų darbą, aukojimąsi, norą tobulėti. Nematau kitų kelių išvažiuoti į geresnę lygą, geresnę komandą.
Kokia bebūtų stipri mūsų grupė, dar nesame pralaimėję nė vienų rungtynių. Norėčiau, kad atsikratytume pralaimėtojų mentaliteto, nes aikštėje viskas įmanoma, nė vienų rungtynių nepralaimi joms dar neprasidėjus. Aišku, nieko nemenkinant, esame silpnesnė komanda nei mūsų varžovai. Bet tai nereiškia, kad būtinai pralaimėsime.
– Kaip jūs žiūrėjote ir žiūrėsite į vadinamąjį rinktinės jauninimą, apie kurį nuolat kalbėdavo jūsų pirmtakai?
– Jaunų žaidėjų įsiliejimas – labai reikalingas dalykas. Be abejo, talentai turi atsidurti komandoje. Tik tam turi būti atitinkamų argumentų, kad naudos būtų daugiau nei žalos. Įmetant į kovą nepasiruošusį vyriškam futbolui žaidėją, taip galima jį suluošinti psichologiškai. Todėl žiūrėsime į tai atsakingai.
Bet nematau nieko blogo, kad rinktinėje debiutuotų gerą žaidimą tarp vyrų jau pademonstravę jaunuoliai. Nenoriu minėti pavardžių, bet matau tokių jaunų žaidėjų, kurie jau yra verti kvietimo, ateinanti karta nėra tuščia.
– Palikęs rinktinę iki šiol vyriausiuoju treneriu nedirbote. Kur jaučiatės patobulėjęs?
– Sėdėdamas antroje kėdėje šiek tiek kitaip matai reikalus, nes nusimeta dalis psichologinės įtampos. Tuomet pamatai dalykų, ko galbūt nepastebėtumei būdamas vyriausiasis treneris. Manau, šis laikas tikrai buvo produktyvus, praturtinau savo patirtį keletu aspektų.
– Paskutinis jūsų karjeros etapas Saudo Arabijoje neužtruko, ar apmaudu buvo išvažiuoti iš ten būtent tada, kai Cristiano Ronaldo atgręžė viso pasaulio akis į šios šalies futbolą?
– Jeigu šioje konferencijų salėje būtų šilčiau, galėčiau apie Saudo Arabiją pasakoti nesustodamas. Buvo labai įdomi ir reikalinga patirtis. Nesugebėjęs adaptuotis prie vietinių mentaliteto, supratimo apie futbolą ir gyvenimą, ilgai ten tikrai neišsilaikysi.
Aš kaip tik sakyčiau, kad man pavyko ten išbūti pakankamai ilgai – tris su puse mėnesio. Pagal jų standartus, tai nėra mažai. Pateiksiu tokį faktą: po aštuonių ar devynių čempionato turų iš 16 komandų pusė jau buvo pakeitusios trenerius. Rotacija ten – labai greita, nes 16 klubų prezidentų galvoja, kad jų komanda yra pati stipriausia. Prie to reikia prisitaikyti. Taip ir gyveni: nuo turo iki turo. Manau, mums ten pavyko atlikti neblogą darbą, palikome komandą gerose pozicijose.
Tik mums patiems to neužteko, kad išsilaikytume. Aišku, yra ten visokių būdų, kaip galima tai padaryti ilgiau, bet čia jau reikėtų paminti kai kuriuos savo principus. Mes to nenorėjome daryti, ir aš dėl to nė kiek nesigailiu.
