Esu futbolo žmogus, kuriam labai rūpi Lietuvos futbolo vystymas.
Sekmadienį dalyvavau Lietuvos futbolo federacijos Kaune organizuotame futbolo forume. Būdamas „Utenos Utenis“ valdybos pirmininkas tikėjausi gauti galimybę pasisakyti. Sulaukiau pažado, kad ją turėsiu forumo pabaigoje. Deja, taip ir nepavyko. Moderatorius apgailestavo, kad tam nebėra laiko. Ne man vienam po trijų valandų surežisuotų pasisakymų futbolo bendruomenės diskusijai neliko laiko…
Esu ne piktas, bet nusivylęs, todėl rašau šį laišką Lietuvai ir ypatingai mūsų futbolo bendruomenei.
Daug bendrauju su įvairių sluoksnių futbolo bendruomenės nariais, todėl, manau, turiu teisę objektyviai vertinti futbolo aplinką Lietuvoje. Noriu išdėstyti mintis apie Lietuvos futbolo situaciją: praeitį, dabartį ir ateitį.
Sekmadienį planuodamas kreiptis į futbolo bendruomenę norėjau pasidžiaugti, kad vyksta toks renginys. Tai jau yra demokratijos požymis ir noras keistis siekiant pagarbos verto identiteto. Norėjau su futbolo bendruomene pasidalinti mintimis apie Lietuvos futbolo iššūkius ir pateikti pasiūlymus.
Bučiau kėlęs šiuos klausimus: Koks Lietuvos futbolo identitetas? Kokia mūsų žaidimo filosofija, žaidimo braižas? Koks tipiškas lietuvis futbolininkas? Koks Lietuvos nacionalinės rinktinės (jaunimo rinktinių) žaidimo identitetas? Ar kyla abejonių pagalvojus apie identitetą „FC Barcelona“, legendinį „Žalgirį“, Islandijos, Farerų ar Brazilijos rinktines. Koks yra LFF ir Lietuvos futbolo valdymo identitetas?
Džiaugiuosi, kad futbolas tapo populiariausia ir masiškiausia sporto šaka Lietuvoje. Matome nemažai futbolo organizacijų, kurios dirba teisingai su vaikais ir jaunimu. Bendradarbiavimas su LFF Techniniu departamentu gerėja. Deja, bet pastaruosius 30 metų futbole kilo aibė skandalų, vyko nuolatiniai pokyčiai visų rinktinių trenerių pozicijose, nebuvo tęstinumo, klubai turėjo ribotas galimybes sudaryti sąlygas trenerių edukacijai.
Ar siekiame, kad trenerio darbas taptų prestižinis, gerai atlygintinas? Ar siekiame, kad treneris turėtų galimybę dirbti su viena komanda ir taip užtikrintų kokybę? Pripažinkime, bendravimas ir bendradarbiavimas valstybiniu lygiu nevyksta. Neapgaudinėkime savęs, klubai per apskričių futbolo federacijas ar kitas asociacijas nėra visavertiškai atstovaujami priimant strateginius sprendimus.
Kodėl „Utenos Utenis“ ar jį atstovaujantis Aurelijus Skarbalius turėtų turėti teisę išsakyti savo nuomonę, dalyvauti realiose diskusijose prieš priimant vienokius ar kitokius sprendimus ar svarstant naujų LFF įstatų pasiūlymus? Todėl, kad mes suvokiame realią klubo kasdienybę, klube dirba žmonės, savo srities ekspertai, kuriems iš visos dūšios rūpi, kad Lietuvos futbolas turėtų savo identitetą.
Esu „Capelli Sport“ futbolo tvaraus modelio organizacijos techninis direktorius Europoje, deleguotas į „Utenos Utenis“ valdybą ir išrinktas valdybos pirmininku. „Utenos Utenis“ yra „Capelli Sport“ futbolo piramidės narys. „Capelli Sport“ kompanija artimiausius penkerius metus kasmet į jaunimo futbolą įsipareigojo investuoti po 150 000 eurų. Utenos rajono savivaldybė klubo akademijai kasmet skiria beveik po 300 000 eurų ir dar 1 200 000 eurų investuoja į pilnų matmenų aikštę prie Krašuonos progimnazijos. Drįsčiau teigti, kad „Utenos Utenis“ pirmasis Lietuvoje pilnu etatu įdarbino skautą, kuris stebi futbolo talentus. „Utenos Utenis“ pradėjo „Capelli Sport Talents LT“ programą, kuri skirta U13-U14 talentingiausiems vaikams. Šioje programoje ypatingą dėmesį skiriame mažiems klubams ir akademijoms, suteikiame galimybę neatlygintinai naudotis treniravimo programa.
Mažesni klubai turi galimybę savo geriausius vaikus siųsti į bendras stovyklas ir turnyrus. Utenos apskrityje su mažaisiais miesteliais pradėjome U7-U12 talentų programą. Joje dalyvaujančių klubų vaikai nemokamai kelis kartus per savaitę gali treniruotis klubo treniruotėse. Tėvai veža vaikus iš Visagino, Molėtų, Anykščių ir patiria nuolatines išlaidas. Utenos apskrities futbolo federacijos vadovams siūlėme kartu ieškoti galimybių kaip padengti kelionės išlaidas talentingiausiems apskrities vaikams, nes gera treniruočių aplinka lemia spartesnį tobulėjimą. Sprendimų nesulaukėme.
Sekmadienį dar kartą buvo pristatytas Klubų memorandumas. Mūsų niekas neklausė nuomonės, nors klubo akademija sertifikuota trimis žvaigždutėmis, vyrų komanda žaidžia antroje lygoje, pirmoje lygoje žaidžiančios klubo merginos atstovauja moterų ir mergaičių rinktinėms, o klubo metinis biudžetas artėja prie 700 000 eurų. Klubas kartu su futbolo akademijos veikla ir vykdomais Sporto rėmimo fondo projektais kiekvieną savaitę į treniruotes įtraukia virš 1000 vaikų. Klubo dalininkai šiemet sutarė, kad artimiausius penkerius metus didžiausią dėmesį skirs talentingų vaikų ugdymui ir talentų paieškai.
Tai ar „Utenos Utenis“ ir kitas panašus klubas vertas turėti savo balsą kuriant Lietuvos futbolo ateitį, dalyvauti diskusijose ir būti išgirstas?
Buvau futbolininkas, dabar esu techninis direktorius, „Capelli Sport“ futbolo tvaraus modelio kūrėjas ir strategas, tobulėjimo proceso prižiūrėtojas, trenerių vadovas, žinantis visus niuansus ir jų sunkią, bet labai įdomią kasdienybę. Tačiau širdyje buvau ir esu treneris. Man labai rūpi kaip mes sudarysime geresnę terpę Lietuvos treneriams teisingai dirbi ir tobulėti. Tai yra viena svarbiausiu sričių investavimui jei norime pasiekti aukštesnį vaikų ir jaunimo ugdymo lygį.
Noriu pabrėžti, nesiekiu jokiu postų LFF, bet norėjau, noriu ir norėsiu prisidėti prie futbolininkų ugdymo terpės gerinimo Lietuvoje. Šį sprendimą priėmiau 2013 metais, jį vykdau ir vykdysiu toliau. Noriu pasidžiaugti, kad per tuos metus daug kas pagerėjo Lietuvos futbole. Nėra viskas tik juoda ar balta. Pateiksiu niuansus, kurie mano nuomone yra svarbūs įvertinant realią Lietuvos futbolo situaciją ir galimybes, kurios leistų žengti stiprius žingsnius ilgalaikėje perspektyvoje.
Nuo 2015 metų prisidedu kuriant alternatyvas Lietuvos futbole ne tik kritikuodamas, bet ir inicijuodamas veiklas – alternatyvas stagnacijai ir futbolo blogiui:
- Surengėme 14 seminarų;
- Pasiūlėme Auri-Dohm metodiką ir U6-U19 ugdymo periodizaciją lietuvių kalba;
- Sukūrėme sporto organizacijų ugdymo procesų valdymo platformą stats4sport lietuvių kalba
- Konsultuojame klubus;
- Pirmieji inicijavome vaikų futbolo treniruočių ir rungtynių filmavimą. Iš „Utenos Utenio“ tuomet kai kurie juokėsi, o dabar patys tai daro. Norint tobulėti, reikia išeiti iš komforto zonos.
- Pradėjome „Capelli Sport Talents LT“ projektą, kuris skirtas U13-U14 mažųjų miestelių vaikams tobulėti bendrose stovyklose, turnyruose ir stažuotėse HB „Koge“ klube.
- „Utenos Utenis“ turi pilnu etatu dirbantį skautą, kuris stebi talentingus berniukus ir mergaites Lietuvoje. Geriausieji turi galimybe stažuotis ir pasitikrinti savo jėgas Danijoje.
Džiugina, kad palyginus su 2015 metais didėja futbolo žinios ugdant vaikus, daugėja talentingų vaikų ir gerų trenerių, tačiau šį svarbi tema išlieka aktualiausia.
Ar Lietuvoje yra siekiamybe tapti futbolo treneriu? Treneriu, kuris dirba pilnu etatu ir dirba tik su vienos amžiaus grupės komanda. Ar matome aistrą trenerių akyse, norą tapti geru, aukštos kvalifikacijos treneriu, kuriam bus tinkamai atlyginta? Matome, bet tokių trenerių nėra daug, nes klubai negali to įgyvendinti dėl finansavimo stokos. Taigi, ką realiai darome, siekdami pakeisti sporto finansavimą? Ką daugiau ar kitaip galėtų daryti LFF, kad padėtų klubams? Tai tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir finansavimo prioritetų klausimas, kurį reikia spręsti kartu.
Lietuvoje infrastruktūra gerėja, bet vis dar reikia didesnio savivaldybių ir valstybės dėmesio vystant pilnų matmenų aikštes. Danijoje yra net 6 464 pilnų matmenų futbolo aikštės.
Registruotų futbolininkų skaičius Lietuvoje auga (Lietuvoje – virš 30 000 iš 2,8 mln. gyventojų, Danijoje – 350 000 iš 5,5 mln. gyventojų), bet siekiamybė turėtų būti gerokai didesnė.
Jaunimo elitinis ugdymas ir konkurencingumas jaunimo elitinėse lygose gerėja, bet dar tikrai toli nuo gerosios praktikos pavyzdžių pasaulyje ir Europoje. Perėjimas iš biudžetinių įstaigų į viešąsias įstaigas ir klubus padidino galimybę valdyti trenerių darbą ir reikalauti kokybės. Labai džiugu, kad LFF vykdo akademijų sertifikavimą, kuris leidžia matyti kas užsiima masiškumu ir/ar komercija, o kas siekia aukšto meistriškumo. Turėtume stipriai prisidėti prie finansavimo klubų, kurie patys investuoja į jaunimo aukšto meistriškumo ugdymą. Pavyzdžiui, LFF galėtų sukurti programa, kuri skatintų klubus samdyti trenerius, dirbančius pilnu etatu ir tik su viena komanda.
Trenerio darbas nėra tik treniruotės. „Capelli Sport“ piramides klubuose pilnu etatu dirbančio jaunimo komandos vyriausio trenerio, dirbančio tik su viena komanda, darbo krūvį sudaro 169 valandos per mėnesį. Arba per savaite apie 42 valandas. Treniruotes ir rungtynes per savaitę užima apie 11 valandų. Visas kitas laikas skiriamas planavimui, analizėms, pokalbiams, susirinkimams, žinių gilinimuisi, bendro modelio tobulinimui ir t.t. Ar daug klubų Lietuvoje gali sau tai leisti? Atsakymas verčia grįžti prie aukšto meistriškumo finansavimo modelio, kuris turėtų tvarų pagrindą. Toks jis bus jei prie šio finansavimo prisidės valstybė, savivaldybės, LFF ir privataus verslo investicijos. Panašios iniciatyvos turi būti LFF prioritetas. Ar LFF geba bendrauti su išvardintomis pusėmis? Nemanau!
Jaunimo integravimas į suaugusiųjų futbolą vis dar yra didžiulis iššūkis Lietuvoje. Kaip padėti jaunuoliui (U17-U19-U21) daug treniruotis ir studijuoti, gauti atlygį ir toliau siekti futbolo meistriškumo. Sekmadienį buvo nuostabus reginys atsinaujinusiame Kauno Dariaus ir Girėno stadione. Ar skaičiavote kiek lietuvių pradėjo rungtynes ir kiek pasirodė po keitimų? 7 iš 22 ir 3 iš 11 keitimų. Tai yra 30 ir mažiau procentų. Tą patį vaizdą matau ir A lygoje.
Stebėjau rungtynes tarp „Džiugo“ ir „Jonavos“, kuriose žaidė tik po keturis lietuvius. „Žalgiris“, kuris nedvejotinai nusipelno pagyrų dėl savo aiškios vizijos ir strategijos viską laimėti Lietuvoje ir žaisti Europos turnyrų grupių etapuose, jei galėtų, išvis žaistų be lietuvių. Bet jei ir toliau bus tokia tendencija, kuo remdamiesi mes tikimės turėti stiprias rinktines? Jaunų žaidėjų ugdymas ir perėjimas į suaugusiųjų futbolą yra didžiausias šių dienų Lietuvos futbolo iššūkis. Problema – buksuojantis bendradarbiavimas su Lietuvos jaunimo ir suaugusiųjų rinktinėmis. Viena didžiausių bėdų yra dažnas trenerių keitimas, bendros strategijos bei žaidimo filosofijos nebuvimas. Tikiuosi, kad pagaliau pavyks išlaikyti tuos pačius specialistus ir šalia jų mokyti ir ruošti kitus lietuvius trenerius.
Taigi, finansavimo netvarumas ir tęstinumo nebuvimas yra didžiausi šių dienų Lietuvos iššūkiai.
Ką galima būtų keisti? Reikalingas stiprus trišalis futbolo techninis bendradarbiavimas:
- Vaikų ir jaunimo klubai;
- Stipriausių nacionalinių lygų (vyrų ir moterų) klubai;
- Jaunimo ir suaugusiųjų rinktinės.
Bendra futbolininkų ugdymo strategija ne tik popieriuje, bet ir realiame gyvenime, bendradarbiavimas su valstybinėmis institucijomis ir savivaldybėmis. Bendras tikslas mums leistų sukurti ilgalaikį strateginį Lietuvos futbolo vystymo modelį.
Dviratis seniai išrastas. Yra pavyzdžių kaip futbolo klube ar šalyje sukuriamas identitetas, žaidimo filosofija ir įgyvendinimo planas.
Madsas Davidsenas (2013 metais buvo „Brondby“ U19 vyr. terneris ir mano treniruotos pagrindinės klubo komandos varžovų skautas) – specialistas, iš kurio aš dabar mokausi, nes jis dirbo tokiuose koncernuose kaip „Manchester City Group“. Jis yra įsteigęs klubų auditavimo ir konsultavimo kompaniją „Optima“, kuri padeda ruošti individualias klubų strategijas. Beje, Madsas dalyvaus 3-ioje futbolo konferencijoje Vilniuje gruodžio 1 dieną. Jis parašė knygą „How hard can it be“ („Kaip tai gali būti sunku“).
Pagrindinė mintis – klubai siekdami rezultato čia ir dabar pamiršta tobulėjimo proceso valdymą pagal savo ilgalaikę susikurtą strategiją (jei tokią turi):
- Vizija ir Misija su teisingomis vertybėmis;
- Strategija ir struktūra;
- Ugdymo metodologija su amžiaus periodizacija;
- Kadrų ir žaidėjų atranka;
- Individualus ir komandinis ugdymo planas matuojamais KPI’s (pagrindiniai pasirodymų rodikliai);
- Pasirenkamas pirmos komandos treneris, kuris turi prisitaikyti prie klubo filosofijos įnešdamas savo patobulinimus, kurie nesikerta su klubo filosofija ir pasirinktu klubo žaidimo modeliu.
Norint judėti į priekį reikia suprasti kas vyko, vyksta ir kur einame. Ką darėme gerai, o ką reikia keisti ar tobulinti.
Lietuvos futbolo situacija
Praeitis. Politinis susiskaldymas ir visuomenės nepasitikėjimas Lietuvos futbolo federacija. Finansavimo prioritetai ir rėmimo pritraukimas buvo problematiški. Nelendame ir nesidrabstome purvais šiandien, tik konstatuojam pagrindinį trūkumą – negebėjimas ar nenoras įtraukti visą futbolo bendruomenę, politikus ir valdžią kuriant ir įgyvendinant Lietuvos futbolo strategiją.
Dabartis. Ledai pajudėjo infrastruktūros, techninio elitinio ugdymo ir masinio futbolo atžvilgiu, tačiau politiniu atžvilgiu dar nėra visų Lietuvos futbolo narių įtraukimo pagal gerąją valdymo praktiką.
Ar galėtų būti didesnis valstybės ir privataus sektoriaus finansinis indėlis? Taip, tik būtina sąlyga – Lietuvos futbolo federacijos reputacija. Atsakykit sau į klausimą: kas gali norėti remti futbolą Lietuvoje su dabartine futbolo politikos aplinka ir su dabartiniu LFF valdymo modeliu? Manau, LFF Vykdomasis komitetas turi pirmiausiai suprasti, kad jie tik skirsto pinigus, inventorių ir gautas aikščių dangas iš UEFA ir FIFA, o ne savo uždirbtus pinigus dalina. Pinigai priklauso futbolo bendruomenei ir ji privalo turėti galimybę įtakoti sprendimus.
Kaip galima būtų pakeisti LFF valdymą? Danijos pavyzdys – federacijos valdyboje yra 7 nariai:
Valdybos pirmininkas;
Du vicepirmininkai, iš kurių vienas yra masinio futbolo atstovas ir vienas nacionalinėse vyrų ir moterų lygose žaidžiančių klubų atstovas;
Du masinio futbolo atstovai;
Du nacionalinėse vyrų ir moterų lygose žaidžiančių klubų atstovai.
Visi jie renkami metinėje federacijos konferencijoje, kurioje dalyvauja 145 nariai. Iš jų 64 yra tiesiogiai deleguoti klubų, kurie žaidžia nacionalinio lygio vyrų ir moterų lygose . Skaičiai pamąstymui darant naują LFF įstatų pasiūlymą.
Ateitis. Futbolo strategija ir finansavimo prioritetai.
2016 metais Kaune pristatinėjau Lietuvos futbolo statusą Maslow poreikių piramidės pavyzdžiu. Tada, mano nuomone, mes Lietuvoje ir futbolo aplinkoje vis dar buvome fiziologinio ir saugumo poreikių būsenoje.
Fiziologiniai (išgyventi, pavalgyti, atsigerti, gauti stogą);
Saugumo (aiškumas, tvarka, baimės ir skurdo nebuvimas);
Socialiniai (meilės ir socialinių ryšių poreikiai, dalyvavimas įvairiose socialinėse veiklose);
Pagarbos (pagarba sau ir kitiems, būti įvertintam, gerbiamam, pripažintam, pelnyti gera vardą);
Savirealizacijos (siekimas tobulėti, atskleisti savo gabumus, ieškoti gyvenimo prasmės).
Manau, subrendome kaip valstybė, visuomenė ir futbolo bendruomenė pradėti vadovautis demokratiniais principais. Pasirinkti teisingą futbolo valdymo modelį, suprasti, kad turime palikti po savęs kažką didesnio, o ne tik traukti antklodę į savo pusę.
Tikiu, kad pribrendome saviraiškai. Norui prisidėti prie Lietuvos futbolo gerovės kūrimo ir tobulinimo.
Aš ir toliau prisidėsiu prie Lietuvos futbolo aplinkos gerinimo. Ypatingas pastangas skirsiu padedant futbolo organizacijoms susigrąžinti futbolo trenerio profesijos prestižą ir siekiamybe tapti geru treneriu, kuriam bus teisingai atlyginta.
Visada stengiuosi kažką išmokti, išgirsti, sužinoti, kas gali įkvėpti ar praturtinti mano pažiūrį į gyvenimą, profesines žinias.
Baigdamas laišką dar kartą kviečiu visus vienytis. Susitarti dėl teisingo Lietuvos futbolo federacijos valdymo modelio, kuris įtrauktų visus futbolo bendruomenės narius. Siekti pasirinkti teisingą ateities strategiją, kuri skatintų visus bendrai dirbti, siekti aiškaus Lietuvos futbolo identiteto tiek aikštėje, tiek už jos ribų.
