Ne visi aistruoliai buvo patenkinti tuo, jog futbolas sekmadienį Kaune, regis, pasislinko į antrą planą.
„Čia taurės finalas ar popso karnavalas?“ – toks transparantas buvo pasirodęs gausiai užpildytoje svečių iš Vilniaus tribūnoje.
Toli gražu ne visiems patiko ir įžanginės kalbos prieš rungtynes, kuomet stadiono atidarymo proga mikrofoną į rankas ėmė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis bei Lietuvos futbolo federacijos (LFF) generalinis sekretorius Edgaras Stankevičius – jų žodžius lydėjo švilpimas.
Vėliau eilė atėjo komandoms, bet šios, regis, nebuvo nusiteikusios kažkur skubėti. Atsargus futbolas su pavienėmis grėsmingesnėmis atakomis tęsėsi iki 76-os min., kuomet nuo atsarginių suolo pakilęs Marko Miličkovičius technišku tolimu smūgiu nuginklavo „Hegelmann“ vartininką Rodrigo Josviakisą.
„Vienas svarbiausių įvarčių mano karjeroje: juk ne kasdien pasižymėsi per naujo stadiono atidarymą, galima sakyti, istorinę dieną. Puikus stadionas, neįtikėtina atmosfera – nustebino, kiek žmonių atėjo pasižiūrėti rungtynių. Norėčiau jų daugiau matyti ir čempionato mačuose“, – komentavo 24-erių saugas iš Juodkalnijos.
Kai jau atrodė, kad finalas baigis sulig antru kėliniu, per pridėtą laiką Andriaus Skerlos auklėtinių viltį atgaivino nigerietis Samuelis Odeoibo.
„Aišku, praleisti įvartį per pridėtą laiką nemalonu, ir taip nutinka jau ne pirmą kartą. Vadinasi, per anksti patikime pergale – negerai“, – atsiliepė „Žalgirio“ vairininkas Vladimiras Čeburinas.
Bet jo ekipa 11 m baudinių dramos išvengė – 110-ą min. pasižymėjo taip pat po keitimo į aikštę mestas Mario Paveličius.
Įprastai vidurio gynėju rungtyniaujantis legionierius šįkart buvo pastumtas gerokai į priekį.
„Jis – universalus žaidėjas, gali uždengti kelias pozicijas. Per pertrauką rūbinėje mes kalbėjome, kad mums būtinai reikia daugiau smūgių į vartus, ir M. Paveličius šią užduotį įvykdė“, – savo taktinį sprendimą aiškino V. Čeburinas, kurio įsitikinimu, vilniečiai labiau nusipelnė pergalės.
Po finalo ir apdovanojimų ceremonijos jo auklėtiniai ilgai džiūgauti su savo gerbėjais negalėjo: S. Dariaus ir S. Girėno stadione prasidėjo koncertas.
Bet iš aikštės į spaudos konferenciją atžygiavęs V. Čeburinas kvepėjo paraku – nors būta ir „oficialių“ fejerverkų, savą pirotechniką kaip įprasta uždegė ir „Pietų IV“.
Jai dėkojęs treneris iš Kazachstano patikino bet kokiomis aplinkybėmis surasiantis laiko ir vietos pasidžiaugti titulu su ištikimiausiais sirgaliais.
Tuo metu po devynerių metų pertraukos žiūrovus vėl pakvietusiam iš pagrindų pasikeitusiam S. Dariaus ir S. Girėno stadionui jis turėjo tik vieną pastabą.
„Matyt ši aikštė ateityje bus daug geresnė, dabar ji buvo, sakykime, šlapoka. Labai malonu, kad susirinko tokia auditorija, tai visada duoda stimulą – sunku žaisti greta tuščių tribūnų. O tokių stadionų Lietuvoje norėtųsi daugiau. Lauksime Nacionalinio, tikiuosi bus dar kietesnis“, – sakė V. Čeburinas.
Jo tiesioginis sekmadienio oponentas A. Skerla, Delfi paklaustas apie naująją areną, neturėjo prie ko prikibti.
Nors ji ir nėra skirta tik futbolui: dėl aikštę juosiančių bėgimo takų atsarginių suolai liko už keliolikos metrų nuo šoninės linijos, tad treneriams per rungtynes teko nemažai pasivaikščioti.
„Gal kažkiek sunkiau komunikuoti, bet aš į tai net neatkreipiau dėmesio. Šiaip apie stadioną negaliu pasakyti nieko blogo. Man dar nebuvo tekę vadovauti komandai stebint šitiek žiūrovų. Net kai žaisdavau rinktinėje, jų tiek nesusirinkdavo. Buvo kažkas vau.
Finalas, įtampa, galvoje verda mintys, kaip pakeisti žaidimo eigą... Manau, tai neįkainuojama patirtis man ir žaidėjams. Pastariesiems palinkėjau, kad ateityje jų karjeros nuvestų būtent į tokius stadionus“, – įspūdžiais dalinosi buvęs ilgametis Lietuvos rinktinės gynėjas.
Tiesa, nors rungtynes stebėjo 13,6 tūkst. žiūrovų (anot LFF, dar maždaug tūkstantį sudarė šventinio renginio dalyviai ir gausus aptarnaujantis personalas), triukšmauti „Pietų IV“ netrukdė niekas.
Palyginus su varžovais, „Hegelmann“ sirgalių buvo tik saujelė, o absoliuti dauguma publikos laikėsi neutraliai, aktyviau pareikšdami simpatijas Kauno rajono komandai tik kelis kartus.
A. Skerlos tai nestebino.
„O kodėl jie turi palaikyti „Hegelmann“? Kad ir iš Kauno, mes savų aistruolių daug neturime – jaunam klubui kitaip ir neįmanoma. Kas kita – „Žalgiris“, jie turi savo istoriją. Juk tai – vienas didžiausių klubų Lietuvoje, ir pats sėkmingiausias. Visiems kitiems iki jų – labai toli“, – dėstė 45-erių specialistas, dalį tiek žaidėjo, tiek trenerio karjeros pats praleidęs žalių ir baltų gretose.
Kalbėdamas apie rungtynes, žaidimu jis neliko nusivylęs, tačiau pripažino, jog ne jis šįkart buvo svarbiausias.
„Liūdna, bet išsipildė žodžiai, kad finalai būna ne žaidžiami, o laimimi. Šiandien taip ir atsitiko. „Žalgiris“ įmušė, o mes – ne. Nors viskas galėjo nusikelti iki baudinių...
Jėgų atidavėme daug, didelio skirtumo tarp komandų nemačiau. „Žalgiris“ gal buvo pavargęs po Europos Konferencijų lygos rungtynių – normalu. Jiems nelabai pavyko rasti spragų, kadangi žinojome varžovų stipriąsias puses. Bet visa esmė – rezultatas. Turiu sutikti, kad jie turi geresnių išpildytojų“, – vertino A. Skerla.
Jo ekipa LFF taurės finale žaidė pirmą sykį. Savo ruožtu, „Žalgiris“ triumfavo 14-ą kartą – bei aštuntą per pastarąjį dešimtmetį.
Sekmadienio LFF taurės finalas įeis į istoriją kaip visų laikų gausiausią publiką sutraukusios rungtynės Kaune bei antros pagal žiūrovų skaičių visoje Lietuvoje, skaičiuojant nuo nepriklausomybės atkūrimo.
