Iš tiesų klubo gimtadieniu laikoma gegužės 16-oji. Būtent tą dieną Lietuvos sostinės pagrindiniame stadione (vėliau tapusiu „Žalgirio“ stadionu), buvusiame nuo prieškario laikų gražioje, saulėtoje vietoje prie Neries ir Vilnelės santakos, pirmą kartą TSRS (Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos) čempionato rungtynes žaidė reprezentacinė Lietuvos komanda, pavadinta Vilniaus „Dinamo“ vardu.
Klubas gražią sukaktį nusprendė paminėti šį rugsėjo 22-osios ketvirtadienį, per rinktinių „langą“, kuomet komanda turi laisvesnę savaitę.
Klubas pagerbė kelias dešimtis skirtingų kartų žalgiriečių ir strategus, svariausiai prisidėjusius prie turtingos „Žalgirio“ istorijos. Neužmiršti ir sirgaliai, klubą sunkiu metu prikėlę iš pelenų ir išsaugoję jį šalies futbolo žemėlapyje.
Klubo vadovė Vilma Venslovaitienė priminė, jog ji „Žalgiryje“ atsidūrė po pokalbio su fanais.
„Į šią salę neįmanoma sukviesti visus, kurie „Žalgiryje“ siekė rezultatų, svajojo, gyveno. Šis klubas išskirtinis tuo, jog kai („Žalgiris“) atsidūrė ant išnykimo ribos, jį išgelbėjo sirgaliai.
Klubą, kuris buvo Lietuvos Nepriklausomybės šauklys. Aš priėmiau šį iššūkį po susitikimo su sirgaliais. Tai nebuvo lengvas susitikimas. Tačiau ramia sąžine galiu pasakyti, kad mes padarėme. Buvo iš tiesų nelengva, bet tai padarėme – išsaugojome „Žalgirio“ vardą.
Tikiuosi, visi, kas prie jo prisilies, klubą gerbs ir perduos kitoms kartoms su pagarba, meile, nes „Žalgiris“ puoselėja tikėjimą ir gyvenimo prasmę daugeliui žmonių, todėl jis yra visų ir visiems laikams.
Dėkoju sirgaliams, kurie tuo metu manimi patikėjo, dėkoju ir tiems, kurie manimi netikėjo.
Noriu jums pasakyti – jūs sukūrėte stebuklą Europos futbolo istorijoje išgelbėdami šį Lietuvos futbolo kultūros paveldą kitoms kartoms. Ačiū jums!“, – jautriais žodžiais į „Žalgirio“ aistruolius kreipėsi V. Venslovaitienė.
Legendų noras ir jaunojo talento svajonė
Anksti „Žalgiryje“ atsiskleidęs Edgaras Jankauskas žaliai baltus marškinėlius vilkėjo tik iki 21-erių, talentingas puolėjas 1996-aisiais persikėlė į Maskvą, iš čia jo svaiginanti karjera suko į Vakarus.
„Brugge“, „Real Sociedad“, „Benfica“, Čempionų lygos trofėjus su „Porto“, vėliau „Nice“ ir „Hearts“, „Larnaka“ bei etapas už Atlanto – „New England Revolution“.
Nors „Žalgiryje“ futbolininkas praleido pirmuosius kelis savo solidžios karjeros metus, tačiau per juos spėjo pasižymėti beveik penkiomis dešimtimis įvarčių.
„Daug tikslių smūgių, tačiau vieno tikrai neužmiršiu. Pamenu, dar mokiausi mokykloje, po pamokų (1994 m.) ėjau žaisti taurės pusfinalio rungtynių prieš Mažeikių ROMAR.
Jei pamenate, vienu metu tai buvo pajėgiausias Lietuvos klubas ir šalies čempionas. Taigi, rungtynėse prireikė baudinių serijos. Teko prie 11 metrų žymos stoti paskutiniam, tiksliai smūgiavau ir išplėšiau pergalę. Puikus jausmas 18-os jaunuoliui“, – prisiminė E. Jankauskas.
Pats futbolininkas vaikystėje žavėjosi ne vienu žalgiriečiu.
„Man patiko Viačeslavo Sukristovo, Armino Narbekovo, Stasio Baranausko, Roberto Fridriko žaidimas. Norėjau lygiuotis į juos. Kurias rungtynes norėčiau peržaisti? Ko gero, visas pralaimėtas, jog būtų pasiekti teigiami rezultatai.
Dabar smagu ir džiugu matyti „Žalgirį“ Europoje, tikiuosi, tai nebus vienetinis atvejis. To ir norėčiau palinkėti klubui – įsitvirtinti Europoje“, – kalbėjo Čempionų lygos nugalėtojas.
Jo karjera žavisi dabartinis žalgirietis, iš Aytaus kilęs Gustas Jarusevičius.
„Kai bus klubo šimtmetis, galbūt tarp legendų išgirsiu ir savo pavardę, kodėl gi ne (šypsosi). Dabar iš kiekvieno legendinio futbolininko galima mokytis ir pasisemti patirties.
Norėčiau pakartoti Edgaro Jankausko karjerą. Juk vienintelis, laimėjęs Čempionų lygą. Tai būtų mano svajonė.
Augdamas Alytuje, paauglystėje žavėjausi „Žalgiryje“ žaidusiais dzūkais, tai puolėju Darvydu Šernu, saugu Vytautu Lukša. Jie man buvo pavyzdys, abu alytiškiai, iš mano krašto.
Džiaugiuosi, kad ir pats dabar atstovauju Vilniaus klubui, turiu galimybę prisidėti prie klubo istorijos žaisdamas komandoje. Labai smagu, jog sulaukiau šanso ir trenerio Vladimiro Čeburino pasitikėjimo Europos kovose“, – kalbėjo G. Jarusevičius.
Olimpinis čempionas Arminas Narbekovas mokėsi iš 1979 ir 1984 m. geriausio Lietuvos futbolininko, beveik 300 rungynių „Žalgirio“ marškinėlius vilkėjusio Stasio Danisevičiaus.
„Tai mano mokytojas. Kai atėjau į „Žalgirį“ Stasiui buvo 28-eri, man jis linkėjo iš gyvenimo imti viską, ką galiu ir kas įmanoma, bei mėgautis futbolu“, – prisiminė Seulo olimpinis čempionas.
„Įsimintiniausias įvartis? Turbūt 1987-aisiais, tikslūs smūgiai TSRS čempionate, lėmę bronzos medalius.
Jei būtų galima, norėčiau dar kartą sužaisti išvykos rungtynes prieš Vienos „Austria“, kurias pralaimėjome 2:5 ir nepatekome į kitą etapą“, – prisiminimais dalinosi A. Narbekovas.
Anot jo, dabar į Konferencijų lygos grupių turnyrą patekęs „Žalgiris“ išgyvena naują etapą, o jame norėtų matyti daugiau lietuvių.
„Smagu stebėti Europoje „Žalgirį“, pakilo į naujas aukštumas. Tik šiek tiek gaila, kad mažai lietuvių rungtyniauja, norėtųsi daugiau lietuviškų pavardžių“, – pastebėjo A. Narbekovas.
Panevėžio Vilties gatvės kiemuose kamuolį spardęs Stasys Danisevičius puikiai žinojo ir gimtojo miesto „Statybos“, ir Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandos žaidėjus.
„Tų įvarčių daug, tiek antroje lygoje, tiek aukščiausiame TSRS čempionate. Visi svarbūs, nebuvo nereikšmingų, nes atstovavome Lietuvai.
Kuris įsimintiniausias? Į Maskvos „Spartak“ vartus, tiesiai į devyniukę vartininkui Rinatui Dasajevui. O jis – tuometinės TSRS rinktinės pagrindinis vartų sargas, Europos vicečempionas. Tai buvo neeilinis smūgis (1984 m. „Žalgirio“ pergalė 2:1).
Kalbant apie debiutą „Žalgiryje“, mane 17-os pakvietė Algirdas Klimkevičius („Žalgiriui“ vadovavo 1974-1976), pirmame mače žaidžiau čia, Vilniuje, II lygos mače prieš Kaliningrado „Baltiką“.
Išleido antrame kėlinyje, atrodė, jog patekau į kosmosą. Treneris manimi tikėjo, mane augino, antrame rate jau įsitvirtinau pagrindinėje meistrų komandos sudėtyje“, – prisimena S. Danisevičius.
„Žalgirio“ rungtynes stebėdavome per televizorių, po pergalių bėgdavome į kiemą, kiekvienas norėjome lygiuotis į V. Lydeką, J. Jurgelevičių ar P. Glodenį. Rungtynės, kurių rezultatą norėčiau pakeisti? Nėra tokių, matyt, taip reikėjo, buvome to verti, iš klaidų geriau mokytis nei iš pergalių“, – kalbėjo S. Danisevičius.
„Dabartinį „Žalgirį“ seku, matyti, jog vadovybė priėmė teisingus sprendimus, jaučiasi trenerio V. Čeburino įdirbis, kuris susitvarko su kylančiais iššūkiais. Aišku, gal norėtųsi daugiau lietuvių. Būtų smagu, jei ateityje pagrindinėje sudėtyje žaistų bent pusę lietuvių“, – kalbėjo S. Danisevičius.
Viceministro pažadas
Ant scenos kopė ne tik legendiniai žalgiriečiai, bet ir dabartinės valdžios atstovas. Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Linas Obcarskas klubui žadėjo „padėti dėl stadiono“.
„Niekada nebūčiau patikėjęs, kad turėsiu galimybę sveikinti savo vaikystės svajonių komandą. Regėjau svaiginančias pergales ir skaudžius pralaimėjimus.
Į „Žalgirį“ visi norėjo patekti, bet žaisdavo vienetai. Įsimintina pergalė Universiadoje, kuomet su žaliai baltais marškinėliais iškovoti aukso medaliai.
Turite didingą praeitį, gražią dabartį ir, manau, šviesią ateitį. Mes, skirtingai nei Vilniau miesto savivaldybė, negalime tiesiogiai prisidėti prie klubo, bet, manyčiau, su stadionu ar dar kažkuo tai tikrai padėsime. Sėkmės klubui ir džiaugitės švente“, – linkėjo už sporto sritį atsakingas viceministras L. Obcarskas.
FK „Žalgirio“ istorija datuojama nuo 1947-ųjų gegužės 16 dienos, kuomet susikūrusi reprezentacinė Vilniaus ir visos šalies futbolo komanda sužaidė pirmąsias rungtynes.
Okupacijos metais „Žalgiris“ (nuo 1947 iki 1990 m.) kartu buvo ir neoficiali Lietuvos rinktinė.
