Lyderiams šventės nesugadino
„Atleiskite, arčiau neprivažiuosiu, bet stadionas čia pat“, – atsiprašė vietos taksistas, sustojęs netoli policijos užtvertos gatvės.
Dešimtys riaušių malšinimo pareigūnų akimis lydėjo šimtus „Crvena Zvezda“ sirgalių, palengva traukiančių Marakanos link.
Čia Serbijos „SuperLiga“ čempionato lyderių laukė paskutinis žingsnis čempionų titulo link, o jų kelyje – paskutinė kliūtis: Justo Lasicko atstovaujama sostinės „Voždovac“ ekipa.
Įdomu tai, kad tuo pačiu metu vos už kilometro savo rungtynes rengėsi žaisti kitas sostinės futbolo flagmanas – „Partizan“ klubas, namuose priėmęs „Radnički Nis“ ekipą.
„Crvena Zvezda“ neturėjo teisės suklysti paskutinėse rungtynėse, prieš šį turą dviem taškais lenkė principinį konkurentą „Partizan“.
Tad savo ruožtu J. Lasicko ekipa pergalės atveju ne tik galėjo pakilti į 4-ą vietą, garantavusią vietą UEFA Konferencijų lygos turnyro atrankoje, bet ir nuliūdinti šeimininkus bei jų daugiatūkstantinę sirgalių armiją: savo rungtynes laimėjusi „Partizan“ būtų lenkusi tašku „Raudonąją žvaigždę“ ir nugvelbusi čempionų titulą.
Intriga – gyva, tad „Crvena Zvezda“ klubas dėjo pastangas užsitikrinant tribūnose maksimalų palaikymą: į stadioną – nemokamas įėjimas, o jo prieigose sirgaliams dykai dalino klubo vėliavas.
Aistruoliai išgirdo kvietimą: nuo šeimų su mažamečiais vaikais iki atgrasiai atrodančių „Delije“ ultrų tirštai užpildė stadiono prieigas.
Tvirto stoto riaušių malšinimo pareigūnai akylai ir gausiomis pajėgomis budėjo gatvių prieigose, vedusiose „Partizan“ stadiono link, tačiau nekontroliavo ir nebaudė alų gurkšnojusių futbolo gerbėjų. O tokių netrūko, nors greta stadiono kelių šimtų metrų zonoje vartoti alkoholį draudžiama.
Čia erdvė – sirgaliams, o gausesnės policijos pajėgos ir baudimas už smulkius viešosios tvarkos pažeidimus tik galėtų išprovokuoti masinius neramumus.
Metas į stadioną. Likus beveik valandai iki rungtynių pradžios „Voždovac“ ekipos žaidėjai kilo apšilimui stadiono tuneliu aikštės link: tik žengę pirmuosius žingsnius ant vejos svečiai sutikti kurtinančiu maždaug 15 tūkstančių sirgalių švilpimu.
Likus dar pusvalandžiui iki rungtynių pradžios nebuvo panašu, jog „Crvena Zvezda“ tribūnos bus sausakimšos, tačiau prieš pat dvikovos pradžią stadionas užsipildė sirgaliais bei tūkstantinėmis „Delije“ ultrų gretomis.
41 300 – tokį žiūrovų skaičių švieslentė nurodė „Crvena Zvezda“ stadione, kuriame dar prieš rungtynes tvyrojo įspūdinga futbolo atmosfera.
Jaunatviška „Voždovac“ ekipa, kurios starto vienuoliktuko žaidėjų amžiaus vidurkis siekė 23 metus (23,1 m.), vietiniams šventės nesugadino: rungtynes 3:1 laimėjo „Raudonoji žvaigždė“ bei užsitikrino čempionų titulą.
Pats Justas aikštėje patikimai gynėsi kairiajame krašte ir drąsiai jungdavosi į atakas. Antro kėlinio pradžioje lietuvis turėjo gerą progą išlyginti rezultatą, tačiau po smūgio iš keliolikos metrų kamuolys šovė kiek virš vartų.
Tai buvo paskutinės „Voždovac“ senbuvio J. Lasicko rungtynės Belgrade. Šio klubo marškinėlius J. Lasickas vilkėjo nuo 2019-ųjų vasaros, kai atvyko iš Balstogės „Jagiellonia“ (Lenkija) komandos. Per tą laiką lietuvis tapo klubo rekordininku – daugiausiai susitikimų sužaidusiu užsieniečiu (97).
Šiame sezone visuose turnyruose jis rungtyniavo 35-iuose mačuose, pelnė 3 įvarčius bei atliko 2 rezultatyvius perdavimus. Belgrado priemiesčio klubas Serbijos čempionate tarp 16 konkurentų užėmė penktą poziciją ir vos dviem taškais atsiliko nuo vietą Europoje garantuojančios 4-os vietos.
Trejus metus Serbijoje praleidęs universalus, tiek gynyboje, tiek saugų grandyje galintis rungtyniauti futbolininkas keliasi į Slovėniją ir karjerą tęs Liublianos „Olimpija“ klube. Čia J. Lasickas klausys Kroatijos futbolo legendos, 1998-ųjų pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtojo Roberto Prosinečkio nurodymų.
Grįžęs vos kelioms dienoms į Vilnių futbolininkas prieš rinktinės stovyklą pasidalino įspūdžiais iš paskutinių rungtynių Belgrade, mintimis – apie etapą Serbijoje bei sprendimą keltis į Slovėniją.
Motyvuojanti aplinka
– Sezono finišas „Crvena Zvezda“ tvirtovėje, koks jausmas įžengus į stadioną, kuriame tūkstančiai sirgalių pasitinka kurtinančiu švilpimu?
– Malonus jausmas, tas švilpimas manęs nebaugina, sakyčiau, labiau motyvuoja.
Atmosfera tikrai įspūdinga, manau, „Crvena Zvezda“ aistruoliai tikėjosi lengvesnių rungtynių, gal solidesnės pergalės.
Kiek įmanoma, apsunkinome vakarą, patys turėjome šansų dar pakovoti dėl vietos UEFA turnyre. Fantastika žaisti tokiame stadione rungtynes stebint daugiau nei 40 tūkst. sirgalių.
Eilinėse sezono rungtynėse Marakanoje tiek sirgalių nesusirenka, sekmadienį buvo išskirtinė proga – rungtynės, po kurių paaiškėjo čempionų titulas.
– Ar dvikovos metu girdite žiūrovų spaudimą, jis veikia priimant sprendimus aikštėje, prideda papildomos įtampos?
– Nepasakyčiau, pradedi žaisti ir nebegalvoji apie tai. Daug maloniau rungtyniauti, kai tribūnose tiek sirgalių.
Juk kovojame dėl žiūrovų, tai pagrindinis dalykas, dėl ko žaidžiamas futbolas. Kai sirgalių tribūnose daug, stengiesi prieš juos, tai papildoma motyvacija. Asmeniškai pats sužaidžiu geresnes rungtynes, kai stadione dvikovą stebi daugiau žiūrovų.
– „Voždovac“ komanda – jauniausia Serbijos aukščiausioje lygoje, ar prieš dvikovą su „Crvena Zvezda“ rūbinėje buvo jaučiamas didesnis jaudulys, matėsi įtampa komandos draugų veiduose?
– Nevadinčiau to įtampa. Visi suprato – tai šansas save parodyti prieš sirgalius, prieš Serbijos futbolo bendruomenę. Kažkokį jaudulį visi jaučia, ypač jaunesni žaidėjai, tačiau džiaugiausi, kaip visi su ta įtampa susitvarkė. Veiduose nebuvo baimės ar išgąsčio, matėme tai kaip progą parodyti savo ir komandos galimybes plačiai auditorijai.
– Voždovacas – vienas Belgrado rajonų, ar Serbijos sostinėje atpažįstami „Voždovac“ futbolininkai?
– Yra kažkoks žinomumas, gal mane atpažindavo futbolu besidomintys, nes buvau legionierius, bet tas dėmesys nebuvo kažkoks ypatingas. Belgradas gyvena „Crvenos Zvezdos“ ir „Partizan“ komandomis. Jų žaidėjai atpažįstami visur, o tų mažesnių klubų futbolininkai tikrai sulaukia mažiau dėmesio.
– Pakartotas geriausias rezultatas klubo istorijoje – 5-a vieta, turbūt tai viršijo klubo vadovų lūkesčius ir tikslus?
– Tikrai taip. Šiemet nebuvo keliamas tikslas patekti tarp keturių geriausių ir užsitikrinti vietą Europos turnyre. Žinojome, jog turime labai jauną komandą, o žiemą ekipą paliko keli vyresni žaidėjai. Kartais apimdavo jausmas, jog tapome tokia jaunimo komanda.
Klubo vadovai liko tikrai patenkinti rezultatais. Pritrūko tik kelių taškelių, jog „Voždovac“ vasarą žaistų UEFA Konferencijų lygos atrankoje.
Dabar prisimeni vienas, kitas rungtynes, kur apmaudžiai prarasti taškai, gaila. Pavyzdžiui, čempionato pradžioje per kelerias pirmas rungtynes iškovojome tik tašką, antroje jo pusėje taip pat pradėjome prastai, tačiau vėliau įsivažiuodavome. Kalbant apie visą sezoną, galima jį įvertinti tikrai pozityviai.
– Pats Serbijoje praleidote daugiau nei trejus metus, ar sunku įsitvirtinti šalyje, kur futbolas – populiariausia sporto šaka ir didžiulė konkurencija? Be talento aikštėje kokių charakterio savybių reikia, jog pranoktum vietinius ir turėtum vietą startiniame vienuoliktuke Serbijos vidutiniokų komandoje?
– Manyčiau, mano atveju padėjo charakteris, nekeldavau problemų, darydavau savo darbą.
Serbijoje – beprotiškai daug talentingų, jaunų futbolininkų. Ir „Voždovac“ komandoje jausdavau, jog kai kurių kamuolys klauso labiau nei manęs. Bet yra kitos savybės: užsispyrimas, noras, darbštumas. Tai nepamatuojami dalykai, bet reikia ir šitų savybių. Ne visada patys talentingiausi futbole pasiekia daugiausiai.
Vėliau su laiku atsiranda pasitikėjimas savimi, matai, kad tie žaidėjai nėra kažkokie ateiviai, kuriems negalėtum prilygti, o yra tokie patys, kaip tu.
NATO serbams – lyg keiksmažodis
– Kokiomis mintimis palikote Serbiją?
– Liūdna buvo atsisveikinti su puikiais žmonėmis, kuriuos sutikau per tuos trejus metus. Pagalvojus apie šį etapą, teko pažinti daug gerų, šaunių futbolo žmonių, su kuriais išliksiu draugais.
Iš tos pusės buvo liūdna atsisveikinti, bet toks gyvenimas, laikas judėti į priekį.
– Jūsų komandos draugai – gana jauni žaidėjai, buvote vienas vyresnių ekipoje. Ką jaunimas galvoja apie įvykius Ukrainoje, ar aptardavote politines aktualijas, karą Ukrainoje ir Rusijos invaziją?
– Labai, labai mažai. Gal dėl to, kad tokia jauna komanda. Jiems tai – kažkoks karinis konfliktas toli nuo namų, jie karu visai nesidomi ir neseka naujienų Ukrainoje.
Pirmą savaitę, kai prasidėjo karas, bandydavau aiškinti, pasakoti komandos draugams, kas vyksta, bet mačiau, kad jiems tai neaktualu, neįdomu, jų tai neliečia.
– O trenerių štabas? Turėjote pokalbius apie įvykius Ukrainoje su strategu Aleksandru Linta?
– Taip, teko šnekėti, karo pradžioje manęs iškart paklausė, ar viskas gerai, kaip aš reaguoju, ką manau, kokios reakcijos Lietuvoje.
Aš džiaugiausi, jog Lietuva stipriai sureagavo ir iškart aktyviai ėmė remti Ukrainą. Buvo malonu sulaukti tiek iš trenerio, tiek iš klubo vadovybės palaikymo šiuo klausimu.
Tačiau skaudu matyti futbolo sirgalių ar kitų žmonių palankumą Rusijai, stengiausi nuo tokių atsiriboti, jų neliesti ir gyventi savo aplinkoje.
Tas serbų ryšys su Rusija buvo pastebimas iki karo Ukrainoje. Tai, sakyčiau, net ne Rusijos palaikymas, o kova prieš NATO nuo tų laikų, kai Belgradas buvo bombarduotas. Viskas, kas susiję su NATO, jiems – raudona linija.
Ir karą Ukrainoje mato kaip NATO kovą su Rusija, mato kažkokius panašumus su savo istorija ir galbūt iki galo nesupranta situacijos rimtumo. Tai nėra joks serbų pateisinimas, bet gyvenant ilgiau Belgrade geriau supranti jų požiūrį ir nuotaikas.
Patys serbai man pasakojo, kad jiems patinka lyderio kultas. Ilgą laiką Jugoslavija turėjo savo stiprų lyderį, tad vyresniems žmonėms Putinas asocijuojasi su stipriu diktatoriumi, tvirtai valdančiu savo šalį.
Ilgiau pagyvenus teko išgirsti įvairių nuomonių, kartais nežinodavau, kaip reaguoti, ką atsakyti.
– Ar turėjote galimybę likti Serbijoje?
– Taip, sulaukiau nemažo susidomėjimo, visi žinojo, jog man baigiasi sutaris su „Voždovac“. Turėjau gerų pasiūlymų, kaip tik dieną po rungtynių susisiekė „Crvena Zvezda“ atstovai, bet jau tuo metu buvau pasirašęs naują kontraktą, tad net nesvarsčiau tokio dalyko.
Bent jau šiuo karjeros etapu norėjosi palikti Serbiją.
Klausys Kroatijos futbolo legendos nurodymų
– Kodėl pasirinktas Liublianos „Olimpija“ pasiūlymas?
– Sulaukiau iš jų didžiausio susidomėjimo, mane stebėjo jau kurį laiką, buvo dėmesys iš paties trenerio Roberto Prosinečkio, kuris teigė, jog nori mane matyti savo komandoje.
Yra daug tokių mažų dalykų klube, kurie tinka ir patinka man. Gal vieniems atrodo, jog persikeliu iš vienos į kitą Balkanų šalį, bet Slovėnija ir Serbija yra du visiškai skirtingi dalykai.
Labai laukiu šio persikėlimo, noriu žaisti Slovėnijoje, esu pasiruošęs tam, bus įdomus, naujas etapas.
Taip, lyga gal nėra tokia stipri kaip Serbijos, tačiau ji daug tvarkingesnė, tvaresnė. Serbijos aukščiausioji lyga yra išpūsta dėl dviejų komandų – „Crvena Zvezda“ ir „Partizan“, kurios kažką vis pasiekia Europoje ir augina šalies lygos reitingą.
Tačiau žaidžiant išvykos rungtynes su čempionato silpnesnėmis komandomis matai visai kitą vaizdą, tą nematomą lygos pusę.
Slovėnijos čempionatas daug stabilesnis, „Olimpija“ – neabejotinai didžiausias klubas šalyje, o liko tik trečioje vietoje. Akivaizdu, reikia geresnių rezultatų, žingsnio į priekį, tad mane sudomino šis pasiūlymas ir proga prisijungti prie „Olimpijos“ ekipos.
Nenorėjau kažko laukti, nors buvo susidomėjimas iš kitų šalių, mane stebėjo atvykę skautai iš Nyderlandų. Kitas dalykas, norėjau sutartį pasirašyti iki rinktinių „lango“. Laukia ketverios Lietuvos rinktinės rungtynės, norėjau žaisti jau turėdamas sutartį, kitu atveju – pakankamai rizikinga.
Esu patenkintas šiuo sprendimu, tikrai geras klubas, viskas bus tik gerai.
– Kada keliausite į Slovėniją, po rinktinės kovų?
– „Olimpija“ birželio 9-ą pradeda pasiruošimą, o pasutinės Lietuvos rungtynės – birželio 14-ą.
Priklausomai kokį krūvį turėsiu rinktinėje, treneris dar duos kelias laisvas dienas poilsio, bet, manau, kokią birželio 20-ą jau būsiu Liublianoje.
– Gal teko plačiau pakalbėti su „Olimpijos“ strategu R. Prosinečkiu, kokius lūkesčius sieja su jūsų atvykimu ir kokį pirmą įspūdį paliko tituluotas kroatas?
– Buvo planas, jog aš nuvyksiu dar į Liublianą, ten būčiau gyvai susitikęs su treneriu ir plačiau pakalbėję, tačiau netiko skrydžių datos. Dabar bendravau tik telefonu. Bet kokiu atveju, bus įdomu dirbti su tokio lygio asmenybe. Laukia tikrai neeilinė patirtis.
Įdomu tai, kad kalbėjome serbiškai, manau, rasime bendrų temų. O šiaip skambutis – kaip skambutis, pasveikino pasirašius kontraktą, pasakė, jog laukia manęs atvykstant, aptarėme datą, kada galėčiau prisijungti prie komandos.
Didesnį įspūdį apie jį susidarysiu jau bendraujant gyvai. Teko girdėti, jog jis ir pats dar aktyviai prisijungia prie komandos treniruočių, apšilimo metu kartu žaidžia kvadratą.
– Balkanuose sekasi ne tik jums, Kroatijoje šalies taurę ir antrą vietą čempionate iškovojo Valdo Dambrausko vadovaujama Splito „Hajduk“, „Goricos“ ekipoje paskutiniu metu savo šansų turėjo Paulius Golubickas. Sekėte lietuvių pasirodymus Kroatijoje?
– Neišskirčiau Balkanų, mūsų Lietuvos futbolo bendruomenė nėra didelė, tik smagu, jei kuris nors pasiekia geresnius rezultatus. Rinktinės žaidėjai seka vieni kitų pasirodymus.
Malonu, jog Valdui gerai sekasi Splite, tiek Paulius, pagaliau po traumų vėl demonstruoja gerą sportinę formą, spėjo pasižymėti sezono finiše. Visi norime geresnių rezultatų klubuose, o vėliau tą patirtį ir kokybę suteikti nacionalinei komandai.
– Belgrade netrūksta išvaizdžių merginų, gal susiradote širdies draugę?
– Serbijos merginos tikrai gražios, bet man lietuvaitės labiau patinka, Belgradą palieku ramia širdimi (juokiasi).
