Futbolininkui tuomet buvo tik devyniolika, todėl daugelis nesuprantamai gūžčiojo pečiais. Galiausiai, ir pats Tomas suprato, kad su tokiu sprendimu paskubėjo, tad grįžo į aikštę gaivinti futbolininko karjeros.
Buvo etapas Telšių „Džiuge, tuomet „Palangoje“, 2019 vasarą jis prisijungė prie „Riterių“ komandos, su kuria netrukus pradės jau ketvirtąjį sezoną. Per visą tą laiką jis išsiskyrė viena savybe – fiziniu pasirengimu ir ištverme.
„Nepaisant to, kad po „Utenio“ etapo padariau pauzę futbole, fizinė forma nenukentėjo. Reikia nepamiršti, kad raumenys turi atmintį, o mano raumenynas daug metų buvo puoselėjamas ir prižiūrimas gana aukštu lygiu. Tam, kad atstatyčiau fizinę formą, man tereikėjo noro ir disciplinos. Kažkiek gal duota iš gamtos, bet labiausiai prie to prisidėjo kryptingas darbas, disciplina ir netgi, sakyčiau, psichologija“, – pasakojo T. Dombrauskis.
Saugas laikotarpį po Utenos „Utenio“ etapo prisimena kaip klaidžiojimą, savęs ieškojimą, bėgimą nuo neatsakytų klausimų. Tačiau iki viso to teko nueiti nemažą kelią – pradedant persikėlimu iš Plungės į Kauną, tęsiant dar vienu persikėlimu – iš Kauno į Lesterį.
„Labai gerai pamenu, kad tuo metu aš tiesiog mėgavausi futbolu. Net negalvojau, kur žaisiu ir kodėl žaisiu. Treneris pasakė, kad turiu važiuoti į Kauną – aš ir važiuoju. Pasakė, kad važiuosiu žaisti į Angliją – gerai, važiuoju. Tuomet aš nesureikšminau, kur ir už ką žaisiu, man tiesiog patiko spardyti kamuolį ir dėl to praleidinėti pamokas (juokiasi).
Man buvo lengva ir dėl to, kad mano tėtis mano pasiekimais visada džiaugėsi net labiau už mane. Visada visur vežiojo, nepraleisdavo nei vienų mano rungtynių, spausdavo ir visada norėjo, kad būčiau futbolininkas. Mamai iš pradžių nelabai ir rūpėjo – svarbu, vaikas laimingas. Tačiau įsivaizduokite, kas darosi mamos galvoje, kai jos vaikas staiga išvažiuoja ir pusę savo gyvenimo praleidžia vienas. Mamos nuomonė buvo aiški, tačiau tąkart jos nelabai kas klausė. Taip ir atsidūriau Anglijoje“, – pasakojo T. Dombrauskis.
Nuvykęs į futbolo tėvynę, dabartinis „Riterių“ saugas gavo šansą pamatyti, dėl ko tiek daug jaunuolių visame pasaulyje nori pajusti Anglijos „Premier“ lygos skonį. Nors pats stipriausioje pasaulio futbolo lygoje jis nesužaidė nė vienų rungtynių, tačiau būdamas „Leicester City“ klubo dalimi, turėjo galimybę pažinti futbolo elitą.
„Pirmi metai buvo tobuli – puiki forma, didžiulis dėmesys. Toliau sekė pamoka po pamokos ir atrodė, kad amerikietiški kalneliai niekada nesibaigs. Lietuvoje dažnai mėgstama pabrėžti, kad lietuviai tose akademijose neužsikabina.
Tačiau ne tik lietuviai. Iš mano metų „Leicester City“ grupės dabar žaidžiantys futbolą yra vos keli: Benas Chilwellas („Manchester City“), Harvey Barnes („Leicester City“) ir Hamza Choudhury („Leicester City“). Iš visos tos grupės profesionalų kontraktą gavo tik vienas žaidėjas. Konkurencija yra tokia didelė, kad net vietiniai, užaugę galingų akademijų sistemose, neužsikabina. Šia tema galima kalbėti labai ilgai…“, – konkurencijos ypatumus atskleidė saugas.
- Tomai, jei turėtum galimybę sugrįžti į tą laiką – vyktum į Angliją ar vis tik siektum sporto aukštumų Lietuvoje? Gali išvardinti pliusus ir minusus?
- Be abejonės, vykčiau į Angliją. Tai yra dar viena tema, apie kurią galima būtų rašyti ir rašyti. Žinau, kad neproporcinga būtų lyginti, bet pamačius Anglijos futbolo virtuvę, pliusų Lietuvoje akademiniu lygiu nelabai ir matau. Mano akimis, labai didelis minusas besivystančiam, perspektyviam žaidėjui yra komforto zona, į kurią jis patenka likdamas gimtinėje, namuose, tarp draugų.
- Sugrįžai į „Utenį“. Bandau spėti, kad ten tikėjaisi ne visai to, ką gavai..
- Grįžau aš visų pirma į Kauną, pasitreniravau su „Stumbru“, tačiau ten man viskas keistai atrodė. Tik po kiek laiko priglaudė Mindaugas Čepas. Po visų traumų ir keistų atrankų buvau pasiilgęs futbolo, todėl tiesiog norėjau išbėgti į aikštę ir apie nieką negalvoti – nei pinigus, nei kitus dalykus. Todėl negaliu sakyti, kad pamačiau tai, ko nesitikėjau.
- „Utenis“ galėjo būti paskutine karjeros stotele, nes nusprendei keisti profesiją. Devyniolikmetis! Kodėl?
- Buvau jaunas žmogus su didžiuliu ego, be mentoriaus, viską žinantis ir piktas ant viso pasaulio. Kiek pamenu, buvau labai pavargęs ir be motyvacijos. Tiesiog pasiklydau.
-Vėliau esi prisipažinęs, kad pasitraukimas iš futbolo buvo klaida. Kada tai supratai?
- Kai iš galvos išsivaliau šiukšles.
- Trumpas etapas „Džiuge“, trumpas etapas „Palangoje“ ir savęs atskleidimas „Riteriuose“. Kaip galvoji, kodėl čia tau sekasi geriau nei ankstesnėse stotelėse?
- Toks ir atsiskleidimas… Esu skaitęs apie tyrimus, per kuriuos nustatė, kad žmogui pasiekti gerus rezultatus bet kokioje srityje reikia septynerių metų. Įdomumo dėlei paskaičiavau, kaip viskas klostėsi man.
Į „Leicester City“ išvažiavau prabėgus lygiai septyneriems metams nuo mano pirmos treniruotės. Tada sekė ilgos pertraukos dėl traumų ir paklydimų. Šiuo metu artėju prie tų pačių septynerių metų tarpsnio, kai profesionaliai sportuoju, tad jau žiūriu skrydžių bilietus atgal į Angliją (juokiasi). Juokauju, aišku. Šiaip, tyrimo faktai įdomūs ir tuo pačiu, galbūt, bręstu kaip žaidėjas.
- Netrukus su „Riteriais“ pradėsi ketvirtą sezoną. Peržvelk tuos trejus metus, kas buvo gerai, kas buvo ne taip gerai?
- Bet kokioje situacijoje stengiuosi pasisemti kažką naudingo. Bloguoju prisimenu tik traumas, o visa kita – tik naudinga informacija ir geros pamokos.
- Kodėl tie ketvirti metai turėtų būti geresni?
- O kodėl jie turėtų būti blogesni? Vienaip ar kitaip jie bus geresni, nes gyvenime būna taip, kaip tikiesi. Aš asmeniškai tikiu, kad jie bus geri.