Darbo vietą lietuviui, anot Bulgarijos žiniasklaidos, kainavo prastokas startas UEFA Europos lygos grupių varžybų etape – antrame ture „Ludogorec“ namuose 0:1 nusileido Belgrado „Crvena Zvezda“ ekipai ir po dviejų turų sąskaitoje turi vieną tašką.
Bet kokiu atveju, strategas tapo pirmuoju lietuviu, vadovavusiu komandai UEFA Europos lygos grupių turnyre.
Bulgarijoje V. Dambrauskas ir jo asistentas Marius Skinderis dirbo nuo sausio mėnesio. Jo treniruojama komanda eilinį kartą tapo Bulgarijos čempione, tačiau nelaimėjo šalies taurės. „Ludogorec“ buvo ir per žingsnelį nuo patekimo į UEFA Čempionų lygos grupių varžybas, tačiau paskutiniame atrankos etape nusileido švedų „Malmo“ komandai.
Daugiau nei savaitė skyrė nuo klubo žinutės apie derybas dėl nutraukiamos sutarties iki oficialaus pranešimo apie išsiskyrimą su treneriais iš Lietuvos. Išsiskyrimo detalių nekomentavęs V. Dambrauskas jau grįžo į Lietuvą ir pasidalijo mintimis apie patirtį Bulgarijoje, tandemą su M. Skinderiu ir lūkesčiais naujai darbovietei.
– Kokiomis mintimis ir emocijomis prisiminsite etapą Bulgarijoje? Su kartėliu, neišnaudotų galimybių periodu, o gal laiką Razgrade primins iškovotas rekordinis titulas, spalvinga patirtis?, – Delfi paklausė V. Dambrausko.
– Nežinau, kodėl šį etapą turėčiau prisiminti su kartėliu ar kaip neišnaudotą galimybę. Šis etapas man asocijuosis kaip vienas geriausių karjeroje iki šiol.
Jei analizuotume viską iš pradžių... „Ludogorec“ yra sėkmingiausias ir tituluočiausias klubas Bulgarijoje per paskutinius dešimtį metų. Reikalavimai, standartai ir tikslai šiam klubui skiriasi nuo visų kitų klubų, kuriuose teko dirbti.
Aš žinojau, kad bus sunku, laukia kiti reikalavimai, kiti standartai man, bet kai atsirado šis pasiūlymas, aš griebiau jį, net negalvodamas ir prisiimdamas visas rizikas.
Dirbdamas „Ludogorec“ turėjau galimybę laimėti Bulgarijos čempionatą, taip pat Bulgarijos Supertaurę, dirbti su aukščiausio lygio žaidėjais labai gerai organizuotame klube.
Deja, futbolo treneriai iš Lietuvos nepasižymi didele paklausa Europoje, todėl kiekvienas toks pasiekimas yra ir Lietuvos futbolo laimėjimas. Galimybė ne tik žaisti, bet ir rimtai konkuruoti Europos taurėse buvo dar viena patirtis, kurios neatsisakytų nė vienas treneris.
Pirmą kartą per paskutinius penkerius metus pasiektas Čempionų lygos lemiamas atkrintamųjų etapas, tai rodo, kad ir klubas, ir aš asmeniškai turėsime gerų prisiminimų.
– Kiek jums tas sprendimas išsiskirti buvo netikėtas? Gal buvo ženklų ir kalbų iš klubo vadovų pusės apie galimą atleidimą dar prieš „Crvena Zvezda“ mačą? Gal buvo iškeltas ultimatumas prieš tą mačą?
– Per paskutinius tris metus kiekvieną sezoną „Ludogorec“ vadovauja trys arba keturi treneriai. Kai esi trečias sezono eigoje, turi didelę tikimybę jį pabaigti. Kai esi pirmas, ta tikimybė nėra didelė. Man pačiam didelės staigmenos nebuvo, kaip nebuvo ir jokių ženklų, kad tai gali atsitikti. Iki rinktinių pertraukos rugsėjį, nuo sezono pradžios sužaidėme tryliką rungtynių, iš kurių pralaimėjome tik vienas išvykoje prieš „FF Malmo“ (0:2).
Tai buvo labai įtemptas laikotarpis, nes Čempionų lygos atrankoje žaidėme su keturių šalių čempionais ir tris iš jų eliminavome. Bulgarijos čempionate kiekvienose rungtynės mušėme mažiausiai po tris įvarčius ir jų beveik nepraleisdavome, atsirado pasitikėjimas, kad į aikštę einame net neabejodami savo pranašumu ir pergale, ko nebuvo praeitame sezone.
Rugsėjį situacija kiek pasikeitė, rinktinių pertraukos metu nuolatos tenka dirbti neturint 8-10 žaidėjų, pora komandos lyderių patyrė traumas, be to, susirgau COVID-19 ir su komanda nebuvau lygiai dvi savaites.
Visas tas mėnuo išėjo toks, kad pilnai su komanda buvau tris-keturias dienas. Tvarkaraštis nelaukia, per šį laikotarpį komandai teko sužaisti keturias rungtynes, kurios toli gražu nebuvo idealios.
Futbolo komandai vadovauti per internetą ar telefonu yra neįmanoma. Grįžęs po izoliacijos, rungtynėms su „Crvena Zvezda“ pasiruošti turėjau vieną treniruotę, nes komanda po sekmadienio rungtynių dvi dienas turėjo atstatomąsias treniruotes. Vien individualių pokalbių ar vaizdo analizių neužteko, lygioje kovoje nusileidome „Crvena Zvezda“, tai ir buvo paskutinės mano rungtynės.
– Ar klubo vadovai paaiškino, kodėl atsisakė jūsų su M. Skinderiu paslaugų?
– Kalbėjomės ir diskutavome ne kartą. Išsiskyrėme turėdami abipusę pagarbą ir gerus santykius. Klube dirba tikri profesionalai, kurie turi sukaupę begalę patirties, įsiklausyti į jų argumentus buvo labai svarbu.
– Su M. Skinderiu esate komanda, duetas, dirbti pradėjęs dar Panevėžio „Ekrane“, kartu vadovavote Rygos RFS ekipai, dabar – patirtis Bulgarijoje. Kiek svarbu greta savo darbe turėti tokį kolegą kaip Marius? Kokiomis savybėmis išsiskiria M. Skinderis kaip futbolo specialistas? Gal M. Skinderis turėjo galimybę likti Razgrade?
– Su Mariumi dirbame jau septintus metus, žinome vienas kito emocijas, nuotaikas, stipriąsias ir silpnąsias puses. Turėti tokį žmogų, kuriuo gali pilnai pasitikėti šalia yra nepaprastai svarbu. Visų pirma, Marius turi savybę, kuri yra labai svarbi ne tik futbole, bet ir gyvenime: jis visada sako tiesą ir tai, ką galvoja.
Ir nesvarbu kam – vyriausiajam treneriui, žaidėjui ar klubo vadovui. Tai yra labai svarbu ir, deja, futbole nesutinkama kasdieną.
Taip pat Marius turi pačio aukščiausio lygio futbolo supratimą. Tai treneris, kuris pro akis nepraleidžia pačių mažiausių smulkmenų, kuriam svarbios detalės ir jis sugeba tas detales sujungti į visumą ir, kas svarbiausia, perteikti žaidėjams.
Nė vienas treneris nežino visko, greičiau atvirkščiai, po kiekvieno sezono tu supranti, kaip mažai tu žinai ir kiek pamokų tau kiekvieną dieną duoda futbolas. Turėti tokį asistentą – tai turėti papildomų galių, nes vietoje dviejų akių ar ausų tu gauni keturias.
Marius mane patį daro geresniu treneriu, nes aš jaučiu spaudimą žinoti daugiau, dirbti tam, kad galėčiau priimti vis didesnius įššūkius. Futbole praktika dažniausiai yra tokia, kad vyr. treneris ateidamas į klubą atsiveda savo pagalbininkus, kai jis atleidžiamas jie klubą palieka kartu su vyriausiuoju treneriu. Taip buvo ir šį kartą.
– Kiek ir kaip dažnai teko pačiam bendrauti su klubo savininku Kirilu Domuščievu?
– Pakankamai dažnai, tai žmogus kuriam labai rūpi „Ludogorec“, žaidėjai, treneriai. Tai labai aukšto intelekto žmogus, kuris net ir būdamas labai užsiėmęs, randa laiko paskambinti, pasidomėti kaip sekasi ir kurio skambučiai visada baigdavosi taip: „Jei kažko reikia, kažkuo galiu padėti, duokite žinoti, aš visada su jumis“.
– Jūsų manymu, į vyriausiojo trenerio vietą paskirtas buvęs jūsų asistentas Stanislavas Genčevas yra laikinas klubo sprendimas, o gal strategas turės laiko ir galimybių įrodyti savo vertę?
– Labai norėčiau tikėti, kad Stanislavas gaus savo šansą ir vadovaus klubui labai ilgai. Jis savo darbu tikrai to nusipelnė ir, manau, yra pilnai pasiruošęs iš trenerio asistento pereiti į vyriausiojo trenerio poziciją.
Tai žmogus, kuris pats buvo aukšto lygio žaidėjas, labai intelektualus, gerai skaitantis žaidimą, gerai susiorientuojantis ekstremaliose situacijose ir gerai suprantantis ko nori, ar ko reikia žaidėjams konkrečiu metu. Tikrai galiu pasakyti, kad Stanislavas yra vienas įdomiausių žmonių futbole, kurį teko sutikti.
Labai džiaugiuosi dirbęs su juo ir turėjęs galimybę kažko išmokti. Vadovauti ir būti „Ludogorec“ treneriu tikrai nėra lengva, bet labai tikiuosi, kad Stanislavas yra tinkamas žmogus ir jis išnaudos savo šansą.
– Užsienio treneris Bulgarijoje – nėra dažnas reiškinys, vos vieną kitą klubą treniruoja specialistas iš užsienio, kodėl vietos klubai nėra linkę pasitikėti treneriais iš užsienio?
– Man labai sunku pasakyti, kodėl taip yra, nelabai gerai žinau kitų klubų virtuvės. Bulgarija yra tikra futbolo šalis, susidomėjimas juo yra didžiulis ir tai teko justi kiekvieną dieną. Bugarija turi gilias futbolo tradicijas ir garsių žaidėjų praeityje.
Daugelis buvusių futbolininkų po karjeros ieško savęs trenerio darbe. Manau, tai yra teisinga, kad bulgarai visų pirma duoda šansą saviems. Iš kitos pusės, tu negali užsidaryti, naujos idėjos, naujas požiūris ar tinkamai pateikta nauja filosofija gali tik praturtinti tave.
Bulgarijoje mane stebino tai, kad treneriams visiškai neduodama laiko. Kai kuriuose klubuose jie keisdavosi kas keletą rungtynių. Tai tikrai nekelia futbolo lygio, greičiau atvirkščiai, žaidėjai nespėja adaptuotis ir prisitaikyti, bet svarbiausia tai, kad tada prarandamas tikėjimas trenerio institucija.
– Pergalė Bulgarijos čempionate buvo dešimtoji iš eilės, unikalus rekordas pačioje Bulgarijoje. Kaip kitos komandos žiūrėdavo į Razgradą? Su pagarba, pavydu, noru perkąsti gerkles?
– Labai džiaugiuosi, kad teko prisidėti prie tokio unikalaus pasiekimo. Iš visos širdies linkiu, kad būtų nesustojama ties šiuo skaičiumi, „Ludogorec“ turi pakankamai kokybės, kad ši seka tęstųsi.
Kiekvienoje šalyje prieš čempionus yra žaidžiama kitaip, su didesniu užsivedimu, susitelkimu ir noru parodyti save. Ne išimtis ir „Ludogorec“. Pateiksiu tokį pavyzdį: „Ludogorec“ paskutinį dešimtąjį titulą laimėjo likus keturiems turams iki čempionato pabaigos. Iš karto po čempionato pradėjome planuoti pasiruošimą kitam sezonui ir ypatingai pasiruošimą Čempionų lygos kovoms.
Tad buvo priimtas sprendimas duoti poilsio kai kuriems žaidėjams, kai kurie gydėsi traumas, kurioms neturėjo laiko sezono eigoje ir panašiai. Buvo patirti trys pralaimėjimai čempionato gale, kurie nėra malonūs, bet visiškai suprantami strategine prasme.
Paskutinėse čempionato rungtynėse buvo žaidžiama su jaunimo komanda, ir netgi be vyriausiojo trenerio. „Ludogorec“ pralaimėjimas tose rungtynėse buvo priimtas kaip sensacija ir netgi primenamas šį sezoną.
Tai tik parodo, kad pergalė prieš „Ludogorec“ bet kokiose rungtynėse, net nieko nelemiančiose, yra didžiulis įvykis ir istorijos dalis kitiems klubams.
– Bulgarijos sporto žurnalistas Georgi Banovas („24chasa“) jus vadino „įdomiausia futbolo persona Bulgarijoje“ bei teigė, jog „niekada dar nedirbo tokio tipo treneris Bulgarijoje“. Kaip pats galėtumėte įvardinti santykius su vietos žurnalistais?
– Niekada nesu turėjęs problemų ar nesutarimų su žurnalistais, nesvarbu, kurioje šalyje dirbčiau. Suprantama, dirbant „Ludogorec“ susidomėjimas yra didesnis, klausimų spaudos konferencijose daugiau, po nesėkmių jie aštresni, bet suprantu, kad jie dirba savo darbą, o aš savo. Susidomėjimas futbolu Bulgarijoje, tikrai yra didelis, todėl bendravimas su žurnalistais irgi buvo labai gera patirtis.
– Kaip pavykdavo atsiriboti nuo spaudimo, kritikos, didelių lūkesčių žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose?
– Galbūt mano charakteris yra toks, kad aš nesureikšminu kritikos ir nepakylu virš debesų po pergalių. Pats darbo procesas man yra labai svarbus, todėl nesvarbu, pergalė ar pralaimėjimas, aš koncentruojuosi į jį. Visada ieškau, ką galiu padaryti papildomai, ką įšmokti, ką pagerinti. Tai padeda atsiriboti nuo visko ir turėti savo spaudimą, savo lukesčius.
Aš pats sau, visada, esu didžiausias kritikas. Nuo socialinių tinklų, medijos atsiriboti nėra sunku.
Tiesiog to nesekdavau, netgi klubo paskyrų ir pranešimų socialiniuose tinkluose, jau nebekalbant apie fanų grupes, žaidėjus ir panašiai.
Aišku, dirbant tokiame klube kaip „Ludogorec“ to padaryti visiškai nepavyksta, nes fanai rašo ir individualiai, bet, kaip minėjau, didžiausias mano kritikas esu aš pats ir mane supantys artimiausi žmonės.
– Tolimesnė karjeros kryptis: kokie darbo pasiūlymai atkreiptų V. Dambrausko dėmesį?
– Bet kuris klubas, sugebantis suteikti galimybę kovoti dėl titulo. Man tai yra svarbiausias kriterijus. Visada noriu dirbti klube, kuris turi didelių ambicijų, kuriame yra lūkesčiai laimėti, augti ir tobulėti.
Per tuos metus, kai dirbu vyriausiojo trenerio darbą, nesu užbaigęs čempionato žemiau trečios vietos, esu laimėjęs dešimt titulų trijose skirtingose šalyse, todėl negaliu sau kelti žemesnių tikslų. O kurioje šalyje, tai nėra pats svarbiausias faktorius, jei yra žmonių, kurie turi panašias ambicijas sutarti ir rasti bendrą kalbą, nėra labai sunku.
