– Kokiomis akimis dabar žiūrite Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės rungtynes? Ar jos jums įdomios, ar suteikia pozityvių įspūdžių?

– Stebėdami Lietuvos rinktinės rungtynes mes jau seniai nebesimėgaujame reginiu, gal net ir minčių tokių nebekyla. Mes jau seniai aikštėje nedominuojame, retokai sukuriame kažką ekstravagantiško. Aš nenoriu pasakyti, kad tais laikais kai aš pats žaidžiau rinktinėje mes ten kažką labai įspūdingo sukūrėme. Bet man rinktinė yra skaudanti tema: aš ir pats joje žaidžiau, teko ją ir treniruoti. Tad jos rungtynes aš žiūriu kitaip.

– Paskutinis ryškesnis Lietuvos rinktinės žybtelėjimas tarptautinėje arenoje įvyko 2016 m. rudenį, kai atrankos į 2018 m. pasaulio futbolo čempionatą jūsų treniruota rinktinė lygiosiomis sužaidė su Slovėnijos ir Škotijos rinktinėmis. Kodėl tas blykstelėjimas buvo toks trumpalaikis?

– Gal būt tos pirmos atrankos ciklo rungtynės sukėlė tokią ekstazę dėl to, kad žmonės pamatė realias mūsų futbolininkų galimybes viršijantį atsidavimą. Gali būti, kad tuo metu mūsų priešininkai tuo metu mūsų taip pat tinkamai neįvertino. Jei palygintumėte rungtynes su Škotija Glazge ir Vilniuje, pamatytumėte, kad statistiškai rungtynės Vilniuje buvo geresnės nei pirmasis mačas Škotijoje. Bet mes jas pralaimėjome 0:3, o Glazge sužaidėme 1:1. Suprantu, kad žmonėms atmintyje lieka tik sausas rezultatas, jie neatsimins, kad Vilniuje, esant rezultatui 0:0 mes turėjome dvi puikias progas pasižymėti, o įvarčius praleidome po vaikiškų savo klaidų.

Beje, Glazge mes taip pat tik per stebuklą atsilaikėme, nes per paskutines 5 minutes škotai atakavo didžiulėmis pajėgomis, turėjo daug progų, tik tada jie jų nerealizavo. Tad turime nuspręsti, kaip mes vertiname rungtynių vertę. Jei tik pagal rezultatą – tada taip, turime dvi lygiąsias, bet aš žinau, kad tose rungtynėse mus išgelbėjo stebuklus kūręs vartininkas Ernestas Šetkus.

Bet aš suprantu, kad absoliučiai daugumai žmonių tie niuansai nerūpi, jie mato ir atsimena tik rezultatą. Ir todėl man labai keista girdėti, kai nauji rinktinės treneriai pradėdami darbą kalba, kad rezultatas jiems neįdomus, kad jie užsiims jaunų žaidėjų integravimu, susipažinimu. Bet tai yra vidiniai rinktinės reikalai, o žmones domina tik vienas dalykas – rezultatas. Ir dar komandos atsidavimas rungtynėse.

Dėl pastarojo vargu ar gali kas nors turėti priekaištų. Bent jau aš treniruodamas Lietuvos rinktinę neturėjau priekaištų dėl atsidavimo nei vienam žaidėjui. Kai kada futbolininkus reikėdavo net šiek tiek pristabdyti, nugesinti prieš rungtynes, kad jie neperdegtų ir turėtų pakankamai jėgų, ne tik fizinių, bet ir emocinių, pačiose rungtynėse. Bet tai yra žmogiška.

Mes žinome, kokiuose čempionatuose jie žaidžia, kokiomis apsukomis tai daro, ir kokį šoką jie patiria rinktinių rungtynėse susidūrę su žaidėjais iš pajėgiausių Europos futbolo lygų.

– Tačiau nepaisant futbolo lygų, lygių ir intensyvumo skirtumų, juk aikštėje bėgioja tokie patys žmonės?

– Pamenu, kai iš Belgijos persikėliau į Ispaniją, kuri tuo metu buvo stipriausia Europos lyga, pirmose rungtynėse Madride teko žaisti su „Real“ komanda. Tuo metu į „Real“ iš Italijos persikėlė ir Zinedine'as Zidane'as. Ir vienoje dvikovoje jis susidūrė su mano geru draugu Dmitrijum Chochlovu.

Žiūrėjau ir galvojau, kas gi dabar bus, nes juk čia geriausias pasaulio žaidėjas. O buvo taip, kad po kietos dvikovos petys į petį Zidane'as liko gulėti ant vejos, o Chochlovas nubėgo su kamuoliu. Tada ir aš supratau, kad jie tokie patys žmonės, gal tik šiek tiek geresni tam tikruose futbolo niuansuose, detalėse, bet jie taip pat klysta, jie taip pat krenta po kietų susidūrimų. Tik tiek, kad jie tai daro gerokai rečiau.

Todėl dirbdamas rinktinėje aš visada akcentavau žaidėjams, kad mes galime nusileisti varžovams technika, mąstymu, tam tikrų futbolo elementų atlikimu. Bet yra sritys, kuriose mums niekas nedraudžia būti geresniais.

Tai yra mūsų atsidavimas, nenorėjimas pralaimėti ir charakteris. Gal tau dievulis pašykštėjo talento, gal nepavyko išsiugdyti tobulos technikos, bet kovoti, nenusileisti – tai savybės, kurių iš tavęs niekas negali atimti.

– Ar mūsų futbolininkai gali būti tokie pat stiprūs, greiti, staigūs kaip tie, kurie nuo mažens žaidžia su aukščiausio lygio varžovais?

– Profesionalų lygyje pasiteisinimų dėl silpnesnio fizinio pasirengimo negali būti. Jei esi profas, jei tavo širdis ir plaučiai gerai veikia, jei laikaisi sportinio režimo, turi normalų treniruočių procesą – privalai būti pasirengęs fiziškai. Be gero fizinio pasirengimo apie aukštesnio lygio futbolą neverta net svajoti. Jei esi fiziškai stiprus, tada net ir nebūdamas super technišku ar intelektualiu žaidėju, tu vis tiek gali žaist su geriausiais.

Be to, reikia suprasti, kad niekas nemėgsta žaisti prieš fiziškai stiprius, kovingus futbolininkus, taip vadinamus „kirstukus“. Gal tu nežibėsi aikštėje savo technika, gal techniškesnis varžovas tave suklaidins, tačiau jei būsi gerai fiziškai pasirengęs, tu visada jį pasivysi, sutrukdysi. Jei ne galva, tai bent jau savo kūnu. Man teko žaisti komandose, kurios kovodavo dėl titulų, bet taip pat teko rungtyniauti komandose, kurios savo čempionatuose grūmėsi dėl išlikimo. Ir mums niekada nebūdavo lengva žaisti su autsaideriais, o taip pat ir lyderiams nebuvo paprasta mus nugalėti, net kai mes būdavome apatinėje turnyro lentelės dalyje.

Tai tik parodo, kad net ir mažiau talento turinčios komandos gali kautis su geriausiais, jei yra gerai fiziškai pasirengusios, jei turi charakterį, jei nemėgsta ir nenori nusileisti. Su tokiais varžovais žaisti ne tik nėra lengva, bet net ir nemalonu, nes po kiekvieno susidūrimo tau tiesiog skauda.

– Ar galite palyginti savo laikų ir dabartinę Lietuvos futbolo rinktines? Kokie yra esminiai skirtumai?

– Prieš 20-30 metų mes nebuvome super talentingi futbolininkai, bet su mumis buvo žiauriai sunku žaisti. Pamenu, kai 2004 m. Vilniuje lygiosiomis sužaidėme su Ispanijos rinktine, po rungtynių teko bendrauti su Rauliu, Xabi Alonso ir jie atvirai sakė, kad nenorėtų daugiau susitikti su Lietuvos rinktine. Ir ne tik dėl to, kad aikštė buvo tragiška, bet ir patys Lietuvos futbolininkai daužėsi, spardėsi ir kovojo negailėdami nei savęs, nei varžovų.

Kita vertus, tais laikais mes turėjome tokius gynėjus kaip Tomas Žvirgždauskas, Ignas Dedura, su jais net treniruotėje kiekviena dvikova būdavo skausminga. Be abejo, aukščiausio lygio futbolininkai moka kentėti skausmą, bet ir jie turi savo ribas. Jiems daug maloniau žaisti su komanda, kuri ir pati žaidžia, ir varžovams leidžia laisvai žaisti. Bet mano laikų Lietuvos rinktinė buvo ištobulinusi gebėjimą neleisti žaisti varžovams. Tai irgi nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti.

Manau, kad tai ir yra didžiausias dabartinės ir mano laikų rinktinės skirtumas. Dabar mes per lengvai leidžiame žaisti varžovams. Mes per mažai einame į dvikovas, todėl varžovai mūsų nebebijo. Anksčiau mūsų ne tik prisibijojo, bet net ir šiek tiek gerbė, nes žinojo, kad lengvų dvikovų aikštėje nebus, kad teks kautis dėl kiekvieno kamuolio – ir nebūtinai pavyks tas dvikovas laimėti.

Bet mes tada turėjome žaidėjus, kurie formavo tokį mūsų braižą – T. Žvirgždaukas, Nerijus Barasa, Raimondas Žutautas ir kt. Ir kai jie eidavo į dvikovas, tai net žiežirbos į šalis lėkdavo.

– Visgi, tikriausiai tam reikia ir geresnio žaidimo suvokimo, ne tik fizinių savybių? Sakoma, kad geriausi futbolininkai numato bent aštuonis ėjimus į priekį, žino, kaip reaguoti praradus kamuolį, ar jį perėmus ir pan. Gal mūsų futbolininkams būtent tokio žinojimo bei suvokimo labiausiai ir trūksta?

– Iš tikrųjų, nenorėčiau, kad dabar jūsų podkastą žiūrintys vaikai išsigąstų. Net ir aukščiausiame lygyje futbolininkai tikrai nežino aštuonių ėjimų į priekį. Futbolas – tai ne kažkoks raketų mokslas. Geram futbolininkui pakanka žinoti vieną ėjimą į priekį. Super žaidėjai gali matyti daugiau, jie turi geresnę viziją, fantaziją.

Bet geram futbolininkui pakanka iš anksto žinoti vieną ėjimą, kuris gali praversti konkrečioje situacijoje. Ir tai nėra sudėtinga išmokti. Tarkim, komandai praradus kamuolį kiekvienas žaidėjas turi žinoti, ką jis privalo daryti per kitas 2-3 sekundes. Tai yra konkretūs susitarimai, trenerio plano akcentai, kurie įdiegiami treniruotėse.

Noriu nuraminti, kad norint profesionaliai žaisti aukšto lygio futbolą, nereikia kažkokių unikalių intelektinių savybių, nereikia atsiminti visų schemų ir žinoti, kaip ir ką reikia daryti aštuonis ėjimus į priekį.

Svarbiausia suprasti, kad viskas prasideda nuo meilės ir pasirengimo kažką paaukoti vardan ateities. Niekas futbole nieko nepasiekė kažko neaukodamas. Net ir tie sėkmingi, prabanga dabar spindintys futbolininkai, kuriems, regis, niekada nieko neskauda, jie taip pat turėjo savo sunkias akimirkas, patyrė daug skausmo, kančių, daug valandų praleido ne sėdėdami prie kompiuterių ar telefonų, bet žaisdami su kamuoliu. Ir ne tik treniruotėse, bet ir laisvalaikiu. Nes vien tik darbo treniruotėse neužtenka.

- Ar Lietuvoje apskritai įmanoma užauginti talentingų futbolininkų kartą?

- Pas mus futbolą mėgstantys vaikai yra nuskriausti, nes mes neturime realaus sėkmingo futbolininko pavyzdžio savo šalyje, nematome, kokius prabangius automobilius jie vairuoja, kokiuose namuose gyvena, mes net neturime normalaus stadiono, kuriame kiekvieną savaitę kelios dešimtys tūkstančių žmonių žiūri futbolą ir palaiko savo komandą.

Krepšinyje visi šie atributai yra ryškesni, tad ir krepšininko karjerų siekiantiems vaikams lengviau susiformuoti atitinkamą viziją, svajonę. Futbolininkams šiuo aspektu Lietuvoje nepasisekė. Todėl pas mus išauginti talentingą futbolininką yra gerokai sunkiau, nes Lenkijoje, Čekijoje ar Vengrijoje, kur yra geros sąlygos ir aiškesnis vaizdas, ko tu sieki.

Mūsų laikais į užsienio šalis išvyksta mažiau jaunų futbolininkų, nes tai padaryti gerokai sunkiau nei kad buvo mano laikais. Šiuo metu mūsų A lyga užsienyje yra niekam neįdomi, ji nevertinama taip gerai, kaip kitų šalių čempionatai. Bet aš tikiu, kad mūsų vaikai nėra blogesni nei jų bendraamžiai kitose šalyse. Jie tiesiog neturi tokių sąlygų, kokias turi jauni futbolininkai kitose šalyse, bet tai jau viso mūsų sporto, visos valstybės problema.

Mūsų šalyje labai trūksta išorinės motyvacijos, išorinių stimulų, skatinančių siekti futbolininko karjeros. Todėl prasimušti gali tik labai stiprią vidinę motyvaciją turintys vaikai. Jų nesustabdys nei futbolo infrastruktūros problemos, nei menkas žiniasklaidos dėmesys, bet jiems taip pat reikia padėti.

- Ką turite omeny?

- Visų pirma, turi būti sudarytos sąlygos, kad kuo daugiau lietuvių žaistų Lietuvos futbolo A lygoje. Pamenu, kai man reikėjo atrinkti 24 žaidėjus į Lietuvos rinktinės stovyklą, turėdavau kviesti net ir tuos futbolininkus, kurie A lygoje nepatekdavo į savo komandų startines sudėtis. Mano laikais, jei rinktinėje būdavo bent vienas žaidėjas iš A lygos, būdavo didelis nustebimas, treneriui tekdavo aiškintis žiniasklaidai. O juk tais laikais A lyga buvo pajėgesnė nei dabar.

Todėl manau, kad mums reikia ieškoti sprendimų, kaip priversti klubus labiau pasitikėti Lietuvos futbolininkais, o ne užsieniečiais. Jei negalime riboti užsieniečių skaičiaus, tada galime nustatyti, kiek lietuvių turi žaisti rungtynėse. Ir jei kiekviena komanda turės leisti į aikštę bent po 6 Lietuvos futbolininkus, mes automatiškai pasieksime, kad A lygoje reguliariai žais bent 60 lietuvių. Natūralu, kad tokiu atveju žaidėjai sparčiau tobulės, jei turės daugiau praktikos, bus geriau pasirengę. Ir bet kuriuo atveju, žaidžiantis futbolininkas visada bus geresnis už nežaidžiantį, tad rinktinės treneriai turės platesnį pasirinkimą.

O dabar turime komandas, kuriose iš 24 žaidėjų 16-18 yra užsieniečiai, o lietuviai paimti tik todėl, kad taip nurodyta varžybų nuostatuose. Tai ryškiausiai matoma, kai susitinka pajėgiausios šalies komandos – Vilniaus „Žalgiris“ ir Marijampolės“ Sūduva“, nes jų sudėtyse dominuoja legionieriai, o lietuviai atlieka tik simbolinius vaidmenis. Taip neturėtų būti, jei mes norime pakelti Lietuvos futbolo lygį.