Jeigu kam nors K. Hondos atvykimas į Lietuvą praėjusią savaitę priminė Ballų šeimynėlės kraustynes, kratytis tokio palyginimo nereikėtų.
Nors jis ir nebūtų visiškai teisingas.
2018-aisiais Prienus pasaulyje išgarsinę „krepšinio Kardashianai“ milijonų gerbėjų dėmesį pavergė avansu – tik vėliau savo gabumus patvirtino ir ant parketo.
K. Hondos istorija – kitokia. Išgarsėjęs Maskvos CSKA (Rusija) klube, kur rungtyniavo kartu su Deividu Šemberu, saugas savo firminiais tolimais šūviais prasiskynė kelią iki pat tituluotojo „Milan“ (Italija).
Dar didesniu stabuku K. Honda tapo savo tėvynės futbolo mėgėjams, per 98-erias rungtynes rinktinėje pelnęs 37 įvarčius – įskaitant ir keturis, kritusius planetos pirmenybėse.
Bet karjerai pakrypus link zenito, japonas sėkmę futbolo aikštėje ėmė konvertuoti į kitas sritis.
Šią savaitę K. Hondai prisijungus prie „Sūduvos“ treniruočių, jo komandos draugai stebėjosi net aikštėje 35-erių žaidėją sekiojančiu televizijos operatoriumi.
Kažkur jau matytas vaizdelis, tiesa?
K. Hondą „Twitter“ seka milijonas socialinių tinklų vartotojų. Jo asmeninę „Instagram“ kariuomenę sudaro 790 tūkst. sekėjų, „Youtube“ ir „Facebook“ – dar po 200 tūkst.
Tebetęsdamas profesionalo karjerą japonas randa laiko patreniruoti vieną silpniausių Azijoje Kambodžos rinktinę, o taip pat rūpinasi futbolo mokyklų tinklu šioje skurdžioje šalyje.
Ir ne tik joje, ir ne tik mokyklų. K. Honda greta futbolininko ir nuomonės formuotojo veiklų dar yra ir mecenatas bei investuotojas, viename iš fondų finansiškai skatinantis startuolius kartu su Holivudo aktoriumi Willu Smithu.
Išrikiuoti visus užsiėmimus pagal svarbą nebūtų taip paprasta. Aišku viena: 2017 metais palikęs „Milan“ K. Honda nustojo elgtis tradiciškai – taip, kaip diktuoja profesionalaus futbolo dėsniai.
Iš Italijos jis keliavo į Meksiką, iš Meksikos – į Australiją, iš Australijos – į Nyderlandus. Bet vos tik Arnhemo „Vitesse“ klubą paliko nuo CSKA laikų pažįstamas treneris Leonidas Sluckis, į kelią vėl susiruošė ir K. Honda – nors naujoje komandoje buvo spėjęs sužaisti tik 4 mačus.
Tada – Brazilija, Azerbaidžanas ir galiausiai – Lietuva. Į kurią atvyko likus vos dviem mėnesiams iki sezono pabaigos.
Kaip sako pats, atvyko žaisti ir laimėti čempiono titulą.
„Prieš tai niekada nebuvau lankęsis Lietuvoje. Bet per gyvenimą mačiau daug šalių, moku greitai prisitaikyti prie naujos vietos ir komandos. Bandau tai padaryti ir čia, kuo sparčiau prisiderinti prie trenerio ir žaidėjų. Jie labai man malonūs, padeda įsilieti į kolektyvą, tad galiu tik džiaugtis“, – sakė „Sūduvos“ naujokas, penktadienį dalyvavęs nuotolinėje klubo spaudos konferencijoje.
Džiaugsmas K. Hondos veide akimirkai priblėsta pažvelgus pro langą, už kurio – puikus Šešupės lankas, bet kur kas mažiau entuziazmo kelianti rudens dargana.
Vis dėlto akimirka praeina, ir japonas vėl šypsosi.
Per pusvalandį trukusį interviu K. Honda bent kelis kartus pabrėžė atkeliavęs į Suvalkiją ne dėl pinigų. Nors tai – akivaizdu: kažin kiek jų „Sūduva“ ir neišgalėtų pasiūlyti, net už trumpalaikę sutartį.
Tad kodėl bene įžymiausias visų laikų Tekančios saulės šalies futbolininkas atsidūrė Lietuvos čempionate?
Delfi žiniomis, K. Honda sąmoningai ieškojo į pabaigą artėjančių nacionalinių pirmenybių Europoje. Panašiai praėjusį pavasarį jis papildė Baku „Nefči“ ir tapo Azerbaidžano čempionu, per 7 turus pasižymėjęs du kartus.
Penktadienį paklaustas, ar Lietuva jo požiūriu – futbolo egzotika, K. Honda kiek pamąstė, bet atsakė teigiamai.
Žvelgiant į vėlyvosios jo karjeros dosjė akivaizdu, kad būtent tokių kontrastų jis ir ieško pastaraisiais metais.
Vis dėlto aikštė parodys, kiek iš tiesų taiklu K. Hondą lyginti su broliais Ballais. Bent jau pats japonas neslepia sekmadienio, kai marijampoliečiai namuose priims Gargždų „Bangą“, laukiantis su jauduliu ir turintis šiokių tokių abejonių.
Kita vertus, kad ir kaip pasirodytų garsiausias istorijoje A lygos naujokas, retas kuris dar net neapšilęs kojų taip laisvai bendrauja su žurnalistais.
Apskritai nedažnai išgirsi, kaip legionierius prašo informuoti jį apie šaliai aktualius socialinius rūpesčius – tam, kad galėtų padėti juos spręsti.
Būtent toks yra K. Honda – neleidžiantis suabejoti, jog lietuvišką futbolą bent trumpam nušvietė tikra žvaigždė.
– Papasakokite, kaip per pastarąją savaitę apsipratote Marijampolėje – ar jau suradote kokį nors vietinį sušių restoraną? – Delfi paklausė K. Hondos
– Iš tiesų, buvau apsilankęs viename restorane, bet sušių ten neradau. Gal reikės prašyti gido pagalbos – jei kas nors galite rekomenduoti gerą vietelę, būčiau dėkingas.
Jeigu rimtai, man dar reikės šiek tiek laiko susipažinti su miestu. Gerai tai, kad jis nėra didelis. Man patinka, kad čia gyventi labai patogu, nėra kamščių. Ir žmonės į mane visiškai nekreipia dėmesio, kas nėra labai įprasta.
Kitur Europoje ar Japonijoje jo gaunu daug, negaliu ramiai vaikščioti gatvėmis, ypač prieš ar po rungtynių – ir nesvarbu, kaip jas sužaidžiu. O čia jaučiuosi visiškai laisvas, galiu sau vaikščioti parke, pasigrožėti gamta.
– Kaip komandos draugai priėmė garsiausią A lygos naujoką?
– Man buvo netikėta tai, kad absoliuti dauguma žaidėjų ir personalo labai gerai kalba angliškai. Rusijoje ar Italijoje, Brazilijoje ar Meksikoje nebuvo nieko panašaus – tik Nyderlanduose. Čia taip pat nėra kalbos barjero, visi daug bendrauja su manimi, padeda apsiprasti. Dėl to tikrai malonu. Žinoma, reikės daugiau laiko, kol naujuosius komandos draugus gerai pažinsiu ir aikštėje – kol kas su jais treniravausi tik keturias dienas.
Gal ir esu garsiausias lygos žaidėjas, bet turėsiu atiduoti visas jėgas, kad nenuvilčiau sirgalių. Juk esu jau senas – per daug manęs negirkite, galiu ir blogai sužaisti, patirti traumą. Bandysiu padėti komandai laimėti titulą, bet dar pamatysime, kaip dabar atrodo Keisuke.
– Kokia šiuo metu jūsų sportinė forma?
– Su komanda nesitreniravau penkis mėnesius – pirmą kartą taip ilgai karjeroje. Na, bet jaučiuosi vis geriau, kūnas pamažu pradeda manęs klausyti. Manau, esu pasiruošęs sekmadienį išbėgti į aikštę. Aišku, ne pačios geriausios formos, bet pasiruošęs.
– Kokį įspūdį spėjote susidaryti apie Lietuvos futbolo lygį, infrastruktūrą?
– Šią savaitę apsilankiau Marijampolės stadione, jis visai geras. Geresnis nei tikėjausi. Gal atslūgus pandemijai jame pradės rinktis daugiau žmonių – visai lygai tai būtų į naudą. Viskas Lietuvoje man kol kas pozityvu.
– Per karjerą esate realizavęs 17 baudinių iš 19 bandymų. Ar trečiadienį per pralaimėtą LFF taurės ketvirtfinalį su Vilniaus „Žalgiriu“ nebuvo kilęs noras pratęsimo pabaigoje pačiam žengti ant vejos ir imtis atsakomybės prie 11 m žymos?
– Iš tikrųjų aš prieš baudinių seriją išėjau iš stadiono. Tiesiog nenorėjau jos žiūrėti – nemėgstu baudinių. Visi klausia, kodėl, bet man tiesiog nepatinka, kai rungtynių baigtį lemia gryna sėkmė. Net legendiniai žaidėjai kartais klysta – visaip būna, man pačiam taip pat yra pasitaikę prašauti. Tokie jau tie baudiniai. Sakykime taip: trečiadienį žaidėme su stipria komanda, ir mums tiesiog nepasisekė.
– Ar paskutinis jūsų klubas „Nefči“ siūlė pratęsti sutartį ir kitam sezonui? O jei taip, kodėl atsisakėte?
– Taip, toks pasiūlymas buvo. Aš labai džiaugiausi laimėtu Azerbaidžano čempiono titulo, džiaugiausi, kad komanda pateko į Čempionų lygos atranką. Bet mėgstu naujus iššūkius ir visada jų ieškau pats. Juk jei būčiau pratęsęs sutartį su „Nefči“, dabar su jumis čia nesikalbėčiau. Ir tai – ne vienintelis toks atvejis. Rusijoje, Nyderlanduose, Meksikoje, Brazilijoje – visur man siūlė tęsti bendradarbiavimą.
– Kodėl nuo 19-os niekuomet nebežaidėte savo tėvynėje?
– Tas pats atsakymas. Juk jau žaidžiau Japonijoje, kai buvau jaunas. Nesupraskite klaidingai – labai myliu savo šalį, esu japonas. Bet viską ten jau puikiai žinau, tad kam grįžti atgal. Gal verčiau jums nuvažiuoti dirbti į Japoniją? (šypsosi – Delfi)
– Ar laikote Lietuvą egzotiška šalimi, kurioje galima pamatyti kažką naujo?
– Hm, taip. Čia atvykau ne dėl pinigų. Man patiko siūlomos sutarties trukmė. Tik nepagalvokite, kad bus labai lengva per tokį trumpą laiką atsiskleisti. Bet turime galimybę tapti čempionais, tai mane ir patraukė, paskatino keliauti į Lietuvą. Žinau, kad krepšinis čia populiariausias, o futbolo kultūra nėra tokia stipri. Vis dėlto man tai – labai įdomi galimybė. Kaip sakiau, mane sudomino ne pinigai, o proga tapti čempionu per trumpą laiką ir susipažinti su nauja šalimi.
– Ar turite komercinių planų, susijusių su Lietuva ar visu Rytų Europos regionu?
– Taip nesakyčiau. Bet esu laimingas, kad turiu daugiau užsiėmimų. Mažai kas žino, bet Japonijoje, JAV ir kitose šalyse esu investavęs į daugiau nei 90 startuolių projektų. Be to, mano investicinis fondas investavo į 75 JAV kompanijas. Taigi, iš viso esame investuotojai daugiau nei 160 kompanijų.
Tai – mano pomėgis ir atsakomybė. Gyvenime noriu padėti žmonėms, pakeisti pasaulį investuodamas. Pradėjau tuo užsiimti, kai pirmą kartą pamačiau skurdą Pietų Afrikos Respublikoje.
Nesu tikras, kuo galiu padėti Lietuvai. Norėčiau daugiau sužinoti, ar čia esama kokių nors švietimo, skurdo, kitokių socialinių problemų. Man tai nuoširdžiai įdomu. Taigi, būsiu čia bent iki sezono pabaigos ir artimiau susipažinsiu su situacija. Praneškite man, jeigu yra koks reikalas, kuriame galėčiau kaip nors padėti.
– Gal ketvirtadienį žiūrėjote Lietuvoje vykstančio pasaulio salės futbolo čempionato aštuntfinalį tarp Japonijos ir Brazilijos (2:4)? O gal ir pats esate žaidęs salėje?
– Rungtynių nemačiau, bet girdėjau, kad japonai žaidė puikiai. Deja, pralaimėjo stipriausiai pasaulio rinktinei. Bet manau, jog Japonija vis stiprėja tiek salėje, tiek stadionuose, ir dėl to didžiuojuosi. Ar esu žaidęs salėje pats? Ne... Būčiau blogas salės futbolininkas, man reikia daugiau erdvės. Vis dėlto lauke ir salėje labai daug niuansų – skirtingi.
– Ar atvykęs į Lietuvą jau kalbėjotės su savo buvusiu bendraklubiu CSKA gretose D. Šemberu?
– Ne, kodėl jis su manimi nesusisiekia? Parašykite, kad laukiu skambučio! (šypsosi – Delfi)
– Jūsų šukuosena – jau kitokia nei praėjusią savaitę, kai atvykote į Lietuvą. Turite asmeninį kirpėją ar užsukote į kirpyklą Marijampolėje?
– Nuo 2009 metų mane kerpa tas pats vyrukas, kuris aplanko mane kas mėnesį. Jis skrido pas mane ir į Pietų Afrikos Respubliką, Braziliją, Rusiją – į visus pasaulio čempionatus, kuriuose dalyvavau. Gal jums skamba neįprastai, bet man tai – dalis šio verslo, kuriuo dėmesingai rūpinuosi. Žmonės sako, kad aš – beprotis, bet toks jau esu.
