Pergudravo draugą

Dar profesionalo karjeros pabaigoje T. Mikuckis žiemą parvykęs atostogų laiko veltui neleisdavo – su „IFEX Margirio“ ekipa rungtyniaudavo žiemos 7 prieš 7 turnyruose. O praėjusiais metais su keliais draugais prisijungė prie naujai suburto „A komandos-Margirio“ kolektyvo.

„Pažinojau nemažai tos komandos narių, nes žiemą prisijungdavau prie jų pažaisti. Patiko, kad gerą komandą subūrė. Dar ir pats Vytautą Lukšą įkalbėjau prisijungti, kuris savo laiku buvo geriausias A lygos žaidėjas“, – sakė T. Mikuckis.

Debiutas mėgėjų futbole sėkmingas – „A komanda-Margiris“ pernai tapo III lygos nugalėtojais. Tiesa, pagrindinius konkurentus „Navigatorius“ aplenkė tik vienu tašku.

„Buvo nemažai lengvų rungtynių bei lengvų pergalių, todėl leidome sau per daug atsipalaiduoti ir sezono pabaigoje teko susikaupti. Be to, mums sunku žaisti prastos kokybės natūralios vejos stadionuose. Esame įpratę kamuolį ritinėti ant dirbtinės lygios dangos. Čia ir išryškėja mūsų meistriškumas prieš tikruosius mėgėjus“, – aiškino gynėjas.

Šį sezoną T. Mikuckis per 2 rungtynes pelnė 1 įvartį. Pirmadienį pergalingose rungtynėse (2:1) prieš „Navigatorius“ 11 m baudiniu nuginklavo savo gerą bičiulį Paulių Grybauską.

„O kam kitam, jei ne draugui įmuši?, – juokėsi T. Mikuckis. – Iš tikrųjų, tą baudinį smūgiavau labai susikaupęs, nenorėjau suklysti. Paulius vėliau sakė galvojęs, kad mušiu Panenkos stiliumi. Žinojau, kad tokiais triukais jo nenustebinsiu, todėl smūgiavau užtikrintai, į kampą.“

Alergiškas klaidoms


T. Mikuckis aikštėje išsiskiria ne tik dėl užtikrinto žaidimo, bet ir savo balso. Kiti „A komandos-Margirio“ nariai juokauja, kad įsijautęs Tomas būna sunkiai sutramdomas.

„Aš nesu nevaldomas, aš tik daug kalbu, – paaiškino T. Mikuckis. – Pavyzdžiui, pas mus Gajus Kulbis ant visų rėkauja ir korteles renka už tai, o aš tokių nuobaudų negaunu.

Komandos draugai kartais pyksta, kad daug vadovauju, kaip žaidžiantysis treneris patarinėju. Sako: tu kaip su pulteliu nori viską reguliuoti. Bet man, žaidusiam aukštesniame lygyje, sunku matyti, jei kas nors daro elementarias klaidas. Todėl neištveriu ir duodu patarimų.“

Tačiau 38-erių futbolininkas pats nėra neklystantis ir jo žaidimo brokas taip pat pradžiugina tuos pačius komandos draugus.

„Jie to tik ir laukia. Padaryk „atsikirtimą“ ir iš karto pasipils replikos, juokeliai. Bet aš neimu į galvą“, – teigė gynėjas.

19 kartų nacionalinėje rinktinėje žaidęs futbolininkas iki šiol trykšta energija ir noru žaisti futbolą, sako, kad ši aistra niekur nedingo.

„Niekaip nesuprantu dvidešimtmečių, kurie dejuoja, kad yra pavargę ir nori atostogų. Noras žaisti man niekada nebuvo dingęs. VRFS prezidentas Deividas Šemberas sakė, kad futbolo „atsivalgė“ ir dabar mieliau užsiima tenisu. O man futbolas buvo ir liks mėgstamiausiu sportu. Patinka pats žaidimas, emocijos. Nesvarbu, kokioje lygoje rungtyniaučiau“, – tvirtino T. Mikuckis.

Jis sako, kad futbolą mėgėjiškai žais tol, kol leis sveikata: „Yra pavyzdžių, kai žmonės žaidžia iki 50-ies ar net 60-ies. Aišku, greitis ir meistriškumas nebus tokie geri, bet verta vien dėl emocijų. Linksmų ar neigiamų, bet labai naudinga futbolo aikštėje išsirėkti, pilnai išsikrauti. Ypač po karantino.“

Nuo Vilniaus iki Chabarovsko


Futbolininko kelią T. Mikuckis pradėjo Vilniaus „Žalgirio“ klube, o beveik visą legionieriaus karjeros etapą praleido Rusijoje. Be Maskvos „Torpedo“ ir „Nižnij Novgorod“ jam teko žaisti tolimuose taškuose – Tomsko „Tom“ ir net Chabarovsko „SKA-Energija“.

Kelionės skersai išilgai per visą Rusiją paskatino jį išlaikyti gerą sportinę formą, nes tolimi skrydžiai stipriai vargino.

„Be abejo, tokia mokykla davė daug naudos, padėjo išsiugdyti kantrybę ir ištvermę. Kai iš Chabarovsko perėjau į Tomską, teko žaisti kartu su Edvinu Gridvainiu. Jis skųsdavo kaip sunku, kaip pavargo. O man tik juokas imdavo“, – šyptelėjo „A komandos-Margirio“ gynėjas.

Tolimiausia T. Mikuckio karjeros stotelė buvo netoli Japonijos jūros esantis Chabarovskas. Nuo Vilniaus jis nutolęs per 6,8 tūkst. kilometrų ir septynias laiko juostas. Nepaisant to, pasitaikius progai, visada atvykdavo į rinktinę.

„Žaidžiant Chabarovske kildavo sunkumų dėl aklimatizacijos. Todėl visada stengiausi palaikyti sportinę formą ir būti pasiruošęs, nemėgau gulėti ant sofkutės nieko neveikiant. Atvykti į rinktinę nebūdavo sunku, nes atskridus gaudavau dieną ar dvi poilsio. Rusijoje po kelionės iš karto tekdavo žaisti. Vieną kartą kažkokiu būdu iš Chabarovsko vykome į Sibiro regioną jungiamuoju skrydžiu per Maskvą. O atskridus dar penkias valandas važiavome autobusu. Va tada jau būna sunku“, – lygino T. Mikuckis.

Kai lėktuve praleidi pusę paros, galima užsiimti įvairia veikla.

„Spėdavau pavalgyti, paskaityti knygą, paklausyti muzikos ir du kartus pamiegoti“, – prisiminė futbolininkas.

Tomas Mikuckis
Foto: LFF

Darbas su vaikais

Dabar Vilniuje T. Mikuckis ne tik spardo kamuolį su mėgėjais. „Margirio“ futbolo mokykloje jis kartais padeda treneriams, mažuosius moko žaidimo gynyboje subtilybių.

„Mano sūnus lanko treniruotes. Jam ir jo komandos draugams vis duodu patarimų, stengiuosi sudominti ir įtraukti į užsiėmimus. „Margirio“ mokykla paprašė patalkinti. Man nesunku per savaitę skirti pusantros ar dvi valandas šiai veiklai. Juolab ir pačiam įdomu perduoti patirtį, – sakė T. Mikuckis. – Dar žaidžiant Tomske komandoje turėjome daug jaunimo. Jiems aiškindavau įvairius žaidimo niuansus, todėl jau ten mane praminė treneriu.“

Atrodo, charakteris sutvertas būti treneriu, tačiau sukti į šį karjeros kelią jis dar nesiryžta.

„Yra tų savybių, nes kai tu žaidi vidurio gynėju, viską atidžiai stebi ir vadovauji komandai, kad nepaliktų laisvų erdvių, nebėgtų kur nereikia ir t.t. Trenerio darbas įdomus. Anksčiau kildavo idėjų jo imtis, bet dabar sustojau ir tokių planų neturiu. Tačiau futbolo pasaulyje tikrai liksiu. Ir žaisiu su mėgėjais, kol būsiu pajėgus“, – pažadėjo T. Mikuckis.