Prieš kelis dešimtmečius Jonavoje futbolo treniruotes lankęs J. Gasiūnas šiuo metu Anglijoje darbuojasi „Albion“ klube su 17-18 metų vartininkais. Jo teigimu, nors Lietuva garsėja savo vartininkais, tačiau ilgą laiką mūsų šalyje vartininkų rengimas buvo pačių vartininkų reikalas.

„Kai aš prieš ketvirtį amžiaus pradėjau lankyti futbolo treniruotes Lietuvoje apskritai nebuvo vartininkų trenerių. Tokie specialistai atsirado tik prieš 10-15 metų, ir tai tik – pagrindinėse Lietuvos aukščiausios lygos komandose. Ir, beje, ne visose. Tik prieš kokius 8 metus Lietuvoje vartininkų trenerių specialybė tapo ne išimtimi, o taisykle. Dabar jau tikrai turime nemenką būrį specialistų, kuriasi vartininkų futbolo akademijos, visos A lygos komndos turi vartininkų trenerius. O prieš kelis dešimtmečius visi treniravomės kaip išmanydami, kartais tiesiog pamatydavai kokius šuolius per rungtynes atlieka , tarkim, Oliveris Kahnas ir paskui pats bandydavai treniruotėje tai pakartoti“, – Futbolotreneris.lt tinklalaidėje „Kas BLOG'esnio, treneri?“ teigė J. Gasiūnas.

- Justinai, kada supratai, kad nori būti ne žaidžiančiu vartininku, o vartininkų treneriu?

- Studijuodamas tuometinėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje (dabar – Lietuvos sporto universitetas) patekau į tuo metu A lygoje rungtyniavusią Kauno „LKKA-Teledema“ komandą, tačiau jau tuo metu ne tik pats treniravausi, bet ir papildomai treniravau vartininkus, netrukus pradėjau treniruoti dublerių komandą. Baigęs magistro studijas nusprendžiau, kad reikia vykti į Angliją ir ten pasisemti patirties. Juo labiau, kad tuo metu Lietuvoje faktiškai nebuvo informacijos apie vartininkų treniruotes. Pamenu, kad lietuvių kalba vartininkams buvo skirtos dvi plonos knygutės ir viskas. Ir net internete prieš 11-12 metų nebuvo tiek daug informacijos, kaip dabar. Šiuo metu informacijos yra net per daug, sunkiau yra atsirinkti informaciją, kuri tau reikalinga ir naudinga.

Atvykęs į Angliją tikėjausi, kad užtruksiu tik metus, bet dabar čia gyvenu jau 11 metų. Pradžia buvo nelengva, nes ten niekam nerūpėjo kad aš esu baigęs kažkokias studijas, turiu magistro diplomą, UEFA B kategorijos trenerio licenciją. Teko padirbėti ir kavinėje, plauti indus, valyti grindis. Ir taip sutapo, kad įsišnekėjęs su vienu bendradarbiu sužinojau, kad jis žaidžia futbolą komandoje, kurią treniruoja lietuvis. Nusprendžiau užsukti į treniruotę ir ten susipažinau su Valdu Dambrausku. Jis tuo metu darbavosi Londono „Brendford“ komandoje ir man tikrai labai daug padėjo.

Kai atvažiavau į Angliją nieko nežinojau apie jų futbolo sistemą, labai trukdė ir kalbos barjeras, nes angliškai faktiškai nešnekėjau. Bet Valdas man parodė kur kreiptis, į kokias asociacijas įstoti, kur laikytis licencijas. Kadangi aš norėjau specializuotis vartininkų treniravimo srityje, Anglijoje man iš esmės teko iš naujo mokytis apie futbolą, nes mano turėtų žinių nepakako, o ir UEFA B licencija nesuteikė jokių teisių treniruoti vartininkus. Norint dirbti su vartininkais Anglijoje būtina turėti UEFA vartininkų trenerių licencijas – C, B, Jaunimo ir tik paskui A.

Tik turėdamas „Advanced Youth“ vartininkų trenerio licenciją ir UEFA B trenerio licenciją jau galėjau dirbti profesionalioje futbolo akademijose. Kitas žingsnis – UEFA A lygio vartininkų trenerio licencija. Konkurencija Anglijoje yra labai didelė, į kursus vietų skaičius ribotas, taip paprastai į juos nepateksi. Štai UEFA A vartininkų trenerių licencijos kursai trunka vienerius metus, o į juos priimami tik 20 specialistų. Man labai pasisekė, nes patekau į vieną kursą su puikiais, elitiniais treneriais. Ir dirbdamas su jais, atlikdamas praktikas, gavau tikrai neįkainojamos patirties, labai daug sužinojau apie aukščiausio lygios vartininkų trenerių darbą.

Aš tuo metu dirbau su jaunimu, o mano grupėje buvo Londono „Arsenal“, „Crystal Palace“ klubų pagrindinių komandų vartininkų treneriai ir Anglijos rinktinės vartininkų treneris Martyn Margetson. Vienas iš geresnių dalykų, kad kartą per metus turėjome apsilankyti kiekvieno iš vartininkų trenerių darbovietėje ir pažiūrėti kaip jie dirba. Tokiu būdu teko visą dieną praleisti ir su Anglijos nacionaline rinktine. Anglai ruošėsi rungtynėms su Brazilija, o mes visą dieną buvome kartu su futbolininkais, treneriais ir pan. Tai tikrai buvo labai gera patirtis.


- Šiuo metu darbuojiesi Anglijos „Premier“ lygoje rungtyniaujančio Braitono „Albion“ klubo futbolo akademijoje. Kada ir kaip prisijungei prie šio klubo?

- Pirmas pokalbis su „Albion“ klubo direktoriumi įvyko prieš septynerius metus. Tuo metu pagrindinė „Žuvėdrų“ komanda žaidė antrame pagal pajėgumą Anglijos futbolo divizione, o ir futbolo akademija buvo tik antros kategorijos. Bet man labai patiko jų ambicijos, planai ir užmojai. Ir galiu pasakyti, kad pataikiau į dešimtuką. Dabar „Albion“ futbolo akademija turi aukščiausią kategoriją, o iš viso Anglijoje tokių futbolo akademijų yra tik 26. Trečius metus iš eilės visos reprezentacinės „Albion“ komandos žaidžia aukščiausio lygio varžybose. Dar svarbiau, kad pagrindinėje „Albion“ komandoje 30 proc. laiko aikštėje praleidžia mūsų futbolo akademijoje išugdyti futbolininkai. Ir tai yra geriausias rezultatas visoje „Premier“ lygoje.

Ir man asmeniškai neblogai sekasi dirbti su vartininkais, taip pat ir mūsų vartininkams gerai sekasi, štai neseniai pagrindinės komandos vartininkas Robertas Sanchezas sulaukė kvietimo į Ispanijos nacionalinę rinktinę. Todėl tikrai esu labai patenkintas savo darbu ir džiaugiuosi, kad prisijungiau prie „Albion“. Iš esmės, beveik visi planai įgyvendinti, neseniai klubas už 70 milijonų svarų sterlingų įsirengė naują modernią treniruočių bazę, kurioje treniruojasi visos „Albion“ komandos – ne tik vyrų, bet ir moterų, jaunimo, vaikų ir pan. Treneriams taip pat svarbu, kad visi galime stebėti vieni kitų treniruotes, mokytis, semtis patirties.

- Kaip Anglijoje treniruojami vartininkai? Ar vaikai nuo mažumės mokomi tik vartininko amato subtilumų?

- Vartininkas yra gan specifinė pozicija. Būdamas vartininku nuo pat mažens tu daug ką prarandi. Pavyzdžiui, vartininkas labai retai visu greičiu bėga daugiau nei 15 metrų atstumą. Vartininkas niekada neapsisuka aplink savo ašį, nes jis visą laiką privalo būti veidu į kamuolį. Dažniausiai juda tik pristatomu žigsniuku į šalis. Ir jei nuo mažens specializuojiesi tik būti vartininku, tai net ir bėgti nemokėsi, nes vartininkai bėgdami nejudina rankų.

Jau net ir mokslininkai įrodinėja, kad ankstyvoji specializacija nėra toks pozityvus dalykas, kad kaip tik reikia mažus vaikus skatinti išbandyti kuo daugiau sporto šakų, ar bent jau pozicijų aikštėje. Pas mus akademijoje 9-12 metų vartininkai turi tik dvi vartininkams skirtas treniruotes per savaitę, trečia treniruotė – be pirštinių, kai jie treniruojasi kartu su aikštės žaidėjais, bet jokiu būdu neina į vartus. Taip pat dar būna speciali treniruotė su fizinio rengimo specialistu.

Mes jaunuosius vartininkus net skatiname, kad jie išbandytų įvairius sportus – krepšinį, tenisą, lengvąją atletiką, tai yra tokias sporto šakas, kurios susijusios su specifiniu, vartininkams reikalingu judėjimu. Kita vertus, turime akademijoje 12-metį vartininką, kuris du kartus per savaitę lanko plaukimo treniruotes ir yra tikrai perspektyvus plaukikas. Toks ir yra tikslas, kad jaunam amžiuje vartininkai išbandytų kuo daugiau sporto šakų ar pozicijų aikštėje. Ankstyvoji specializacija kelia ne tik fizinių, techninių ar taktinių, bet ir psichologinių problemų. Dauguma žaidėjų, kurie specializuojasi vienoje sporto šakoje nuo mažens, dažniausiai užaugę apskritai nesportuoja. O tie kurie vaikystėje išbandė daugiau sporto šakų, visą gyvenimą išlieka aktyvūs.

- Iš šalies žiūrint atrodo, kad futbolo aikštėje vartininko darbas yra pats paprasčiausias, nes jam tereikia atremti varžovų smūgius ir nepraleisti įvarčio. Kaip yra iš tiesų?

- Aukščiausio lygio čempionatuose vidutiniškai per rungtynes šiais laikais būna apie 3-4 smūgiai į vartų plotą. Keli gali būti tokie, kad net ir aš sugaučiau kamuolį, kiti – reikalaujantys super meistriškumo. Tačiau vien atremti tuose kelis smūgius tikrai neužtenka. Iš tiesų, savų vartų gynyba dabar yra bene mažiausia vartininko žaidimo ir atsakomybės sritis. Aišku, silpnesnėse komandose vartininkams tenka daugiau padirbėti. Bet įprastai tų smūgių nebūna labai daug. Todėl vartininko uždaviniai skirstomi į žaidimą su kamuoliu ir be kamuolio. Žaidimas su kamuoliu – tai ir visi kamuolio įvedimai į žaidimą. Be kamuolio – vartų gynyba ir teritorijos gynyba. Tai ir smūgių atrėmimas, ir net svarbiau – aukšti perdavimai iš krašto, užmetimai gynėjams už nugarų, savalaikis išbėgimas iš vartų, pasaugojimas ir pan.

Labai svarbus vartininko pozicijos užsiėmimas. Aukščiausio lygio vartininkai šiais laikais žaidžia vos ne kaip atsitraukę gynėjai. Labai svarbu, kaip vartininkas sugeba atlikti perdavimą tarp grandžių, pradėti savo komandos atakas. Kitas svarbus momentas – dabar vartininkai turi ne tik mokėti tiksliai atlikti perdavimą netoli, kad ir tarp dviejų varžovų esančiam komandos draugui, bet ir perduoti kamuolį nuo savo vartų už aikštės vidurio linijos, be įsibėgėjimo, tiesiog iš žingsnio. Nes pastaruoju metu ryški tendencija, kai spaudimas taikomas net baudos aikštelėje, o kai vartininkas gali vienu perdavimu atkirsti pusę varžovų komandos, jis savo ekipai suteikia didelį pranašumą.

Dabar yra tendencija, kad aukšto lygio vartininkai tiesiog privalo mokėti atlikti tikslų, bet labai tolimą perdavimą. Futbolas keičiasi ir tie pokyčiai tuo pat metu keičia vartininkus. Prieš penkerius metus ant bangos buvo „Tiki-taka“, žaidimas trumpais perdavimais, tad vartininkai turėjo mokytis žaisti kojomis, atlikti trumpus ir vidutinius perdavimus į tarpus ir pan. Dabar jau prie viso to reikia ir tolimo perdavimo, kad galėtum susidoroti su aukštu varžovų presingu.

Vartų gynybos srityje mažėja didelių, aukštų, galingų vartininkų vaidmuo. Dabar grįžta atletiški, vikrūs, staigūs vartininkai, nebūtinai dviejų metrų ūgio gigantai. Iš tolimų distancijų smūgių mažėja, 90 proc. visų smūgių atliekama iš artimų distancijų, tam reikia greito, vikraus, staigaus, nedidelio, 185 – 190 sm ūgio vartininko.


- Kokie pagrindiniai skirtumai tarp Anglijos ir Lietuvos futbolo vartininkų mokyklų?

- Esminis Anglijos futbolo privalumas – labai didelė atranka. Iš regioninių futbolo centrų į „Albion“ akademiją patenka tik gabiausi vaikai. Ir čia jie treniruojasi su pačiais geriausiais. Tačiau tai nereiškia, kad patekę 9 metų į akademiją, jie joje liks iki 16 metų ir pasirašys profesionalų kontraktą. Atvirai pasakius, tokie šansai yra labai nedideli, nes čia vyksta nuolatinė kaita ir jei tik trumpam stabtelėjai, nustojai tobulėti, tave iš karto pakeis kitas vaikas. Konkurencija čia yra labai didelė ir intensyvi. Šia prasme Lietuvos ir Anglijos negalima lyginti.

Jei Lietuvoje futbolo mokykla vienoje amžiaus grupėje turi 15 vaikų, tai visi jie ir žygiuoja drauge, visus stengiesi išlaikyti bent iki 16 metų. O Anglijoje kiekvienais metais turime 200 vaikų, jie nuolat keičiasi, ateina tik geriausi, talentingiausi. Ir jiems nereikia papildomos motyvacijos, nes visi žino, kad už jų nugarų stovi daugybė tokių pat talentingų jaunų futbolininkų. Iš tiesų, kelias iš jauniausios akademijos komandos į pagrindinę ekipą yra labai sudėtingas, paskaičiuota, kad mažiau nei 1 proc. nuo 9 metų akademiją lankyti pradėjusių vaikų tampa profesionalais.

- Vis dėlto, bendrame, gan nykiame lietuviško futbolo fone mūsų vartininkai išsiskiria savo sugebėjimais. Tačiau įsitvirtint aukščiausiame futbolo lygyje jiems nepavyksta. Kodėl?

- Tikrai manau, kad turime daug perspektyvių ir talentingų vartininkų, bet jiems trūksta techninių ir taktinių žinių. Lietuviai vartininkai pasižymi labai gerais fiziniais duomenimis, yra stiprūs psichologiškai, turi labai gerą mentalitetą, nebijo sunkaus darbo, yra drąsūs, galingi. Bet kai patenki į patį aukščiausią lygį, išryškėja techninio, o ypač – taktinio pasirengimo spragos. Gal dėl to mūsų vartininkai ir nesugeba užsikabinti pačiame aukščiausiame lygyje.

Kita vertus, dabartiniai geriausi mūsų vartininkai – Giedrius Arlauskis, Ernestas Šetkus, Emilijus Zubas ir kt. augo ir brendo tais laikais, kai Lietuvoje apskritai nebuvo vartininkų trenerių. Ir ką patys išmoko, tą jie ir turi. Bet dabar ir Lietuvoje kryptingai dirbama su vartininkais, yra net specialios vartininkų akademijos, futbolo mokyklos. Dabar jaunieji lietuviai vartininkai tikrai labai sparčiai tobulėja, tad po dešimtmečio mes galime išugdyti tokią vartininkų kartą, kuri bus ne tik fiziškai galinga, drąsi ir darbšti, bet ir turės reikiamą taktinį išprusimą, kad galėtų žaisti geriausiose Europos futbolo lygose, o ne tik Izraelyje ar Rumunijoje.

Aš noriu palinkėti visiems jauniesiems futbolininkams nebijoti rizikuoti, nebijoti bandyti, nes blogiausiu atveju, net ir nepavykus, gausit vertingą pamoką ir kažko išmoksit. Reikia nebijoti svajoti, bet reikia ir dar daugiau dirbti, kad tą svajonę pasiektum. Tikrai viskas įmanoma, bet teks įdėti labai daug darbo, pastangų, paaukoti daug metų, kad pasiektum tikslą. Taip, į „Premier“ lygą patenka tik vienas vaikas iš šimto akademijos auklėtinių, bet kas gali pasakyti, kad tu nesi tas vienas? Šiuo metu yra tik vienas lietuvis dirbantis Anglijos „Premier“ lygos klubo futbolo akademijoje, bet jei man pavyko, tai gali ir kiti tai padaryti. Tiesiog reikia atkakliai ir nuosekliai dirbti, bei siekti savo tikslo, savo svajonės.

Visą pokalbį su J. Gasiūnu klausykite Futbolotreneris.lt tinklalaidėje „Kas BLOG'esnio, treneri?“.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (35)