Apie futbolo agento darbą
V. Mižigurskis pasakojo, jog visada jautė potraukį agentavimo sričiai, jis teigė visada pasižymėjęs didele įvairių kontaktų baze. „Visi žinojo, kad turiu daug ryšių ir turiu gerą kontaktą su visais, net žaisdamas aš visada kažkam padėdavau – kažkas paprašo, aš suvesdavau su agentu, su klubu, todėl galima sakyti, kad jau nuo aštoniolikos metų viskas ir prasidėjo, tiesiog už tai aš tada dar negaudavau pinigų. Po to, kai pamačiau, kad tame lygyje, kuriame aš norėjau žaisti jau nežaisiu – nusprendžiau daryti kitą karjerą. Tik buvo vienas dalykas, kuris mane stabdė – aš norėjau sužaisti rinktinėje, bet sužaidžiau ir buvo ramu“, – apie potraukį agentavimui pasakojo V. Mižigurskis.
Futbolo agentas teigė, jog šiuolaikiniame futbole agento sąvokos nėra. „Oficialiai futbolo agento licenciją aš gavau 2011 ar 2012 metais. Reikėjo ateiti į Lietuvos futbolo federaciją, išlaikyti licenciją ir viskas.
Dabar išvis nėra tokio supratimo kaip futbolo agentas, dabar viskas statoma ant pasitikėjimo – jeigu žaidėjas tavimi pasitiki, tu jam atstovauji“, – kalbėjo V. Mižigurskis.
Paprašytas apibūdinti futbolo agentų darbą, V. Mižigurskis teigė, jog yra skirtingi agentai, kurie turi skirtingus tikslus. „Yra skirtingas agentų darbas – vieni, kaip aš, dirba su žaidėjais, visada būna ant ryšio, padeda visais klausimais, būna netgi reikia su žmona sutaikyti, su tėvais, o yra kiti agentai – tarpininkai, jie padarė perėjimą tarp klubų, uždirbo pinigus ir pamiršo apie tuos žaidėjus, jiems neįdomu“, – kalbėjo V. Mižigurskis.
Kaip turkai Ž. Karčemarską viliojo
Valerijus Mižigurskis ne tik atstovavo Žydrūnui Karčemarskui, bet ir buvo geras jo draugas. Tinklalaidėje futbolo agentas prisiminė, kaip vykdavo derybos su turkų klubais bei pasidalino neįtikėtina istorija, kaip Ž. Karčemarskas bandė pasirašyti naują sutartį.
„Buvo tokia situacija su „Antalyaspor“. Tada klube žaidė Samuelis Eto‘o, tuo metu jie labai norėjo Ronaldinho ir visi laikraščiai rašė, kad Ronaldinho atskris į „Antalyaspor“. Bet pats Ž. Karčemarskas nenorėjo ten, jis pagal charatkerį yra profesionalas, o Antalijoje – kurortas, Eto‘o, Ronaldinho jeigu atvyktų – ten ne dėl futbolo, ten visi kaifuoja nuo gyvenimo. Bet šeima, aišku, norėjo į Antaliją – jūra, saulė, plius visi „Antalyaspor“ žaidėjai gyveno geriausiame viešbutyje, nes viešbučio savininkas yra klubo prezidentas. Jie siūlė labai gerus pinigus ir Žydrūnas Karčemarskas sako „gerai, einam į Antaliją, viskas“, nors jis realiai nenorėjo eiti. Buvo pilna pasiūlymų iš Turkijos, mes išrinkome kelis klubus ir „Antalyaspor“ buvo vienas iš tų klubų.
Pamenu, aš ryte išskridau iš Vilniaus į Stambulą, o jie turėjo rungtynes su „Fenerbahce“ Stambule. Atvykau į stadioną, sutikau „Gaziantepspor“ komandos prezidentą, pašnekėjome, baigėsi rungtynės, Ž. Karčemarskas atėjo į rūbinę, palinkėjo visiems sėkmės ir pasakė, kad jis lieka Stambule su reikalais. Jie iškart pranešė prezidentui, prezidentas skambina man ir sako „aš žinau, kad jūs važiuojate pasirašyti kontrakto su „Antalyaspor“, tik prašau, nepasirašykite, aš garantuoju, kad „Fenerbahce“ pateiks pasiūlymą. Aš šiandien sėdėjau su jų prezidentu, jie labai juo domėjosi“.
Mes nuvažiavome į Antalijos biurą, kontraktas jau gulėjo ant stalo, buvo viskas suderinta. Ž. Karčemarskas liko apačioje su sporto direktoriumi, su treneriais kalba – Ž. Karčemarskas gerai kalbėjo turkiškai – o aš nuėjau su prezidentu kalbėti. Jis man duoda kontraktą, o aš žiūriu, kad ten 20% mažesnis atlyginimas nei buvo tartasi. Aš sakau „pala pala, čia ne taip buvo“, o jis pradėjo teisintis, kad kitaip negali. Sakau, negali tai negali, mes nepasirašysime. Prezidentas tuomet pradėjo sakyti, jog Antalijoje geros sąlygos, jūra, o aš sakau, kad mes ne degintis važiuojame, mes važiuojame futbolą žaisti.
Aš nusileidžiu į apačią ir lietuviškai sakau – einam iš čia, Ž. Karčemarskas klausia kas nutiko, sakau, po to paaiškinsiu. Ir mes einame išėjimo link, prezidentas pamatė ir, nusileidęs iš viršaus, sako „Stop, aš viską padarysiu, kaip tarėmės“. Aš vėl grįžtu, jis vėl bando apgauti, sako, „Pasirašome, bet visi kontraktai lieka pas mane, mums paskutinis turas su „Gaziantepspor“, o jie kovoja dėl išlikimo, po to bus kalbų“. Sakau gerai, pasirašome, vienas kontraktas lieka pas mus, kitas pas jus. Jeigu norite, padedame kontraktus į banko seifą ir 22 dieną, kai baigsis sezonas, pasiimame kontraktus. Jis nesutiko.
Išeiname su Ž. Karčemarsku, atsisėdome į mašiną, o jau buvo ketvirta ryto, aš jam viską papasakojau, o jis atsakė paprastai: „Na ir gerai, aš taip nenorėjau į tą Antaliją“, – šypsojosi V. Mižigurskis.
Dar daugiau V. Mižigurskio prisiminimų ir negirdėtų istorijų išgirsite tinklalaidėje „Football O‘clock“.
