Įšaldytas konfliktas futbole
Veikiausiai dar ne viena Brazilijos ir Argentinos gyventojų karta iki užkimimo ginčysis, kas yra geriausias visų laikų futbolininkas – Pele ar D. Maradona.
Tai – toks pat neišsprendžiamas tautų disputas kaip ir arabų antipatija Izraeliui ar teritorinės pretenzijos tarp Armėnijos ir Azerbaidžano.
Jeigu objektyvaus atsakymo šis ginčas neturi, D. Maradoną vis tiek galima tituluoti geriausiu kairiakoju žaidėju, kada nors užlipusiu ant žaliosios vejos.
Net ir garsiausią savo įvartį 1986 metų pasaulio čempionato ketvirtfinalyje prieš Anglijos rinktinę jis įmušė kaire – tik ne pėda, o ranka.
Trečiadienį Anapilin iškeliavęs 60-metis futbolo genijus garsėjo ir kairuoliškomis politinėmis pažiūromis.
D. Maradoną tik iš pasakojimų pažįstantys jaunesnių kartų futbolo mėgėjai šią savaitę galėjo susidaryti įspūdį apie jo asmenybę iš nuotraukų lavinos, kurią per socialinius tinklus paleido futbolo žvaigždės ir kitos viso pasaulio įžymybės.
Visi norėjo nusifotografuoti su Diego Armando. O jis neatsakydavo niekam.
Tačiau tų, kurie pačiam legendiniam 10-ajam numeriui buvo didžiausi autoritetai, jau nebėra tarp gyvųjų. Net jeigu ir būtų, socialiniais tinklais jie veikiausiai nesinaudotų.
Kerštas aikštėje
D. Maradona užaugo Villa Fiorito lūšnynuose greta Buenos Airių. Jo šeima buvo gausi ir skurdi.
Diego vyresnysis buvo guaranių – dabartinės Argentinos teritoriją prieš maždaug 10 tūkst. metų apgyvendinusių indėnų genties – palikuonis.
Ir nors vaikystėje žavėjosi Jungtinės Karalystės futbolo pažiba George'u Bestu, visa D. Maradonos aplinka formavo nepasitikėjimą imperialistiniais Vakarais.
Jis ypač sustiprėjo per 1982 metų karinį konfliktą tarp Argentinos ir Jungtinės Karalystės dėl Folklando salų, esančių Atlanto vandenyno pietuose.
Nors Argentiną valdžiusi chunta jėga užėmė iki tol britams priklausiusį salyną, Margaret Thatcher pasiųstas Karališkasis laivynas po intensyvių mūšių jį atkovojo.
Tuomet D. Maradonai buvo 21-eri. Po ketverių metų du jo įvarčiai eliminavo Anglijos rinktinę iš pasaulio pirmenybių Meksikoje, pasibaigusių Argentinos triumfu.
„Tuomet kalbėjome, kad rungtynės neturi nieko bendro su karu. Kalbėjome netiesą.
Žinojome, kad Folklando salose žuvo mūsų tautiečiai, kad jie buvo iššaudyti kaip paukščiai. Tai buvo mūsų kerštas, mūsų būdas atsiimti Folklando salas. Ta pergale mes apgynėme savo vėliavą“, – 2000-aisiais išleistoje autobiografijoje rašė D. Maradona.
Su Fideliu rūkė cigarus, su Lukašenka taip ir nesusipažino
Tautinis pasididžiavimas buvo ryškus D. Maradonos bruožas per visą jo karjerą.
Bet jai pasibaigus ėmė stiprėti kita vos 165 cm ūgio driblingo virtuozo pasaulėžiūros dalis.
Šio amžiaus pradžioje D. Maradona ketverius metus gyveno Kuboje, kur gydėsi nuo priklausomybės narkotikams.
Tuo metu užsimezgė neįprasta draugystė tarp futbolininko ir marksizmo doktrinas ginklu tvirtinusio revoliucionieriaus.
Kubos prezidentas F. Castro tapo geriausiu D. Maradonos bičiuliu.
„Jis atvėrė man Kubos duris, kuomet visos ligoninės Argentinoje jas užtrenkė, bijodamos atsakomybės dėl Maradonos mirties“, – yra sakęs Diego Armando, prieš tai vos neiškeliavęs į dausas dėl širdies problemų, sukeltų kokaino.
Su karinės uniformos po 1959-ųjų Kubos revoliucijos taip ir nenusivilkusiu El Comandante D. Maradona rytais eidavo pasivaikščioti ir kalbėdavosi apie politiką bei sportą.
Ant kojos jis išsitatuiravo barzdotojo Fidelio atvaizdą, o ant peties – ikonišką savo tautiečio Che Guevaros veidą.
Kai F. Castro mirė 2016 metais, D. Maradona buvo palūžęs.
„Verkiau negalėdamas susivaldyti. Po to, kai netekau tėvo, tokio skausmo dar nebuvau patyręs“, – sakė argentinietis.
Diego nuvyko į prezidento laidotuves Havanoje ir viešai atsisveikino su savo „geru draugu ir antruoju tėvu“.
Kiek anksčiau D. Maradona palaidojo kitą Pietų Amerikos socializmo lyderį – Venesuelos prezidentą H. Chavezą.
Pas pastarąjį jam taip pat teko svečiuotis. Net ir pasirodyti kassavaitinėje valstybinės televizijos laidoje, kurią vesdavo pats H. Chavezas.
„Tikiu Chavezu taip pat kaip ir viskuo, ką daro Fidelis. Jų politika man atrodo pati geriausia“, – 2007-aisiais savo pasišventimą rodė D. Maradona, neslėpęs ir neapykantos pikčiausiam abiejų diktatorių priešui – JAV.
Paskutinę socialistinio autoritarizmo figūrą jis pagerbė 2018 metais Europoje. Tiesa, netiesiogiai.
Tuomet D. Maradona triukšmingai atvyko į Bresto „Dinamo“ klubą, kurį iš pradžių žadėjo treniruoti, o paskui neva tapo valdybos pirmininku.
„Labai šiltai prisimenu F. Castro, H. Chavezą ir Muammarą Gaddafį. Taip pat pažįstu Vladimirą Putiną (su Rusijos prezidentu D. Maradona buvo susitikęs per 2018 metais šioje šalyje vykusį pasaulio čempionatą – Delfi). Dabar norėčiau nusifotografuoti su Aleksandru Lukašenka“, – prieš viešnagę pas Lietuvos kaimynus kalbėjo Diego.
Galiausiai pasirodęs apsnūdusiame mieste argentinietis sukėlė milžinišką šurmulį ir viešai pasakojo ne tik pakelsiąs klubą į naujas aukštumas, bet ir liksiantis visam laikui gyventi Baltarusijoje, kuomet baigsis jo trejų metų sutartis.
Vis dėlto nei vienas, nei kitas pažadas nebuvo ištesėti. Jau kitą dieną D. Maradona išskrido atgal į gimtinę taip ir nenusitikęs su šalies prezidentu A. Lukašenka.
Ir nebesusitiks – dabar atėjo laikas apraudoti patį kamuolio burtininką.
Nenuostabu, kad su milijonais futbolo gerbėjų visame pasaulyje tai padarė ir sau neįprastai švelniais žodžiais prabilęs Rusijos komunistų lyderis Genadijus Ziuganovas.
„Daugelis laiko D. Maradoną didingiausiu futbolininku istorijoje. Būdamas kairiųjų pažiūrų, jis drąsiai smerkė kapitalistinio pasaulio godumą. Su juo baigėsi ištisa era. Bet mes jo nepamiršime. Ačiū tau, Diego!“ – atsisveikino šovinistiniais pareiškimais pagarsėjęs politikos veteranas.
