Neseniai į Turkiją persikėlęs ir ten žvaigžde pasijusti spėjęs A. Novikovas pasakojo ne tik apie savo pirmuosius žingsnius futbolo aikštėje, prie šoninės linijos bėgančią savo močiutę, pamokas groti pianinu per karantiną, bet ir svajones žaisti „Barcelona“ komandoje bei stiprų tikėjimą, kad Lietuvos rinktinė gali grįžti į pergalių kelią.
2018 metų geriausiu Lietuvos futbolininku išrinktas A. Novikovas tuomet apdovanojimą dedikavo savo močiutei, atvedusiai jį į futbolą. Dar ir dabar jis šiltai prisimena akimirkas, kai ji ragindavo savo anūką bėgiodama prie šoninės aikštės linijos.
„Iš pradžių lankiau kikboksą. Iš tikrųjų eidavau ten tik dėl savaitgalių, kuriais žaisdavome futbolą. Man labai patiko futbolas, todėl nuėjau pas močiutę, paprašiau ir su ja nuėjome į futbolo treniruotes. Seniai jau viskas buvo, bet pamenu, kaip močiutė ir treniruotėse, ir per rungtynes bėgdavo prie šoninės linijos ir ragindavo mane: „Greičiau, greičiau“, – juokėsi A. Novikovas.
Mažas, išdykęs, tikru kunkuliuojančios energijos užtaisu buvęs berniukas su dideliu noru lankė futbolo treniruotes.
„Aistra futbolui buvo labai didelė. Ir po treniruočių grįžęs namo kieme dar žaisdavau futbolą. Energijos buvo daug, o mintyse – kaip dar pažaisti futbolą, – pasakojo dabartiniame LFF, o anksčiau „Lokomotyvo“ vardą turėjusiame stadione futbolo kamuolį gainioti pradėjęs puolėjas. – Anksčiau futbolas buvo hobis, negalvojau, kad iš jo užsidirbsiu ir pragyvensiu. Jei ne futbolas, nežinau, ką daryčiau. Tai – ir hobis, ir darbas, ir gyvenimas“.
Mėgdžiojo Ronaldinho, sekė Gattuso
Arvydas prisiminė, kaip buvusiame Vilniaus „Žalgirio“ stadione įvairiose rungtynėse būdamas vaikas padavinėjo futbolininkams kamuolius iš užribio.
„Pamenu, kad teko padavinėti kamuolius rungtynėse tarp Lietuvos ir Ispanijos rinktinių, o juk atvažiavo Raulis. Tuomet visi vaikai juo žavėjosi. Šiaip visuomet sekiau Ronaldinho. Tai, ką jis darė žaisdamas „Barcelonoje“, buvo nežemiška. Dar ir dabar pasižiūriu kokį jo apgaulingą judesį, pabandau“, – prisipažino vienas iš Lietuvos rinktinės lyderių.
Anot futbolininko, tikras pavyzdys savo vidinėmis savybėmis jam yra italas Gennaro Gattuso: „Dabar jis treneris, bet kai pats žaidė, buvo tikras kovotojas, geras žaidėjas, žemas savo pozicijoje, bet ir agresyvus. Visi jo bijodavo. To agresyvumo futbole reikia, bet proto ribose, jis neturi pereiti į geltoną ar raudoną kortelę, kad nepavestum savo komandos“.
A. Noviką aikštėje labiausiai žavi įvarčiai, tačiau jam ne mažiau patinka žaidimas vienas prieš vieną, kamuolio varymas, perdavimai.
„Negalvojau, kad būsiu profesionalas. Kai pasirašiau pirmąjį kontraktą su „Hearts“, supratau, kad teikia kabintis, galiu taip uždirbti ir išlaikyti savo šeimą. Kai žaidžiau Lietuvoje būdamas 16-metis, apie tai negalvojau, tačiau kai išvažiavau ragauti legionieriaus duonos, tuomet visas mąstymas pasikeitė“, – prisipažino jis.
Turkija – karjeros žingsnis į priekį
Rugpjūčio pabaigoje A. Novikovas paliko Varšuvos „Legia“ ir prisijungė prie Turkijos aukščiausioje lygoje žaisiančio Erzurumo „Erzurumspor“ komandos. Paties futbolininko nuomone, kol kas naujoje vietoje jam viskas einasi kaip iš pypkės.
„Pradėjau įspūdingai, 2 įvarčiai, rezultatyvus perdavimas. Fanų neįleidžia į stadionus, bet jaučiu palaikymą. Žmonės ten gyvena futbolu, tūkstančius žinučių gaunu. Komanda labai gerai sukomplektuota, daug naujų žaidėjų. Galime daug gero nuveikti šį sezoną. Mano asmeniški tikslai – kuo aukščiausi. Klubo tokie patys. Ar galima pakovoti dėl aukščiausio titulo? Kodėl ne? Viskas įmanoma, reikia tikėti“, – kalbėjo puolėjas.
Apie pasklidusią žinią, kad lietuvis nori tapti geriausiu metų Turkijos žaidėju Arvydas mojo ranka: „Matyt ne taip išvertė ar suprato. Iš tikrųjų sakiau, kad noriu tapti geriausiu Lietuvos metų futbolininku. Aišku, kai tiki, galima tapti ir Turkijos metų futbolininku“.
Jis tikino, kad Turkijos futbolo pirmenybės su 21-a komanda yra kaip tik, ko reikėjo jo karjeroje. „Stiprus lygis. Padariau didelį žingsnį į priekį. Perėjau į geresnę lygą, o kai žaidžiu su geresniais žaidėjais, pats tampu geresniu“, – pastebėjo A. Novikovas.
Karantinas – prastas etapas su sintezatoriumi
Reaguodamas į šiais metais pasaulį supurčiusią koronaviruso pandemiją A. Novikovas raukėsi: „Daug nervų kainavo. Negalėjau grįžti į Lietuvą, negalėjau pamatyti šeimos, o ką tik buvo gimęs sūnus, sunku žmonai vienai. Aišku, po karantino grįžau. Bet treniruotis ne tas pats, kai treniruojiesi vienas, be komandos – iš karto gavau traumą.
Apskritai visose lygose padaugėjo traumų, tai savaime suprantama. Juk kai sėdi namie, rizikinga grįžti ir visa jėga pradėti treniruotis. Paskui jau buvo medikų klaidos, kad tiek ilgai buvau traumuotas. Nelabai linksmas laikas, bet turi ir privalumų. Nusipirkau sintezatorių ir mokiausi groti. Deja, paskui vėl pamiršau“.
Pandemija ištuštino ir futbolo stadionus, o be sirgalių, kaip prisipažino „Sportinės formos“ svečias, futbolininkai žaidžia rungtynėse lyg treniruotėje.
„Aišku, mes esame profesionalai, turime priprasti. Bet keista, kai net girdisi, ką žmogus kalba tribūnoje. Tikiuosi, kad Turkijoje leis žiūrovus. Ten bus labai daug triukšmo. Daug duoda, kai stadionas ūžia, emocijos visai kitos“, – sakė jis.
Arvydas dabar stengiasi apie koronavirusą neskaityti, nors atsiriboti visiškai nuo to nepavyksta – primena atliekami COVID-19 testai, kuriuos iš pradžių sunku buvo ištverti, bet kai daromi prieš kiekvienas rungtynes, priprato.
Rinktinės rezultatai priklauso nuo žaidėjų
Iki pergalės prieš Albaniją Lietuvos futbolo rinktinė 4 metus niekaip nesugebėjo laimėti. Tas laikas, kaip prisipažino ir pats A. Novikovas, buvo sunkus žaidėjams.
„Buvo sunku, bet visuomet eidavome laimėti, norėjome laimėti. Gal kitiems atrodo, kad susirinkdavome tik pažaisti. Sunkus periodas, bet dabar viskas gerėja. Kiekvienas atvažiuoja su dideliu noru. Juk jei nenorėtų, neatvažiuotų. Visi nori žaisti už Lietuvos rinktinę“, – kalbėjo puolėjas.
Ir tęsė: „Viskas priklauso nuo žaidėjų, nuo mūsų. Daug kas sako, reikia keisti trenerį, valdžią. Bet mes patys, žaidėjai, žaidžiame, mes ir turime rodyti rezultatus. Turime gerai žaisti, laimėti, tuomet visi bus patenkinti ir treneriais, ir valdžia. Darysime viską, kad laimėtume, užimtume pirmą vietą grupėje. Aišku, ne visada pavyksta, bet darysime viską, kas įmanoma“.
Paprašytas įvardinti, kokią turi svajonę, A. Novikovas iš karto prisiminė „Barceloną“: „Norėjau žaisti „Barcelonoje“. Bet man jau 29 metai. Žinau, kad neišsipildys, žiūriu realistiškai. Todėl ir svajonė dabar tokia – kad būtų sveikatos man ir mano šeimai“.
Daugiau laidos dalyvių minčių – vaizdo įraše.
Laidos vedėją rengia Aleksandras Pogrebnojus.
Visą „Delfi TV“ laidos „Sportinė forma“ archyvą rasite čia.
