2017 metais Edvinas Eimontas buvo priverstas atsisveikinti su LFF prezidento postu po to, kai pasiūlė pertvarkyti federacijos struktūrą, atveriant klubams galimybę tiesiogiai dalyvauti jos veikloje.
Naujos įstatų redakcijos tuomet nepalaikė ne tik S. Stankaus vadovaujamas vadinamasis federacijos senbuvių flangas, bet ir į valdžią aktyviai brovęsi naujokai su Arūnu Pukeliu ar Žydrūnu Buzu priešakyje.
Nors ši sąjunga ilgai netvėrė, ir vėliau pats S. Stankus buvo išsemtas iš LFF grietinėlės kaip musė iš barščių, federacijos pertvarka išliko simbolinė.
Trečiadienį dalyvaudamas Delfi laidoje perrinkimo siekiantis LFF prezidentas Tomas Danilevičius pareiškė, jog klubai sudaro daugumą dėl naujo prezidento šeštadienį balsuosiančioje LFF konferencijoje.
„Aš manau ir galiu pasakyti, kad beveik garantuoju, jog 60-70 proc. visų delegatų yra klubų atstovai. Todėl manau, kad klubai yra stipriai atstovaujami konferencijoje ir turi svarų žodį tiek dėl įstatų, tiek dėl prezidentų ir dėl kitų pakeitimų“, – sakė nuo 2017-ųjų pareigas einantis buvęs futbolininkas.
LFF šiuo metu turi 19 narių. Tai – dešimt apskričių ir devynios šakinės asociacijos (įskaitant suspenduotą Vaikų ir jaunių futbolo asociaciją, kuri šeštadienį bus šalinama iš narių). Kiekviena jų į LFF konferencija gali siųsti iki penkių balso teisę turinčių delegatų.
Vos viena asociacija – A lygos – vienija išimtinai klubus.
T. Danilevičius nurodė, jog klubai dalyvauti LFF veikloje gali per savo apskričių ir kai kurias šakines asociacijas.
Tik štai LFF konferencijoje tokia galimybė realizuojama visai kitaip nei viešuose kandidatų į prezidentus debatuose.
Padedant futbolo užkulisius gerai išmanantiems specialistams, Delfi pabandė suskaičiuoti, kiek su klubais vienaip ar kitaip susijusių asmenų dalyvavo praėjusioje LFF konferencijoje, vykusioje 2019 metų balandį.
Joje dirbo 73 delegatai. Tik 24 iš jų išeitų priskirti prie klubų atstovų.
Taigi, iš T. Danilevičiaus minėtų „60-70 procentų“ belieka perpus mažiau – 33 proc.
Galbūt vieno ar kito delegato sąsajos su klubais liko neįvertintos. Galbūt šeštadienį Vilniuje rinksis kitokios sudėties LFF konferencija. Tik kokios būtent – T. Danilevičius taip ir nesutiko paviešinti, pasiūlęs laukti, kol po konferencijos jos protokolas bus perduotas Registrų centrui.
Tačiau dabar net ir teoriškai neįmanoma, jog 60-70 proc. konferencijos dalyvių atstovautų klubams.
Šešios iš devynių šakinių asociacijų – teisėjų, trenerių, žaidėjų, studentų, masinio futbolo, vaikų ir jaunių futbolo – vienija atitinkamai interesų grupei priklausančius fizinius asmenis arba ugdymo įstaigas. Klubams čia vietos nėra.
Tuo metu apskričių asociacijų tipiniai įstatai numato, jog į LFF konferenciją deleguojami jų valdybų nariai. O valdybos paprastai formuojamos iš skirtingų sričių atstovų: jaunimo, masinio, veteranų ar moterų futbolo, teisėjų. Tik vienas valdybos narys (o kartu – potencialus delegatas) tokiu tveju tiesiogiai atstovauja profesionaliam futbolui ir klubams.
Beje, jau aišku, kad bent jau Utenos regiono klubų šeštadienį tikrai niekas neatstovaus – šios apskrities asociacijos (UAFF) prezidentas Nemunas Dagilis paskelbė, jog kartu su dauguma valdybos narių ignoruos rinkimus.
„Nė vienas iš kandidatų nėra žmogus, šiuo metu galintis suvienyti Lietuvos futbolą. Norisi normalių rinkimų, diskusijų, norisi balsuoti už futbolo bendruomenėje gerai išdiskutuotus sprendimus, o ne dalyvauti konferencijoje, kurios balsavimo rezultatus žinome kiekvienas“, – pareiškė N. Dagilis.
Pasak jo, UAFF ketino kelti buvusio futbolininko Deivido Šembero kandidatūrą, tačiau šis atsisakė.
Savo ruožtu, bene vienintelė T. Danilevičiaus konkurentą Paulių Malžinską remianti Vilniaus regiono futbolo sąjunga paruošė įstatų pataisas, siūlydama įtraukti tarp LFF narių trijų aukščiausių šalies divizionų, salės futbolo bei moterų lygos klubus.
Paruošė veikiausiai puikiai suprasdama, kad tik tuščiai virpina orą.
LFF klubų nebus, antraip formaliai ir šešėlinei federacijos vadovybei būtų pernelyg sunku visus sukontroliuoti.
Kad save tapatina su futbolu, nė neslėpė ketvirtadienį dėl internete paplitusių beletristinių Skirmanto Malinausko monologų padejavęs LFF viceprezidentas Arūnas Pukelis.
„Lietuvai reikia stipraus futbolo. Stipraus ne tik infrastruktūra, bet pirmiausia – stipraus savo dvasia, reputacija ir atsparumu užsakytoms juodinimo kampanijoms.
Jaučiu atsakomybę apie tai kalbėti, nes pats atsidūriau tokių kampanijų taikinyje. Tačiau nusitaikyta ne į mane. O per mane. Į futbolą“, – socialiniame tinkle rašė A. Pukelis.
Mintis aiški: kritikuojate A. Pukelį – kritikuojate Lietuvos futbolą.
Toliau belieka vienas žingsnis iki galutinės išvados: Lietuvos futbolas yra A. Pukelis.
Netenkina ši pavardė, kuri iš tiesų ne visais atvejais yra svarbiausia dabartinėje LFF – įrašykite kitą. Principas visuomet liks tas pats.
