Vilniaus regiono futbolo sąjungos (VRFS) prezidentas nuogąstauja, jog patrauklioje sostinės vietoje esančios sporto bazės laukia kitų vien tik vilniečių prisiminimuose išlikusių sporto obektų likimas.

„Tikėtina, kad LEU stadionas Žvėryne, kuris yra Vytauto Didžiojo universiteto žinioje, gyvena paskutines dienas. Nuomos sutartys jau nesudaromos, o nuo liepos 1 d. planuojama pradėti žemės sklypo perdavimo Turto bankui procedūras.

Priminsiu, vos perdavus stadioną į VDU balansą, drastiškai pakilo aikštės nuomos kaina – už rungtynes, vietoje 120 eurų, pradėjo šaukti 240 eurų! Suprantama, ilgalaikių nuomininkų gretos smarkiai aptirpo, dažniausiai čia vykdavo pavieniai renginiai, nes turint omenyje stadiono būklę ir infrastruktūrą, nuomos kaina neadekvati. Aktyviau veikė tik teniso kortai, kurie sutvarkyti ir prižiūrimi privačiomis investicijomis.

Žodžiu, objektas galimai tapo ar buvo paskelbtas nuostolingu. O gal toks ir buvo sumanymas? Akivaizdu, kad VDU balanse esantis objektas – kažkelintos eilės rūpestis, nevažinės juk studentai iš Kauno į Vilnių pasportuoti, o be to, VDU turi žemės ūkio akademijos sporto valdas. Kodėl LEU nebuvo prijungtas prie VU, belieka tik spėlioti, nes būtent toks sprendimas atrodo logiškas.

O kas su stadionu? Nieko. Jis niekam neįdomus. Tiksliau, įdomus ir net labai, bet ne stadionas, o jo vieta ir sklypas.

Pastebėsiu, kad būtent tokią įveiklinimo schemą ir prognozavo, kai 2018 m prasidėjo LEU reorganizacijos ir sunaikinimo istorija, kurios pagrindiniu leitmotyvu tapo LEU turto dalybos.

Tyliai buvo sunaikinta viena stipriausių šalyje sporto mokslo ir tyrimų laboratorijų, bendrabučių teritorija numatyta komerciniams poreikiams, o pagrindinis LEU korpusas ir sporto salė atiduoti Vilniaus kolegijai, bet studentų iki šiol čia nėra, todėl klausimas, kiek ilgai stovės tušti pastatai.

Didysis aukso lobis guli Neries vingyje Žvėryne. VMS buvo paskelbusi, kad bendrajame Vilniaus plane čia gali būti tik stadionas, skambėjo priesakai, kad šį kartą bus kitaip. Turint omenyje, kad „Žalgirio“ stadionas tuose planuose vis dar yra stadionas, labai norisi paklausti – o tai bus kaip?

Ką siūlau? Nieko per daug. Palikite LEU stadioną ramybėje. Investuokite 2-3 mln. eurų į jo rekonstrukciją ir modernizavimą, juk ne tokias sumas dabar Vyriausybė taško į kairę ir dešinę pasenusių ir morališkai atgyvenusių salių stogų ir grindų remontams.

Stadionas turi būti gyvas. Pastatykite nedidelę tribūną, persirengimo vietas, sutvarkykite apšvietimą, bėgimo takelius, žaidimo aikšteles ir po kurio laiko stadionas taps visuotiniu traukos objektu. Ši vieta privalo išlikti sporto ir aktyvaus laisvalaikio reikmėms“, – rašė P. Malžinskas.

Kokia futbolo aikštės Žvėryne ateitis, Delfi trečiadienį teiravosi VDU administracijos atstovų.

Pastarieji klausimą peradresavo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai.

„Vyriausybė pagal patikėjimo sutartį su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija stadioną Vytauto Didžiojo universitetui buvo perdavusi laikinai. Sutarčiai baigiantis, tolesnius sprendimus dėl stadiono panaudojimo ir ateities priims Švietimo, mokslo ir sporto ministerija“, – teigiama VDU atsakyme Delfi.

Kritikuoja LFF struktūrą

P. Malžinskas, kurio narystė LFF vykdomajame komitete pernai buvo suspenduota dėl kito pasisakymo socialiniame tinkle, taip pat pasidalino mintimis apie federacijos struktūrą ir būtinas reformas.

Pateikiame neredaguotas VRFS vadovo, kuris praėjusį kovą nutarė dalyvauti kituose LFF prezidento rinkimuose, mintis.

Prieš kelerius metus viso pasaulio žiniasklaida nukreipė dėmesį į Islandijos futbolo pakilimą. Šalis, kurioje gyvena mažiau žmonių negu Vilniuje, nukeliavo iki pasaulio čempionato. Jeigu gali jie, tai kodėl negalime mes? Ko reikia, kad Lietuva pakartotų Islandijos sėkmę ir taptų futbolo šalimi?

Kaip šeima visuomenėje, taip futbolo klubas yra futbolo bendruomenės pagrindas. Nacionalines futbolo asociacijas įkūrė klubai, todėl neatsitiktinai FIFA standartiniai įstatai, kurių privalu laikytis visiems jos nariams, numato, jog būtent klubai turėtų būti tikrieji nacionalinių asociacijų nariai ir tiesiogiai dalyvauti futbolo valdyme.

Deja, Lietuvoje situacija kitokia, o Lietuvos futbolo federacijos (LFF) struktūra – labai uždara. Pažvelgę į LFF įstatų 11 straipsnyje išvardintą baigtinį LFF narių sąrašą, aptiksime, kad futbolo federacija turi tik 19 narių: 10 regioninių futbolo asociacijų, 6 šakines asociacijas, žaidėjų sąjungą, Lietuvos A lygos klubų asociaciją ir Lietuvos studentų futbolo lygą.

Lietuvoje veikia apie 200 klubų, tačiau nė vienas jų nėra tiesioginis LFF narys. Akivaizdu, kad dabartinė LFF narystės struktūra neatitinka futbolo bendruomenės poreikių, o įvairios futbolo bendruomenės nėra proporcingai atstovaujamos. Lietuvos futbolo klubų A lygos asociacijos nariai į valstybės biudžetą per metus sumoka apie 1 mln. eurų mokesčių, kasmet į futbolą investuoja milijonines sumas, bet turi vieną vienintelį balsą. Pirmos lygos klubai apskritai neturi balso. Šie pavyzdžiai rodo, kad atvirumo ir futbolo bendruomenės įtraukimo principų įgyvendinimas nėra užtikrinamas.

Ydingi ir LFF vykdomojo organo (Vykdomojo komiteto, toliau – VK) formavimo principai. VK narių skaičius (21 narys) yra didesnis už pačios LFF narių skaičių! Aukščiausias LFF valdymo organas (Konferencija) renka tik vieną VK narį, kuris turi būti moteris, o kiti VK nariai į komitetą patenka automatiškai kaip LFF narių (organizacijų) vadovai. Tokia VK formavimo tvarka sukelia teisinių problemų, nes pagal LFF įstatus LFF konferencija negali teisėtai pašalinti VK nario, kurio ji nerinko. Be to, tai, kad beveik visi LFF nariai, kurie sudaro Konferenciją, be jokių rinkimų tampa ir Vykdomojo komiteto nariais, suponuoja labai uždarą ir atskirų grupių įtakojamą valdymo sistemą. Ji yra patogi ją kontroliuojantiems asmenims, joje lengva manipuliuoti reikalingais sprendimais. Blogiausia, kad daugelį metų egzistuojanti sistema futbolo bendruomenėje jau įtvirtino požiūrį, jog tokia sistema yra duotybė ir nieko čia nepakeisime.

Prieš kelerius metus visa futbolo bendruomenė priėmė gerojo valdymo praktikos raportą, kuriame įtvirtintos aiškios LFF struktūrinės reformos gairės ir principai: Futbolo klubai turi tapti tiesioginiais LFF nariais, jos „stakeholder‘iais“, o visus VK narius turi rinkti LFF konferencija. Tik taip galima užtikrinant sistemos atvirumą, demokratiškumą ir teisingą atstovavimą.

Vilniaus regiono futbolo sąjunga jau yra parengusi konkrečius pasiūlymus dėl LFF įstatų pakeitimų, kuriuos aš, kaip LFF prezidento pozicijos siekiantis žmogus, tvirtai palaikau. LFF nariais turi tapti visi Lietuvos A lygos čempionate, I ir II lygų pirmenybėse, Lietuvos salės futbolo A lygos pirmenybėse ir Lietuvos moterų A lygos pirmenybėse dalyvaujantys futbolo klubai. Visi jie šiuo metu yra LFF licencijuojami ir veikia pagal tam tikrą struktūrą, kurdami pridėtinę vertę visam Lietuvos futbolui. Natūralu, kad jie turi dalyvauti ir Konferencijos darbe.

Išvada viena – be LFF valdymo reformos nebus permainų ir visame Lietuvos futbole. Neįmanoma sukurti demokratiškos ir tik futbolui dirbančios federacijos palaikant nedemokratiškais pagrindais veikiančią sistemą.

1998 metais pasaulio futbolo čempionato atrankoje Lietuva 8 taškais ir dviem pozicijomis turnyro lentelėje aplenkė Islandiją. Iki svajonės tetrūko vieno žingsnio, tačiau būtent nuo to momento mes, dvi mažos šalys, pasukome skirtingais keliais. 2010-2020 metų LFF strategija žlugo, nes LFF veiklos tikslu tapo ne klubų stiprinimas ir įtraukimas į futbolo vystymą, bet tam tikros valdžios sistemos sukūrimas.

Ir štai turime rezultatą – LFF valdymo sistema tvirta kaip gelžbetonis, tuo tarpu, A lygoje beliko 6 klubai, futbolas dingo iš TV ekranų, I-a lyga panašėja į jaunimo pirmenybes, neatsiranda norinčių bei galinčių žaisti aukštesniame lygyje, stadionuose aidi tuščių tribūnų garsas, o nacionalinė rinktinė toliau šturmuoja reitingų žemumas.

Seniai pamiršome pergales ir vis ieškome Lietuvos futbolo DNR. Dabar keliame užduotis bent nepralaimėti Liuksemburgui, Estijai, Latvijai ar neiškristi iš kažkelintos Tautų lygos grupės. Neturime ambicijos ir ilgalaikio tikslo. Bet jis turi būti, privalome jį drąsiai ir atvirai įvardinti patys, pvz., 2032 m. Lietuvos rinktinė – Europos čempionate! Įvardinti yra viena, bet suprasti ką reikia pakeisti, kad jį pasiektumėm, yra visai kas kita. Ne tik suprasti, bet ir veikti.

O veikimo būdas yra tik vienas – futbolo klubai. Žiūrint pagal Vakarų standartus, Lietuvoje galbūt yra 3,5 ar 4,5 klubo, todėl nereikia stebėtis mažu A lygos dalyvių skaičiumi. Algoritmas futbolo pasaulyje seniai išrastas ir žinomas: Stipri futbolo bendruomenė – Stiprūs klubai – stiprios lygos – stipri rinktinė. Žodžių junginio „stipri LFF valdymo sistema“ šiame algoritme nėra.

Todėl prioritetinis uždavinys siekiant ilgalaikio ambicingo tikslo „Euro 2032“ – klubinės struktūros vystymas ir stiprinimas. Būtina kuo skubiau pradėti diegti programas ir priemones, kurios didintų klubų konkurencingumą, finansinį stabilumą, jų infrastruktūrą, užtikrintų klubų veiklos tęstinumą ir puoselėtų tradicijas.

Tai įgyvendinti neįmanoma, jeigu futbolo klubai ir toliau liks užribyje. Tik dirbant su klubais ir įtraukiant juos į LFF valdymą galima pasiekti permainų. Juk kas kitas, jei ne jie, gali įvardinti strategiškai būtinus pokyčius ir sprendimus? Kas daugiau, jei ne klubai, gali padėti keičiant jaunų žaidėjų rengimo sistemą? Tik įtraukiant klubus gali atsirasti veiksminga, tikslo padedanti siekti ir realiai veikianti bei padedanti augti klubams, o ne tuščių kėdžių skaičių stadione auginanti futbolo klubų licencijavimo sistema, kuri, visų pirma, privalo apimti visas futbolo akademijas ir mokyklas. Inovacijos, žinios, kompetencija – prioritetiniai dalykai ugdant ir naują trenerių kartą.

Atsigavus klubinei struktūrai futbolas taptų masiniu reiškiniu. Masiškumas – pirmas žingsnis link meistriškumo, o tam būtina ir infrastruktūra (stadionai ir aikštelės). Būtinas LFF dėmesys ne tik didiesiems miestams, bet ir regionams. Futbolas kiekviename miestelyje, kaime, mokykloje, mikrorajone, gatvėje. Prieš porą metų UEFA prezidentas, viešėdamas Lietuvoje, aiškiai įvardino, kad Lietuva pagal futbolo infrastruktūrą užima paskutinę vietą Europoje. Pokyčių šioje srityje LFF viena pati nepadarys – būtinas klubų, futbolo mokyklų, Vyriausybės ir savivaldos vieningas požiūris, suderinti veiksmai ir strategija, todėl būtent čia turi pasireikšti LFF lyderystė. LFF gali tapti galinga ir įtakinga lobistine organizacija, glaudžiai bendradarbiaujančia su savivaldos ir vyriausybės institucijomis, valstybiniu lygiu prisidedančia prie vaikų ir jaunimo užimtumo ir įtraukimo į sportą programų, bet tam reikia pelnyti valstybės institucijų ir visuomenės pasitikėjimą.

Taigi, ne mažiau svarbus uždavinys siekiant pokyčių Lietuvos futbole yra visuomenės pasitikėjimo atkūrimas. Prieš porą metų UEFA tliktas LFF įvaizdžio tyrimas parodė, kad net 42 proc. apklaustųjų LFF laiko korumpuota, 32 proc. – lėtai reaguojančia, 24 proc. – komercializuota struktūra. 52 proc. apklaustųjų LFF veiklą laiko nesėkminga, o 45 proc. LFF įvaizdį laiko neigiamu. UEFA ištyrė ir tokių rodiklių priežastis. Tai korupcija, prastas valdymas ir skaidrumo stoka. Nenuostabu, kad valstybė nenoriai asocijuojasi su futbolu, kurio „veidas“ vis tik ir yra LFF.

Pirmas žingsnis link pozityvių pokyčių – aukšti etikos standartai. Žmonės, dalyvaujantys futbolo ar LFF veikloje ir valdyme, privalo būti nepriekaištingos reputacijos. Deja, jau beveik du dešimtmečius LFF purto neskaidrių ryšių, nepotizmo ir abejotinos reputacijos žmonių skandalai, LFF valdyme gajus žmonių į savus ir svetimus skirstymas, o vertybinė sistema paremta ne žiniomis, kompetencija ir gebėjimais, o ištikimybės ir lojalumo „valdžiai“ principu.

LFF iki šiol nėra suformavusi nepriklausomo Etikos komiteto, nors būtent šis svarbus organas, jeigu jis būtų nepriklausomas ir kompetentingas, turėtų tapti svarbiu įrankiu sprendžiant pasitikėjimo asmenimis ir reputacijos klausimus. Uždaros, neskundžiamos ir dažnai teisės normų nepaisančios LFF sistemos egzistavimą palaiko ir tarptautinio arbitražo barjeras, įtvirtintas LFF įstatuose.

Jeigu LFF įstatuose įtvirtintume galimybę ginčus su LFF spręsti Lietuvos Sporto arbitraže, tai užtikrintų geresnę teisinę gynybą ir teisingumo prieinamumą, nes šiuo metu LFF ir jos narių ar kitų juridinių subjektų ginčus nagrinėti pačioje LFF nėra daug prasmės. LFF įstatuose yra numatyta galimybė kreiptis ir į Lozanoje įsikūrusį Tarptautinį sporto arbitražo teismą, bet tai labai brangi ir sudėtingomis procedūromis pasižyminti institucija.

Žingsnis po žingsnio LFF gali susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą. Tai ilgas ir sunkus kelias, bet juo būtina eiti. Juk reputacija kuriama dešimtmečiais, o sugriaunama per dieną. Pakeitus LFF įstatus, kaip ir pastačius Nacionalinį stadioną, stebuklas neįvyks. Tačiau įtraukę futbolo klubus į LFF valdymą, visų pirma, galėsime atstatyti pačios futbolo bendruomenės pasitikėjimą ir sugrąžinsime futbolą į bendruomenės ir klubų rankas. Nuo to siūlau ir pradėti.