Nuo panteros iki voro
„Juodoji pantera“, kaip jį vadindavo sirgaliai arba „juodasis voras“, kaip jį baugščiai tituluodavo varžovų žaidėjai. Tai – dvi visuomet tamsia apranga vilkėjusio ir dažniausiai tamsią kepurėlę dėvėjusio L. Jašino, vienintelio istorijoje vartininko, gavusio prestižinį „Ballon d'Or“ („Auksinio kamuolio“, – red. past.) apdovanojimą, pravardės.
Anot Tarptautinės futbolo federacijos (FIFA), per savo profesionalo karjeros rungtynes vartininkas iš tuometinės Sovietų Sąjungos atrėmė daugiau nei 150 smūgių nuo 11 m žymos, „sausus“ vartus išlaikė per 270 rungtynių, o apie košmaru puolėjams dažnai tapdavusias akistatas su L. Jašinu ne kartą kalbėjo ir ryškiausios praeities futbolo žvaigždės.
„Jis buvo geriausias vartininkas istorijoje ir žmogus, geriausiai atremdavęs 11 m baudinius. Mušti baudinį vartus saugant L. Jašinui buvo ypač sunku – jau vien pamatę jį vartuose, pasitikėjimą savo jėgomis prarasdavo elitiniai žaidėjai. Nors tam ruošdavomės, jis atremdavo beveik viską. Aš žinojau, kad norėdamas jį „pramušti“ turiu atlikti idealų smūgį“, – apie L. Jašiną atsiliepė Portugalijos legenda Eusebio.
„Malonumą matyti į kosmosą pakilusį Jurijų Gagariną gali pranokti tik malonumas, patiriamas atmušant 11 m baudinį“, – šmaikštavo pats L. Jašinas.
Modernus vartininkas
Oficialaus tarptautinio pripažinimo rusas sulaukė 1963-ųjų pabaigoje, būdamas 34-erių, kai talentingąjį vartininką daug kas jau buvo nurašę. Prestižinis „Ballon d'Or“ apdovanojimas, skiriamas geriausiam Europos futbolininkui, Sovietų Sąjungoje „reabilitavo“ bene geriausią tuometinį sportininką, kurį su žemėmis buvo pradėjusi maišyti ir tuometinė žiniasklaida, ir jos įkvėpta publika stadionuose.
Nors sovietinės imperijos sukurta „geležinė uždanga“ ir skyrė Europą, ją praskleisti ir apie save tarptautiniams ekspertams pranešti L. Jašinui pavyko dėl žaidimo Sovietų Sąjungos rinktinėje. Joje rusas debiutavo dar 1954-aisiais, o per visą savo karjerą sugebėjo dalyvauti trijuose pasaulio čempionatuose. Iš viso rinktinėje jis sužaidė 74 rungtynes.
Novatorišku žaidimo stiliumi išsiskyręs L. Jašinas pasižymėjo žaibiška reakcija ir atletiškumu. Skirtingai nei kiti XX a. vidurio pasaulio vartininkai, maskvietis nevengė palikti savo vartų ir iš jų išbėgęs pasitikti varžovų puolėją. Neįprasta buvo ir tai, kad sugavęs kamuolį, L. Jašinas stengdavosi jo neužlaikyti ir greitai sugrąžindavo į žaidimo sūkurį, taip „aštrindamas“ puolimą. Tuometinius specialistus stebindavo nuolatinis L. Jašino „darbas balsu“ rikiuojant savo komandos gynybą, žaidėjų išsidėstymą.
Tačiau įvykiai 1962-ųjų pasaulio čempionate Čilėje atskleidė, kad nepramušamoji „Juodoji pantera“ taip pat yra žmogus, o gimtojoje šalyje vartininkas greitai buvo pasmerktas. Kodėl? Nes „žaidė blogai“. Po turnyro Pietų Amerikoje, kurio metu patyrė net du smegenų sutrenkimus, L. Jašinas vos nebaigė karjeros ir, sakoma, visą likusį savo gyvenimą pyko ant žurnalistų.
Tapo atpirkimo ožiu
Čilėje vykusiose pirmenybėse iš sovietinės futbolo rinktinės buvo tikimasi daug, partinį spaudimą jautė rinktinės treneriai, žaidėjai, vadovai. Visgi grupių varžybų etapą įveikusi komanda krito jau ketvirtfinalyje, nusileidusi turnyro šeimininkams. Anot tų laikų įvykius aprašiusio Vladimiro Galedino, nuopuolis rinktinės gretose ėmė jaustis jau po antrojo turo rungtynių su Kolumbija.
Pirmame rate 2:0 įveikę Jugoslaviją, prieš kolumbiečius sovietai pirmavo 3:0 ir 4:1, bet mačas baigėsi lygiosiomis 4:4. Kaip pažymi Sports.ru, rinktinė susiskaldė – puolimas dėl prasto rezultato kaltino gynybą, o toji kritiką atmušinėjo ir žvalgėsi į vartus.
Ypač apmaudus L. Jašinui ir sovietų rinktinei buvo antras kolumbiečių įvartis – Marcosas Collas įmušė tiesiai nuo kampinio žymos. Daugiau analogiškų įvykių pasaulio čempionatuose nėra buvę iki šiol – tai pirmas ir vienintelis įvartis turnyro istorijoje, įmuštas nuo kampinio gairelės.
Trečiame ture per rungtynes su Urugvajumi sovietai pirmavo 2:1, L. Jašinas buvo patikimas, bet vis tiek padarė klaidą, po kurios krito įvartis. Tąsyk arbitras užfiksavo vartininko pražangą ir skyrė baudos smūgį, kurį Urugvajus realizavo.
Ketvirtfinalio rungtynėse su Čile Jašinas praleido du įvarčius – abu po tolimų smūgių, o sovietai pralaimėjo 1:2 ir iškrito iš turnyro. Vertinant vaizdo įrašą galima teigti, kad dėl antrojo įvarčio kaltinti vien Jašiną nėra sąžininga, nes prastokai žaidė visa komanda.
Paties vartininko prisiminimuose, publikuotuose dar 1976-aisiais, tolesni įvykiai aprašomi taip:
„Aš nežinojau, kad tomis minutėmis, kuomet mes, išgyvendami po pralaimėjimo tylomis sėdėjome rūbinėje ir prausėmės, į Maskvą iš Santjago skriejo telefonograma: „Dėl pralaimėjimo kaltas Jašinas, žioplai praleidęs du nesudėtingus varžovų smūgius ir taip pasmerkęs komandą nesėkmei“.
Šią žinią pasiuntė vienas iš trijų Čilėje buvusių sovietinių korespondentų – ne sporto žurnalistas, tačiau vienintelis, kuris turėjo galimybę greitai perduoti reportažą į Maskvą. Kiek vėliau paaiškėjo, kad ta pati žinutė Maskvoje pasiekė ir kitas naujieną išplatinusias redakcijas – apie L. Jašiną buvo suformuota itin neigiama nuomonė, vartininkas žmonėms pristatytas beveik kaip „rinktinę nuskandinęs tautos priešas“.
Savo kailiu spaudos publikacijų poveikį netruko pajusti ir pats vartininkas, kurį gimtinėje tiesiog terorizuoti ėmė tiek jo atstovaujamo Maskvos „Dinamo“, tiek kitų klubų sirgaliai – nors pasaulio čempionato transliacijų jie nematė, susidaryti įspūdžiui apie įvykius Čilėje jiems pakako spaudos žiniasklaidos informacijos.
„Jau pirmose mano rungtynėse Maskvoje, diktoriui perskaičius mano pavardę „Dinamo“ komandos sudėtyje, tribūnos ėmė kurtinančiai švilpti. Tai tęsėsi ir man išėjus į aikštę, – prisimena L. Jašinas savo knygoje „Vartininko užrašai“. – Piktas riaumojimas susilpnėjo tik tada, kai kamuolys atsidūrė mano rankose, tačiau tai irgi nepatenkino tribūnų, savo akimis mačiusių rinktinės pralaimėjimo kaltininką. Jie švilpė nepailstamai, iki pat rungtynių pabaigos. Girdėjau riksmus: „Lauk iš aikštės“, „Į pensiją“, „Jašinai, eik anūkų sūpuoti.“
Kitose rungtynėse viskas pasikartojo. Trečiose – vėlgi. Namuose rasdavau pykčio kupinų laiškų, ant automobilio stiklų – įžeidžiančių užrašų. Keletą kartų patys agresyviausi „sėkmės linkėtojai“ išbarškino mano buto langus.“
Kaip pažymi Sports.ru, iš atsiminimų sunkoka tiksliai suprasti, kada tai vyko. Iš karto po pasaulio čempionato L. Jašinas kurį laiką nežaidė, laiką leido sodyboje, žvejodamas ir vaikščiodamas po mišką. Jis neslėpė, kad galvoje sukosi mintys apie karjeros pabaigą, bet ilgainiui dykaduoniavimas nusibodo ir vartininkas sugrįžo į „Dinamo“. Ir šis sugrįžimas, kaip suprantame, nebuvo pats maloniausias.
„Kodėl kaltė buvo suversta ant Levo? Taip nutinka ne tik futbole. Kai nutinka kažkas blogo, kažką reikia apkaltinti. Aukšti pareigūnai norėjo išvengti dar aukštesnių pareigūnų skiriamos bausmės, todėl rado atpirkimo ožį per spaudą“, – „The Blizzard“ žurnalistui Igoriui Rabineriui teigė L. Jašino žmona Valentina.
Spauda ėmė ignoruoti
1962-ieji buvo išskirtiniai ir tuo, kad L. Jašinas nebeatsidūrė tarp pretendentų į „Auksinį kamuolį“. Kasmet, pradedant 1956-aisiais, vartininkas būdavo ne itin toli nuo favoritų: pradžioje 5-as, vėliau 11-as, 14-as, vėl 11-as, 5-as, 4-as ir, galų gale, 1962-aisiais – joks. Be to, jis prarado ir geriausio Sovietų Sąjungos vartininko vardą: jį paveržė Tbilisio „Dinamo“ atstovas Sergo Kotrikadzė.
Taigi, atrodė, kad 1963-iaisiais L. Jašino nelaukia nieko gero, o pirštines teks kabinti ant vinies. Jam jau buvo 33-eji, konkurenciją klube ir rinktinėje sudarė jaunesni vartininkai, nebuvo ir stambių tarptautinių turnyrų.
O pamatyti jo žaidimo vietiniame čempionate Vakarų Europos žurnalistai, dėl visiems suprantamų priežasčių, neturėjo galimybių. Teoriškai daugiau apie Jašiną buvo galima sužinoti tik iš sovietinės spaudos, tačiau ir ji apie buvusį geriausią, bet „vardą susitepusį“ šalies vartininką nerašė beveik nieko.
Tais atvejais, kai būdavo minimas „Dinamo“ klubas, kartais būdavo paminimas ir Jašinas. Tačiau iš kitų futbolininkų jis visiškai neišskirtas. Kaip pavyzdys, 1963-ųjų „Sovetskij sport“ publikuota Maskvos derbio tarp „Spartak“ ir „Dinamo“ apžvalga. Paminėtina, kad gegužės 18-ąją gyvai tas rungtynes stebėjo... 103 tūkst. žiūrovų.
„Reingoldo smūgis stiprus ir tikslus, bet Jašinas vietoje“, „67-ąją minutę Netto sugebėjo spirti į vartus, bet Jašinas kamuolį pagavo“, – tiek žinių žiniasklaida skelbė apie vartininką.
Kur kas noriau buvo rašoma tada, kai L. Jašinas suklysdavo. Štai vienų iš rungtynių apžvalgos momentai: „Pradžioje jis nesugebėjo užsiimti teisingos pozicijos ir praleido pirmą įvartį, vėliau nervai neatlaikė, Jašinas pargriovė Reingoldą ir „užsidirbo“ 11 metrų baudinį.“
Pažymėtina, kad 1963-iaisiais „Dinamo“ sugebėjo susigrąžinti Sovietų Sąjungos čempionų titulą ir per 36 čempionato rungtynes praleido vos 14 įvarčių (L. Jašinas žaidė 27-iose iš šių rungtynių ir praleido vos 6 įvarčius), bet spauda vis tiek rasdavo būdų kaip įgelti: „Čempionate – ne gera gynyba ar vartininkai, o itin blogi puolėjai, kuriems trūksta greičio ir technikos“.
Visgi, metams artėjant prie pabaigos, L. Jašino žvaigždei buvo lemta sušvisti visu ryškumu.
Lemtingos rungtynės Londone
Lemtingu tapo įvykis spalį – 23-ią mėnesio dieną jis buvo pakviestas į Londoną, kur atstovavo ne sovietinei, o FIFA pasaulio rinktinei. Minint futbolo šimtmetį, anglai organizavo itin išreklamuotas ir visame pasaulyje transliuotas Anglijos rinktinės ir likusio pasaulio žvaigždžių komandos rungtynes – apsivilkti pasaulio žvaigždžių ekipos marškinėlius (jam teko žaisti vilkint ne įprastinius tamsius, o geltonus marškinėlius) rusą pakvietė treneris Fernando Riera, L. Jašiną su Čilės komanda gimtinėje nuskriaudęs prieš metus.
Pasirinkimas buvo vykęs – L. Jašinas žaidė tik vieną kėlinį (po pertraukos jį pakeitė tuometinės Jugoslavijos atstovas Milutinas Šoškičius) ir įvarčio nepraleido, nors pavojingų progų prie jo vartų buvo itin daug. Britų spauda L. Jašino žaidimu buvo tiesiog susižavėjusi.
„Aukštas (ruso ūgis buvo 189 cm, – red. past.) ir lankstus Jašinas įrodė, kad tarp vartininkų pasaulyje jam lygių nėra“, – konstatavo „The Evening News.“
„Aš daug kartų išlydėjau Levą į skirtingus miestus ir šalis, tačiau tokį susijaudinusį prieš kelionę į Angliją mačiau pirmą kartą. Vienas dalykas – keliauti su visa komanda, o visai kitas – vienam pačiam, žaisti su nepažįstamomis pasaulinio lygio žvaigždėmis“, – įvykius prisiminė Valentina Jašina, pati rungtynes per televiziją stebėjusi Maskvos radijo komitete, kuriame dirbo.
„Turėjau paimti dukras – vieną iš mokyklos, kitą iš darželio. Skubėjau, todėl kai rungtynės baigėsi, pasigavau taksi. Vairuotojas mane iš karto užklupo: „Ar jūs girdėjote? Mes laimėjome Londone.“ Atsakiau, kad pralaimėjome 1:2.
Vairuotojas liko prie savo: „Jašinas buvo vartuose pirmame kėlinyje, rezultatas išliko 0:0, ir man niekas daugiau nerūpi.“ Aš norėjau jam pasakyti tiek daug, norėjau atskleisti, kad esu Levo žmona, tačiau buvau per kukli“, – prisimena moteris, pripažinusi, kad rungtynių Londone L. Jašino pavardė Masvoje buvo reabilituota.
Vartininkas po pertraukos ir vėl buvo pakviestas į Sovietų Sąjungos rinktinę, su kuria Romoje sužaidė puikias Europos čempionato kvalifikacijos rungtynes – atrėmė Sandro Mazzolos 11 m baudinį ir padėjo savo ekipai žengti į kitą etapą, eliminuojant Italiją.
„Jašinas rugtynių metu sukūrė tris stebuklus. Už aikštės ribų išmušė į patį kampą skriejusį kamuolį, atrėmė 11 metrų baudinį ir atlaikė dar vieną iš pirmo žvilgsnio neatremiamą smūgį“, – žavėjosi prancūzų „L'Equipe“.
Po šios sėkmės į L. Jašiną vėl atsisuko ir sovietinė žiniasklaida, tarsi pamiršusi neseną kritiką vartininkui ir vėl pradėjusi žavėtis vartu sargu.
Ant balto žirgo
„Apie Jašiną užsienyje rašoma daug ir pagarbiai – jis garsus ne tik kaip patikimas vartų sargas, bet ir kaip kuklus, darbštus ir įvairiapusis žmogus, – pažymėjo kassavaitinis laikraštis „Futbolas“, tame pačiame straipsnyje sugrįžęs ir į 1962-ųjų įvykius, pateisinęs Jašiną dėl rungtynių su Kolumbija ir visiškai užmiršęs nelemtą mačą su Čile. – Buvo Jašino gyvenime nesėkmių. Didesnių ir mažesnių. Keturi įvarčiai, praleisti rungtynėse su Kolumbija, išmušė vartininką iš pusiausvyros, nors dėl nė vieno iš įvarčių jis ir nebuvo kaltas.“
Netrukus L. Jašinas pradėtas nešioti ant rankų, nes 1963-ųjų pabaigoje atskriejo žinia apie vartininkui skiriamą „Auksinio kamuolio“ apdovanojimą.
Tais metais geriausią Europos futbolininką rinko 21 žurnalistas iš UEFA šalių, o L. Jašinas gavo net 11 pirmųjų vietų – nors dauguma žurnalistų buvo matę vos dvejas ruso rungtynes per metus (istorinį mačą Londone ir rungtynes Romoje), už jį savo balsus atidavė Lenkijos, Prancūzijos, Portugalijos, Graikijos, Čekoslovakijos, Jugoslavijos, Sovietų Sąjungos, Vengrijos, Bulgarijos, Liuksemburgo ir VFR atstovai.
Rinkimuose rusas užtikrintai pralenkė „Milan“ ir Italijos rinktinės saugą Giannį Riverą ir „Tottenham Hotspur“ bei Anglijos rinktinės puolėją Jimmy Greavesą.
„L. Jašinas tūkstantį kartų nusipelnė šio apdovanojimo ne tik dėl pasirodymo šiame sezone, bet ir dėl savo ilgaamžiškumo ir nueito kelio šiuolaikiniame futbole“, – tuomet rašė „France Football“.
„Tik tas įvykis, kad aš pripažintas užsienyje, privertė žurnalistus ir publiką galutinai mane reabilituoti gimtinėje“, – kiek vėliau pripažino pats L. Jašinas.
Profesionalaus futbolininko karjerą vartininkas užbaigė 1970-aisiais, dvidešimt metų atidavęs vienam – „Dinamo“ klubui.
Vėliau šiame Maskvos klube jis ėjo įvairias administracines pareigas, tačiau po kelių konfliktų su sovietų sporto valdžios pareigūnais ir visus sukrėtusios talentingo futbolininko Anatolijaus Kožemiakino žūties lifto šachtoje, L. Jašino sveikata ėmė šlyti.
Ankstyva mirtis
Būdamas 48-erių jis patyrė pirmą širdies smūgį, vėliau dėl venų trombozės buvusiam vartininkui buvo amputuota viena koja, o 1990-aisiais, būdamas vos 60-metis, jis mirė nuo skrandžio vėžio.
Kaip vėliau pasakojo L. Jašino našlė Valentina, jos vyrą visą gyvenimą kamavo skrandžio opa ir jos sukelti skausmai. Maža to, vartininkas rūkė nuo paauglystės, net ir profesionalo karjeros metais – per dieną jis sutraukdavo maždaug pakelį cigarečių. Nors dėl to sulaukė daugybės aplinkinių ir medikų priekaištų, šio žalingo įpročio futbolo žvaigždė nemetė.
Tiesa, moteris paneigė iki šiol sklandantį mitą, kad L. Jašinas turėjo daug problemų dėl alkoholio.
Anot V. Jašinos, jos vyras toli gražu nebuvo abstinentas, vartojo degtinę, tačiau tai darė saikingai. „Gerdamas jis tikrai nebūtų pasiekęs to, ką jam pavyko pasiekti“, – tvirtino moteris, Maskvoje iki šiol gyvenanti tame pačiame bute, kurį Jašinams 1964-aisiais skyrė sovietinė valdžia.
