Pergalės oficialiose rungtynėse Lietuvos rinktinės gerbėjams dar teks palaukti mažiausiai bent iki vasaros: birželio 7 dieną namuose mūsiškiai priims tą patį Liuksemburgą ir žais atsakomąsias rungtynes.
Panašu, bus sunkaus vargo ir namuose. Naujasis nacionalinės komandos trenerių štabas turės atlikti išsamią pirmosios kovos analizę siekiant išvengti panašių klaidų bei rasti priemones stabdant Lietuvai grėsmingą Liuksemburgo rinktinę.
Mintimis apie penktadienio pralaimėjimą pasidalino Seulo olimpinis čempionas Arminas Narbekovas. Anot jo, trenerių kaita kol kas jokių vaisių neatnešė, maža to, žengtas žingsnis atgal vėl į rinktinę kviečiant tokį žaidėją kaip Mantas Kuklys.
„Iš principo niekas nepasikeitė, likome toje pačioje vietoje kur ir baigėme pernai, iš tikrųjų labai liūdna žiūrėti.
Matome, kad tokia nykštukinė, maža šalis futbolo aikštėje gali padaryti viską, ko jai reikia kovojant su Lietuva.
Tos rungtynės parodė mūsų tikras galimybes, o pelnytas mūsų įvartis – nemažas sėkmės nuopelnas. Tai Sauliaus Mikoliūno pastangos, perėmė kamuolį situacijoje, kur, atvirai kalbant, niekas jau tokioje situacijoje nebūtų puolęs varžovo, teoriškai jis jau turėjo grįžti atgal.
Ištraukė tą kamuolį, pelnė tą vieną įvartį ir reikėjo žaisti toliau, nesuprantu, kodėl vėl visi sulindo į gynybą?“, – stebėjosi A. Narbekovas.
Anot jo, Lietuvai buvo palankus gana nuspėjamas Liuksemburgo žaidimas, kai varžovai bandė iš kraštų kamuolį siųsti į baudos aikštelę, tačiau vienintelis varžovų logiškas, teisingas sprendimas virto skaudžiu įvarčiu į Ernesto Šetkaus vartus.
„Žemas perdavimas į baudos aikštelę – ir įvartis. Jau praktiškai žaidėjai buvo pakeliui į rūbinę, tokie praleisti įvarčiai laužo žaidėjų charakterius.
Dvi individualios klaidos, lėmusios įvartį. Antras įvartis – taip pat gynybos klaida, R. Baravykas neatakavo, leido pramušti, smūgis – idealus, E. Šetkui – be jokių šansų. Per penkiolika minučių pralaimėtos rungtynės.
Ar treneris su kostiumu, ar be jo, ar jis parenka atakuojančio futbolo taktiką, ar gynybinę, rezultatas tas pats“, – ironiškai kalbėjo olimpinis čempionas.
Anot futbolo specialisto, rinktinės strategas nebeturėtų į rinktinę kviesti neefektyvių saugų, negalinčių kurti žaidimo aikštės viduryje.
„Lipame patys ant grėblio, kodėl neleisti jaunų žaidėjų? Atėjo į rinktinę Valdas Urbonas, ir vėl rinktinėje Mantas Kuklys. Duokite žmogui pailsėti.
Matėme vakar, visą vidurį pralaimėjome. Absoliučiai nieko nesukūrėme. Panašu, Vykintas Slivka ne formoje. Jei nori kažką kurti puolime, turi valdyti vidurį, o penktadienį – jokios minties į priekį. Reikia duoti šansą jaunimui, blogiau nebus.
Liuksemburgo rinktinėje žaidžia 19-os, 20-ies metų vaikinai, o Lietuvos rinktinėje 28-erių ar 30-ies metų žaidėjas laikomas dar perspektyviu. Su tokiu požiūriu toli nenueisime.
Jei reikėtų rinkti geriausią žaidėją, tai „senelis“ S. Mikoliūnas. Antrame kėlinyje turėjo progą, pavojingai smūgiavo į vartus, truputį į šoną ir būtų gal išlyginęs rezultatą.
Jei su Liuksemburgu žaidėme giliai atsitraukę, kaip mes žaisime su portugalais ar kita rinktine? Neturime žmonių, kurie gali palaikyti kamuolį.
Arvydas Novikovas, suprantama, gal neatsigavęs po užklupusių sveikatos problemų, tačiau kur mūsų likusi saugų linija, kuri turėtų sužaisti „sienelę“, išeiti į laisvas erdves, išvesti puolėją į aštresnę situaciją.
Neturime žmonių, kurie aikštėje galėtų prisiimti atsakomybę, tik vartuose yra asmenybių. Trūksta žaidėjo, kuris galėtų vienas individualiai pranokti varžovą, žaisti vienas prieš vieną“, – kalbėjo A. Narbekovas.
Atsiskleisti Liuksemburgui leido patys lietuviai
Futbolo analitikas, buvęs rinktinės trenerių štabo narys Marius Babravičius nacionalinės komandos žaidime pasigedo ir sprendimų įvairovės, ir didesnio agresyvumo.
– Ar Liuksemburgo rinktinė kuo nors nustebino savo sudėtimi, pasirinkta taktika ir sprendimais, lyginant jų žaidimą su tavo ankstesnėmis analizuotomis jų rungtynėmis?, – DELFI paklausė M. Babravičiaus.
– Iš esmės mane asmeniškai labai mažai nustebino Liuksemburgo žaidimas. Žvelgiant į taktinį išsidėstymą, buvo pasirodžiusi informacija, kad varžovai žais trimis vidurio gynėjais. Tačiau matėme, kad žaidė dviem vidurio gynėjais arba keturių gynėjų linija. Ta taktinė schema nė kiek nekito lyginant su jų ankstesnėmis rungtynėmis Tautų lygoje.
Atakuojant jų krašto gynėjai pakilo labai aukštai, atraminis saugas Christopheris Martinsas buvo tas atakų konstruktorius, nuo kurio ir prasidėdavo jų organizavimas.
Kadangi Lietuva pasirinko tokią taktiką – varžovus pasitikti daugiau mažiau nuo vidurio, tai jiems nereikėjo demonstruoti jokių kamuolio įžaidimo nuo vartų kombinacijų, jie galėjo drąsiai įžaisti kamuolį ir nuo vidurio konstruoti tas atakas.
Pačioje paskutinėje trečioje atakos fazėje nustebino, nors kažko panašaus ir tikėjausi, kiekvieno individualus žaidėjų meistriškumas.
– Nesunku pastebėti, Lietuva į svečius atvyko pirmiausia apsiginti ir esant progai – atakuoti.
– Manau, treneriams ne viskas pavyko, ką jie buvo suplanavę, be to, iš pirmųjų rungtynių sunku daryti gilesnes išvadas apie kažkokį naują rinktinės braižą.
Galbūt laiko stoka ar ligos neleido strategui pasirinkti optimalios sudėties. Tą, kiek pamenu, ir treneris spaudos konferencijoje minėjo.
Agresyvumo trūkumas, nekilimas iš gilios gynybos lėmė tai, kad varžovai galėjo pakankamai laisvai elgtis su kamuoliu, turėjo ir erdvės, ir laiko apgalvoti bei priimti sprendimus.
Tai varžovams leido pasitikėti savo jėgomis, atsirado laisvumas, matėme varžovo smūgį per save, drąsų žaidimą vienam tarp dviejų, trijų varžovų. Tokių situacijų buvo nemažai, tai mane nustebino.
Visa kita Liuksemburgo žaidime buvo pažįstama: ankstyvi perdavimai iš kraštų į baudos aikštelę. Lietuva su tuo sąlyginai susitvarkė, be to, tie taip vadinami atmetimai nuo galinės linijos buvo labai pavojingi, jų leista per daug padaryti ir prieiti prie galinės linijos.
Daug smūgių buvo nuo 16-20 metrų ribos, bet tai Liuksemburgo žaidimo viena tendencijų.
– Kaip pasikeitė žaidimas po antrojo Liuksemburgo įvarčio?
– Krito Liuksemburgo rungtynių tempas, be to, Lietuva atliko pozicijas stiprinančius keitimus: aikštėje pasirodė ir Artūras Žulpa, o Vykintas Slivka buvo pastumas į priekį. Iškart atsirado aštrumas, jis galėjo atlikti pavojingesnius perdavimus į priekį.
Bet atakuojant mums pritrūko fantazijos.
Trenerių štabas buvo atlikęs analizę, bandė išnaudoti greitus krašto saugus, kamuolį siųsti už aukštų Liuksemburgo gynėjų nugarų, tačiau vėliau tapo akivaizdu, kad tik tuo ginklu bandome ir pasinaudoti.
Kai laikas spaudė, tik tą sprendimą ir turėjo lietuviai, nors buvo galima paieškoti įvairesnių kelių varžovų vartų link. Reikia pripažinti, kad Liuksemburgo gynyba tikrai buvo kompaktiška ir buvo sunku rasti kelių puolant per vidurį.
– Antras kėlinys pradėtas Liuksemburgo atakų lavina ir mūsiškių konservatyviu atsitraukimu į savo aikštės pusę, nemanote, kad tai buvo klaidingas sprendimas?
– Kalbant apie antro kėlinio pradžią, Liuksemburgas į aikštę žengė su mintimi, kad nori ir gali pelnyti įvartį, o Lietuva siekė laikytis savo plano.
Tas antras įvartis, kaip aš sakau kartais, iš niekur, atrodė, tai nebuvo pavojinga situacija, bet labai kokybiškas, greitas smūgis iš po kojų, vartininkas gal ir nesitikėjo jo iš tokio kampo.
Jei neklystu, ir treneris po rungtynių pats paminėjo, kad siekė laikytis žaidimo plano, o viena jo dalių, kiek supratau, reiškė kompaktiškai gintis, neleisti pačiam Liuksemburgui žaisti, laukti savo šanso pasinaudojant jų klaidomis.
Liuksemburgas mačą pradėjo labai aukštu tempu. Praleidę įvartį įvykdė tą minimalią užduotį – išlyginti rezultatą. Vėliau jį persvėrė savo naudai, patys šiek tiek atsitraukė, nors prieš tai buvo momentų, kai lietuviai galėjo kontroliuoti kamuolį nespaudžiami, tą varžovai leido daryti juos pasitikdami nuo linijos.
Tas iš dalies pavyko, Lietuvos gynyba buvo pakankamai žemai atsitraukusi, bet keletą kartų pavyko paspausti varžovą taip vadinamoje trečioje fazėje, matėme, buvo perimtas kamuolys, tas pats Saulius Mikoliūnas pavojingai smūgiavo ir tik vartininko meistriškumo dėka Liuksemburgas išvengė antro įvarčio.
Tas aukštas spaudimas pasiteisino, tuo neblogai pasinaudojome, vieną kartą pelnytas įvartis, kitu atveju buvome arti jo, tačiau to buvo per mažai.
Paskutinį kartą Lietuva pergalę oficialiose rungtynėse iškovojo 2016 metų spalį, tai buvo atranka į pasaulio čempionatą, namuose mūsų šalies rinktinė 2:0 pranoko Maltą. Pergale svečiuose mūsiškiai oficialiose rungtynėse džiaugėsi dar 2014 metais, rugsėjo 8 d. 2:0 įveikta San Marino rinktinė.
Po akistatos su Liuksemburgu Lietuva išvykoje kovo 25 d. sužais kontrolines rungtynes su Azerbaidžanu.
Birželį rinktinės laukia dvejos EURO 2020 rungtynės – birželio 7 d. lietuviai namuose antrą kartą išbandys jėgas su Liuksemburgu, o birželio 10 d. žais išvykoje su Serbija.
Rugsėjį Lietuvos rinktinė žais dvejas rungtynes namuose – rugsėjo 7 d. surems ginklus su Ukraina, o po trijų dienų į Vilnių pirmą kartą istorijoje atvyks Europos čempionai portugalai.
Spalio 11 d. Lietuvos komandos laukia išvyka į Ukrainą, o po trijų dienų – dvikova namuose su Serbija.
Lapkričio 14 d. Lietuva užbaigs atrankos ciklą rungtynėmis su Portugalija išvykoje.
Europos futbolo čempionatas vyks 2020 metų birželį ir liepą 12-oje Europos skirtingų miestų.
