Tėvų namus 19-metis Paulius Golubickas paliko būdamas dar 11-os. Iš gimtosios Ignalinos išvyko į kitą Lietuvos galą semtis futbolo mokslų Alytaus „Dainavos“ akademijoje. Visa tai nebuvo veltui.
Dabar jaunas futbolininkas yra ne tik dvejus metus tobulėjęs futbolo tėvynėje Anglijoje, bet ir debiutavęs stipriausios A lygos komandos rungtynėse bei jau kviečiamas į Lietuvos rinktinę.
A lygoje jis ne vien debiutavo, bet ir pasižymėjo įvarčiais bei rezultatyviais perdavimais. Per pirmąsias Lietuvos čempionės „Sūduvos“ A lygos rungtynes su Vilniaus „Riteriais“ P. Golubickas buvo dienos didvyris: įmušė įvartį ir atliko rezultatyvų perdavimą. Vieną įvartį pelnė ir per antrąjį susitikimą Klaipėdoje.
Tokiu startu jaunas futbolininkas atkreipė ir Lietuvos rinktinės stratego Valdo Urbono dėmesį. Dabar Paulius yra pakviestas į kitą savaitę Europos čempionato atranką pradėsiančios šalies nacionalinės komandos pasirengimo susitikimui su Liuksemburgo ekipa stovyklą.
– Jūs gimęs Ignalinoje, bet baigėte Alytaus „Dainavos“ futbolo akademiją. Kaip tai nutiko?
– Su komanda iš Ignalinos mes dalyvaudavom įvairiuose turnyruose. Dažnai žaisdavome Visagine.
Vėliau teko persikelti į Visagino komandą ir su ja važinėti po varžybas. Ji žaisdavo aukštesnėje lygoje. Ir kartą mums atkrintamosiose teko susitikti su Alytaus komanda.
Laimėjome prieš ją, o po tų rungtynių dabartinis „Dainavos“ futbolo akademijos direktorius Rimas Kantaravičius susirado mano tėvų kontaktus, paskambino mano mamai ir nuo tada su alytiškiais aš pradėjau važinėti į turnyrus užsienio šalyse.
O po pusmečio ar metų aš jau gyvenau pas R. Kantaravičių.
– Kiek metų tada jums buvo?
– Tada buvau perėjęs į penktą klasę, vadinasi – 11.
– Ir tėvai išleido?
– Taip. Bet atsiklausė ir vyresnio brolio nuomonės. Aišku, tėvams sunku turėjo būti. Manau, kad jie priėmė labai gerą sprendimą.
– O pačiam matyt irgi reikėjo ryžto 11 metų palikti tėvų namus?
– Aišku. Kita aplinka: be tėvų, be sesės, be brolių – viso mūsų šeimoje keturi vaikai. Na bet Lietuvoje. Į užsienį važiuoti galbūt nebūčiau ryžęsis.
– Vis dėl to po kurio laiko užsienyje atsidūrėte – Anglijos klube „Yeovil Town“.
– Alytuje sulaukiau to amžiaus, kai jau reikėjo iš vaikų futbolo pereiti į vyrų. Aš važinėjau po peržiūras, buvau ir Danijoje, ir kituose Anglijos klubuose. Bet labiausiai patikau „Yeovil Town“.
Jie manęs labai norėjo, man patiko puikios sąlygos klube ir priėmėme sprendimą, kad ten bus geriausia. Viena svarbiausių priežasčių, kad „Yeovil Town“ klube yra vyrų komanda, o po jos iš karto – aštuoniolikmečių ekipa, kurioje žaidžiau ir aš.
Nėra daugiau kažkokių pereinamų pakopų ir tuoj pat gali atsidurti pagrindinėje komandoje.
– Tenai užsidirbdavote pinigų?
– Taip. Anglijoje tokiems jaunuoliams ir pinigai mokami, ir rūpinamasi jų apgyvendinimu, mokslu koledže. Ir dar C kategorijos trenerio kursus baigiau.
– Bet oficialiose pagrindinės komandos rungtynėse nesužaidėte?
– Į aikštę išbėgti neteko, bet atsarginių suolą patrinti gavau.
– Kodėl grįžote į Alytų, o netęsėte karjeros Anglijoje?
– Negaliu sakyti, kas mano gyvenimas Anglijoje buvo kuo nors neigiamas, bet problemų buvo. Labai stipriai mane tenai persekiojo traumos. Ypač antrus metus.
Kai klubas sprendė ar mane pasilikti, aš buvau jau pusmetį traumuotas. Tai ir nusprendė, matyt, kad traumuoto žaidėjo jiems nereikia, aš juos puikiai suprantu. Grįžau į „Dainavą“. Nes tai – mano komanda, kurioje aš užaugau nuo mažens.
– Ar tikėjotės Lietuvos čempionų pakvietimo?
– Aš jau vasarą buvau atvykęs pasitreniruoti su „Sūduva“. Bet tuo metu tęsėsi sezonas, komanda buvo sukomplektuota ir buvo nelengva į ją įsilieti.
Tada nusprendėme, kad bandysime šį klausimą spręsti prieš naująjį sezoną. Tai ir treniravausi su „Sūduva“ nuo pasirengimo sezonui pradžios.
Ir po poros savaičių man pasiūlė kontraktą. O „Dainava“ mane „Sūduvai“ išnuomojo.
– A lygoje debiutavote drąsiai – tuoj pat ėmėte mušti įvarčius. Per porą susitikimų atsidūrėte rinktinės trenerių taikiklyje. To irgi tikėjotės?
– Ne. Gavęs pakvietimą į suaugusiųjų rinktinę tikrai labai nustebau. Ko tikėjausi, tai kad pakvies į jaunimo iki 21 m. komandą.
– Tikitės kitą savaitę debiutuoti aikštėje?
– Aišku, labai norėtųsi išbėgti į aikštę. Kad nebus lengva, suprantu – esu jaunas žaidėjas, pirmą kartą į rinktinę pakviestas. Bet jei treniruotėse įrodysiu, kad esu to vertas ir treneris pasitikės, gal tai ir pavyks.
– Jūsų karjera vystosi žaibiškai. Jei 19 metų debiutuosite rinktinėje, galbūt greitai jau nebeliks ko siekti futbole?..
– Žinokite, motyvacijos tikrai nepristigs, kad ir kas nutiktų. Ir pasakysiu atvirai – mano tikslai yra žymiai aukštesni nei žaidimas Lietuvos rinktinėje.
Tai, kas yra dabar – tai tik mano kelio futbole pradžia.
– Ir kurioje iš stipriųjų užsienio lygų žaisti yra tie aukštesni tikslai?
– Gal toje pačioje Anglijos „Premier“ lygoje, gal Ispanijos „La Liga“, gal Vokietijos „Bundesliga“ ar Italijos „Serie A“. Vienoje iš stipriausių Europos lygų.
– Per Jūsų dar neilgą gyvenimą teko pakeisti nemažai gyvenamųjų vietų. Ar spėjote susirasti draugų? Širdies draugę?
– Širdies draugės neturiu, o draugų susirandu visur ir visą laiką. Ir pakeitęs gyvenamąją vietą palaikau su jais ryšį. Draugai ir iš Lietuvos, ir iš Anglijos dažnai paklausia, kaip sekasi ar pasveikina kokia nors proga.
– Vis dėl to, kur jautėtės geriausiai? Alytuje? Jouvilyje? Marijampolėje?
– Aš geriausiai jaučiuosi ten, kur gaunu žaisti futbolą, kur geros ir įdomios treniruotės.
– O kuri komanda – draugiškiausia?
– Nė vienos neišskirčiau. Visose atmosfera puiki. Kad ir dabar Marijampolėje - tie vyresni daug matę žaidėjai labai palaiko jaunimą, skatina, pataria. Ir lietuviai, ir legionieriai.
– Kiek kalbų mokate?
– Dvi - lietuvių ir anglų. Ir dar šiek tiek rusiškai.
– Jei šiek tiek, kaip susikalbate su „Sūduvos“ strategu Vladimiru Čeburinu?
– Yra treneris Eivinas Černiauskas, kuris paverčia V. Čeburino žodžius, ar tie patys žaidėjai, kurie pasako, ko treneris iš manęs tikisi ar kokios užduotys skiriamos.
– Vidurinę mokyklą jau baigėte? Ar žadate mokslus pratęsti? O gal į stipriausias lygas besitaikančiam futbolininkui jie nereikalingi?
– Baigiau ir toliau mokytis šiuo metu negalvoju. Bet tikrai ateityje reikės bandyti kažkur mokslus pratęsti, nes tai yra svarbu, o futbolo visą gyvenimą nežaisi.
Ir net negali prognozuoti kiek ilgai tai darysi, nes ims ir nutiks kokia rimta trauma. Ir todėl mokslai yra gyvenimo planas B.
– Kur gyvenate Marijampolėje? Turite atskirą butą ar kartu su kokiu nors komandos žaidėju?
– Klubas suteikė kotedžiuką. Keturiems futbolininkams – vieną. Butai atskiri, bet tame pačiame name. Skųstis nėra kuo – puikios sąlygos.
– Kaip keliaujate į treniruotes? Turite automobilį?
– Šiuo metu turiu, bet iš pradžių teko keliauti su komandos draugų automobiliais, o ir pėsčiomis neretai nueidavau. Netoli namai nuo futbolo komplekso.
