Jau per teisėjo pridėtą laiką bene paskutinė rumunų ataka pasiekė tikslą ir džiaugsmingas lietuvių emocijas keitė apmaudas – vėl nacionalinė komanda lieka be taškų ir pergalės.
„Skausminga pabaiga, nesinori daug kalbėti. Šiandien vyrai labai gerai kovėsi, vykdė mūsų susitarimus, kažkas galbūt nesigavo.
Nebuvo lengva gintis, varžovas buvo išties pajėgus, techniškas. Nenuleidome galvų, tikėjome savo jėgomis. Mūsų tikslas buvo išvarginti priešininką ir sulaukti savo šansų. Taip ir atsitiko, įmušėme puikų įvartį. Na, o toliau... Tiesiog gaila vyrų, buvome verti daugiau“, – apmaudo neslėpė E. Jankauskas.
– Jūsų manymu, kas lėmė pirmą įvartį?, – žurnalistų buvo paklaustas nacionalinės rinktinės strategas.
– Mes žinojome, kad varžovai greitesni, tikslesni, techniškesni, tačiau tą norėjome kompensuoti kovingumu ir vyrams tai sekėsi.
Po puikios mūsų atakos, kada turėjome fantastišką progą ir F. Černychas pataikė į virpstą, varžovai surengė ataką, kurioje mums pritrūko sėkmės. Praleidome labai apmaudų įvartį.
Vyrams negaliu reikšti jokių priekaištų. Labai gaila, labai apmaudu, tame momente nepasisekė, varžovo smūgį blokuoti galėjęs gynėjas paslydo ir įvartis krito į mūsų vartus.
– F. Černycho keitimas buvo taktinis keitimas ar dėl kapitono sveikatos būklės?
– Ir taip, ir taip. Žinome, kad po trijų dienų laukia dar vienerios rungtynės, tad norėjome F. Černychą patausoti. Reiktų pasakyti, kad šiandien keitimai nebuvo „minusiniai“. Į aikštę žengę futbolininkai tik pagyvino žaidimą. Bet kokiu atveju, turime pozityviai žiūrėti į ateitį. Nežiūrint į tą skaudžią pamoką, tokios rungtynės turi duoti daug optimizmo.
– Kodėl, jūsų manymu, nepavyko atsilaikyti tas likusias keturias minutes?
– Artūras pelnė puikų įvartį. Geriau kalbėti apie jo įvartį, nei kas atsitiko per paskutines keliasdešimt sekundžių.
Kalbant apie tą nelemtą varžovų ataką, galbūt ir meistriškumas jų pusėje, ir mūsų gynėjas neužblokavo, paslydo. Galbūt galėjome „deginti“ laiką, gal pritrūkome patirties, bet norėjome sąžiningai užbaigti šį mačą. Gavome skaudžią pamoką.
– Kaip atrodė rūbinė po tokios mačo baigties?
– Liūdnai. Gaila vyrų, kurie atliko tą darbą ir nieko negavo. Jie sąžiningai atliko savo užduotis ir gali didžiuotis savo pasirodymu. Neturime prieš ką nors teisintis ir gėdytis.
Taip, suklydome, neišlaikėme rezultato, visų pirma dėl to apmaudu mums patiems. Reikia žiūrėti į priekį, mačas po trijų dienų. Žinome jau iš patirties, ką reiškia po sunkių rungtynių žaisti už trijų dienų. Tad dar šį vakarą reikia pradėti atsistatymą ir rimtai ruoštis rungtynėms.
– Ar įžvelgiate savo klaidas, ar vėl prieš mačą rinktumėtės tokį pat rungtynių planą?
– Jei mes nelaimime rungtynių, vadinasi, mano kaip trenerio užduotis yra prisiimti atsakomybę ir ją priimu. Mačo metu keletą kartų keitėme taktinę schemą, nuo trijų gynėjų taktikos perėjome į dviejų gynėjų schemą. Paskutinę minutę vėl grįžome į trijų gynėjų liniją.
Tačiau tanki gynyba dar nereiškė, kad viską uždengsime. Kaip ir minėjau, gal šiek tiek pritrūkome sėkmės: kažkur paslydo mūsų žaidėjas, trūko kelių centimetrų, kad blokuotų varžovų smūgį, ir kamuolys – mūsų vartų tinkle.
– Ketvirtadienį pranešta, kad neliko kliūčių nacionalinio stadiono statyboms ir jis turėtų būti pastatytas 2022 metais, ar tai rinktinei suteikia optimizmo?
– Pats faktas neteikia optimizmo. Juk pažadus esame girdėję ne kartą, tai ne pirmas kartas, kada paskelbiama apie nacionalinio stadiono statybas. Tiesiog reikia tikėti, kad kažkada jis bus pastatytas, pagaliau nebebūsime išjuokiami dėl kuklaus stadiono ir nebebus kuriami anekdotai apie tai, kad neturime normalaus stadiono.
Gal po kelerių metų galėsime varžovus priimti geroje, naujoje, didelėje arenoje.
***
Paskutinį kartą pergalės džiaugsmą oficialiose rungtynėse prieš porą metų jautusi Lietuvos rinktinė jos sieks artimiausią sekmadienį, kai mūsiškiai namuose priiims Juodkalnijos nacionalinę komandą.
